Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2019 m. birželis 6
Didelės ir mažos kryžkelės

Atkaklusis dangaus šturmuotojas

Pal. Mykolas Giedraitis

2019-06-14 | Dr. Darius BARONAS
artuma201905-rs-18-2.jpg

d-baronas2018.jpgDr. Darius BARONAS

Pastaraisiais metais Šventosios Lietuvos veidą nušvietė nauja šviesa. 2017 m. buvome liudininkai, kai altoriaus garbė pripažinta pal. Teofiliui Matulioniui. Minint Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų Lietuvos vyskupai 2018 m. vasario 11 d. mūsų šalį paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Netrukus po popiežiaus Pranciškaus apaštalinio vizito į Lietuvą, tų pačių metų lapkričio 7 d., mus pasiekė dar viena džiugi žinia – aukščiausios bažnytinės vyresnybės sprendimu pal. Mykolas Giedraitis pripažintas palaimintuoju. Tokio rango įvykių tankumas – tai malonės lietus, dėl kurio net sausringiausia dykuma turėtų sužaliuoti ir pasipuošti naujais žiedais.

Klimato kaita į gerą pusę

Sveikas dvasinis klimatas Lietuvoje ėmė formuotis tik po jos Krikšto 1387 m. Dėl jo atsirado Lietuvos katalikų bendruomenė, Jogaila ir Vytautas nuveikė įstabių darbų, o tauta ėmė puoštis besiskleidžiančiais pirmaisiais dorybių žiedais. Netrukus Šventosios Lietuvos lauke pražydo Rožė (pal. Mykolas Giedraitis), išsiskleidė Lelija (šv. Kazimieras). Per pastaruosius 500 metų jos nenuvyto, skleidė (ir skleidžia) palaimingą šventumo kvapą, skatinantį katalikus per kartų kartas Lietuvoje kreiptis į savo užtarėjus nelengvoje kovoje šturmuojant dangaus karalystę: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 2, 12). Per šią kovą kiekvienoje tautoje randasi gėris ir pagarbos bei palaikymo vertos tradicijos, tveriančios per amžius, galima sakyti – netgi amžinai, jei tikime, kad bent dalis žemėje kovojančios Bažnyčios tikrai pasiekia danguje triumfuojančią Bažnyčią. Todėl ir manau, kad Mykolas Giedraitis mums gali būti brangus ir šiuo aspektu. Jis pirmasis lietuvis, kuris aiškiausiai parodė, kad kantriai nešant savo kryžių galima išsikovoti vietą danguje. O žemėje keliaujanti Bažnyčia gali džiaugtis įsigijusi draugą danguje prie Viešpaties sosto.

Trumpos biografinės žinios

Apie pal. Mykolą Giedraitį istorinių liudijimų mažai išliko. Manoma, kad gimė Lietuvoje apie 1420 ar 1425 m. sritinių kunigaikščių Giedraičių giminėje. Nuo jaunumės, nors ir kentėjo nuo fizinių negalių ir ligų, praktikavo pamaldų gyvenimo būdą, mėgo ištisas dienas leisti vienumoje, maldoje, Giedraičių apylinkių miškuose. Jau būdamas brandaus amžiaus, veikiausiai XV a. šeštajame dešimtmetyje įstojo į Bistryčios regulinių atgailos kanauninkų vienuolyną. Pastebėję ypatingas jo dvasines dovanas, šio vienuolyno prioras ir ordino generolas Augustinas pasiūlė jam persikelti į šio vienuolyno centrą Krokuvoje. Ten apsigyvenęs, Krokuvos universitete studijavo (1461–1465) laisvuosius menus. Užmezgė draugystę su to meto Krokuvoje šventu gyvenimu pasižymėjusiais vyrais, tarp kurių labiausiai garsėjo universiteto teologijos profesorius šv. Jonas Kentietis, bernardinas pal. Simonas iš Lipnicos, Laterano kanauninkas pal. Stanislovas Kazimierčikas, teologijos profesorius augustinas pal. Izaijas Boneris, Krokuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios mansionarijus pal. Šventoslavas Tylenis (kitaip dar Sviatoslavas Tylusis). Ši neformali draugija, kuriai priklausė ir pal. Mykolas, labiausiai prisidėjo prie ypatingo to meto miesto dvasinio klimato. Jį amžininkai ir palikuonys apibūdindavo kaip „Krokuvos laimingąjį amžių“ (Felix saeculum Cracoviae). Tai buvo tikras „šviesių protų ir dievotų širdžių amžius“. Atgailos kanauninkų vienuolyne pal. Mykolas gyveno mažoje celėje be jokių patogumų ir ėjo zakristijono pareigas. Po nepaprastai sunkios dvasinės kovos gavo stebuklingo užtarimo ir ateities numatymo dovaną. Keli žinomi Mykolo Giedraičio užtarimu įvykę stebuklai yra susiję su gaisrų sutramdymu ir pagijimu iš ligų ir fizinių negalavimų. Savo žemiškąją kelionę baigė Krokuvoje 1485 m. gegužės 4 d.Nuo tada niekad neužgesęs Mykolo Giedraičio kultas tapo sėkmingos beatifikacijos proceso baigties esmine prielaida mūsų dienomis.

