Tėvas Antanas Saulaitis SJ
pexels.com nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija vasarui: „Melskime, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis nepagydomi ligoniai ir jų šeimos visada gautų reikiamą medicininę pagalbą ir būtų tinkamai palydimi.“
Šiaurės Amerikoje daugiausia žmonių nukeliauja pas Viešpatį lapkričio ir vasario mėnesiais. Sakoma, kad „išseko jėgos“, ir tai dėl šalto klimato. Pietuose gali būti kitaip. Numirti – kiekvieno žmogaus uždavinys – tai proga save atiduoti į Dievo rankas, o artimiesiems – perduoti savo rūpestėlį į Viešpaties besąlygiškai meilingą globą ir ramybę.
Atgimimo laikais Lietuvon prasibrovė naujovė – palaikomosios slaugos tarnystė. Seserys pranciškietės, lietuvaitės iš Pitsbergo (JAV), ją pradėjo Šv. Klaros ligoninėje Utenoje. Savo ruožtu liuteronų parapija Vilniuje, prie bažnyčios Vokiečių gatvėje, dviem asmenims įrengė visai šiuolaikines sąlygas, kai jau reikalinga nebeeilinė slauga ir palyda. Lankydamasis Vilniuje, popiežius Pranciškus pagerbė Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos slaugos namų (hospiso) ligonėlius ir juos globojančias seseris, tarnautojus, savanorius ir artimuosius ( hospisas reiškia užeigą, prieglaudą, svečių namus).
Jautri pagalba ir gyviesiems, ir mirštantiesiems yra nuostata dėl Ligonių patepimo sakramento, kelis šimtmečius suprastą kaip „paskutinį patepimą“, tarsi užtikrinantį, kad kunigo apsilankymas lemia ateinančių dienų įvykius. Šiandien Ligonių patepimas galioja visoms ligoms ir visais atvejais, dažnai švenčiamas priimant Komuniją. Kai kur sutarta, kad tam tikroje bažnyčioje, pvz., kas savaitę, būna Ligonių patepimas su skaitiniais, maldelėmis. Tikintieji pripranta ateiti, atvežti, atvesti, kai tik norima ir įmanoma. Nebereikia laukti paskutinės minutės ir kunigo vidurnaktį kviesti. Nuolatinė palyda leidžia įsisunkti ne tik sakramento aliejui, bet ir persisunkti sąmonei apie artimųjų ir Bažnyčios palydos svarbą kartu su Viešpaties Dievo ištiesta ranka žmogui priimti pas save.
Būna, kad ligonis miršta vos kunigui išėjus. Kartais žmogus laukia tos ramybės ir sugeba atsiduoti Dievo globai. Nepatyrusieji šiuolaikinės tvarkos ir išgyvendami dėl ligos kartais nusimena, jei ligą kenčiantysis lieka dar kiek nors laiko vargti. Dievo žodis tikrai paguodžia ir nuramina, kaip kartą dvi viduramžės seserys savo mamą išlydėjo sakydamos, jog tai buvo tikra šventė – Ligonių patepimas ir Komunija mirštančiajam. Ir kaip jautru, kad pirma – Patepimas, tada Eucharistija, maistas kelionei pas Eucharistijos steigėją Jėzų Kristų. Tai galioja ir mažiesiems, kuriuos patepdami ir glostydami atiduodame savo širdyse Viešpačiui ir Jo Motinai, kuri tikrai atvykstančius naujai vaikelius globos ne prasčiau, nei jų laukiantys seneliai ir protėviai.
Su jėgas prarandančiųjų slauga siejasi ir supratimas apie gydymo būdus ir sąlygas. Kai kelionė skausminga, duodama stipresnių vaistų, nors kitu atveju jų būtų vengiama. Svarbu, kad būtų patogu, kad nekentėtų, kad galėtų ramiai ir saugiai būti. Todėl meldžiamės namuose ir lankome jau keliaujančius pas Viešpatį, mokydamiesi dėkinga širdimi artimą žmogų išleisti. Medicinos žmonės stengiasi, kiek gali, padėti; mes laikome ranką, glostome, nušluostome kaktą, skaitome kažką, ramiai meldžiamės dėkingi už tuos metus, už šią dieną, už dabartį ir mūsų visų saugią ateitį tarp šventųjų, angelų ir žmonių kaip mes.