Dvasinės biografijos apmatai

Negausūs ir dažnai nelengvai interpretuojami istoriniai faktai yra, nors ir brangios, vis dėlto varganos užuominos apie kažkada karštai kovotą kovą, gerai nubėgtą bėgimą (plg. apaštalą Paulių). Visada įdomiausia, bet ir sunkiausia perteikti švento asmens dvasinį gyvenimą. Tai niekad nėra paprasta, o ypač tada, kai norime prabilti apie seniai šią žemę palikusius žmones. Bet pabandykime.

Kiekvieno laikotarpio dvasinė ir socialinė aplinka būna palanki arba nepalanki skleistis geriausiems žmonijos talentams. Įsivaizduokime XV a. pradžios Lietuvą, Mykolo Giedraičio jaunystės laikus, kai pirmasis konvertitų įkarštis jau turėjo būti atvėsęs, o krikščioniško gyvenimo normos bei papročiai suleidę šaknis į kietą dirvą – į visuomenę, kurios sankloda vis dar buvo ganėtinai archajiška, didžia dalimi paveldėta iš pagonybės laikų. Kad ir kokie uolūs buvo pirmieji misionieriai, kad ir kaip noriai tautos dauguma priėmė Krikšto malonę, vis dėlto per daugelį amžių susiformavę, su krikščionišku gyvenimu mažai arba nieko bendro neturėję įpročiai negalėjo imti ir, it burtų lazdele pamojus, išnykti kaip dūmas. Senojo žmogaus „balastas“ turėjo būti sunkiai įveikiamas. Sunku pasakyti, kaip Geroji Naujiena buvo skelbiama pirmiesiems Lietuvos katalikams (juk visuotinai žinomos krikščionių tikėjimo tiesos turėjo būti perteiktos atsižvelgiant į konkrečią situaciją). Kai ką apie tai galima pasakyti iš seniausių išlikusių dokumentinių šaltinių. Kaip antai, iš Lietuvos valdovų, didikų ir bajorų bažnyčioms teiktos fundacijos dokumentų galima daryti išvadą, kad jiems būdavo aiškinama, ir aiškinama sėkmingai, jog jie yra tik laikini daiktinių gėrybių naudotojai. Turtą ir visuomeninę padėtį jiems suteikęs Viešpats kaip savo ūkvedžiams, todėl jiems dera iš dėkingumo Dievui tomis gėrybėmis dalytis ir su Bažnyčia, ir su ją sudarančiais nariais. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pradėjo kaltis savęs ir savo turto dovanojimo dorybės daigai. Tarpusavio saitai užmezgami ne tik su artimiausiais šeimos ir giminės nariais, bet ir su ta Dievo tautos dalimi, su kuria nesi susijęs kraujo giminystės ryšiais. Ima rastis visuomenė, peržengianti ganėtinai siauras klanų ir giminių („švogerių“) pasaulio ribas. Paprastai sakant, artimo meilės įstatymas ir jo vykdymas buvo pirmutinis priesakas, kurį Katalikų Bažnyčia davė naujakrikštų lietuvių tautai.

Šį įstatymą veikiant matome per visą pal. Mykolo Giedraičio gyvenimą. Nors ir būdamas kunigaikštiškos (!) kilmės, jis nevengė rankų darbo. Yra žinoma, kad gyvendamas Lietuvoje Mykolas Giedraitis gamindavo dailias dėžutes, kuriose kunigai prie mirties slenksčio besiartinantiems tikintiesiems nešdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Gyvendamas Krokuvos regulinių atgailos kanauninkų vienuolyne, jis ėjo kuklias Šv. Morkaus bažnyčios zakristijono pareigas. Būtent kasdienis rūpinimasis bendruomenine liturgija tapo jo pašaukimu ir geriausiu meilės Dievui ir artimui priesako įgyvendinimu. Paslėpta, turtinga, bet nerėksminga dvasinio gyvenimo patirtis nenorom padarė jį visos vienuolinės bendruomenės ir miestiečių Krokuvoje dvasiniu patarėju. Prieš mirtį jis labiausiai rūpinosi, kad prioras ir broliai vienuoliai laikytųsi tarpusavio meilės, kaip skelbė evangelistas Jonas: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Tai buvo ne patetiškas, ausis kutenantis raginimas, bet veikiau perspėjimas (iš rūpesčio dėl čia, žemėje, liekančiųjų): jei laikysitės tarpusavio meilės, mūsų ordinas klestės, o jei ne – jį ištiks visokios nelaimės (būtent taip ir atsitiko, kaip pastebi pirmasis pal. Mykolo Giedraičio biografas Jonas Arundinietis, 1544 m.). Tokia taisyklė galioja ir pavieniam asmeniui, ir ištisoms tautoms.

Pabrėžti tarpusavio meilę (caritas) nebuvo pal. Mykolo naujovė ar išradimas. Geriausias ir žymiausias šios tiesos skelbėjas buvo pats šv. Augustinas. Šiam Bažnyčios tėvui būtent pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė buvo tobulai įgyvendintos tarpusavio meilės bendrijoje pavyzdys ir idealas. Meilė ir draugystė nėra krikščionybės išradimai, tačiau būtent krikščionybėje atsiskleidė pamatinė tiesa, jog tik per meilę Jėzui Kristui žmonės gali užmegzti tikrai patikimą ir patvarią draugystę. Šios tiesos buvo įtvirtintos šv. Augustino reguloje, pagal kurią savo gyvenimą tvarkė ir reguliniai atgailos kanauninkai, ir daugybė kitų vienuolinių ordinų. Tad galime tik pritarti kun. Wacławo Świerzawskio nuomonei: pal. Mykolas Giedraitis buvo tobulai šią regulą įgyvendinęs vienuolis. Jis tapo pavyzdžiu vėlesnėms regulinių atgailos kanauninkų kartoms ir daugeliui kitų žmonių. Nemažas pasiekimas tik antrosios kartos krikščioniškos Lietuvos visuomenės atstovui!

 

 

artuma201905-rs-18-3.jpg

Pal. Mykolo antkapis Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje

 

Priimti Dievo valią – tai ne atsipalaiduoti ir nieko neveikti

Iš misijų istorijos žinoma, kad Bažnyčia pagonių tautoms, kaip kūdikiams, iš pradžių siūlo „minkšto maisto“. Pirmiausia paprastai tenka aiškinti, kad yra vienas Dievas, pasaulio Kūrėjas, o Jėzus Kristus – žmonijos Gelbėtojas ir Išganytojas. Tik ilgainiui galima pradėti tiekti suaugusiesiems pritaikytą „kietesnį maistą“. Tenka aiškinti, kad norint pasiekti dangų vien krikšto, vien gerų norų ir svajonių negana – čia jums, brolyčiai, ne pageidavimų koncertas, reikės visą gyvenimą dirbti su savimi. Nėra ir nebuvo lengva priimti tokią perspektyvą, bet įmanoma. Pal. Mykolo Giedraičio gyvenime matome, kad jis krimto labai „kietą maistą“, nepaisydamas savojo „aš“ ir savo kūno poreikių. Šiuolaikiniam žmogui pokalbiai apie askezę, savęs tramdymą ir ribojimą kelia arba automatinę atmetimo reakciją, arba žiovulį. Kas gali būti nuobodžiau, negu misti duona ir vandeniu ir valandų valandas melstis?! Bet tai ir yra pats dvasinės kovos epicentras. Juk būtent laisvė nuo netvarkingų aistrų, pagundų ir kitokių trukdžių tampa keliu į tiesioginį Dievo patyrimą, tiek, kiek jis apskritai galimas šioje žemiškoje tikrovėje. Tenka priminti šiuolaikiniam žmogui ypač nemalonią tiesą: šiame kelyje reikia išsižadėti savo valios ir priimti Dievo valią.

Kad geriau perteikčiau šias „kietas“ tiesas, į talką kviečiu Antaną Didįjį, IV a. šventąjį, vienuolinio gyvenimo pradininką. Pasak graikų Ortodoksų Bažnyčioje išsaugotos tradicijos, šis šventasis mokė, kad protingas žmogus turi turėti vienintelį tikslą ir rūpestį – paklusti Dievui ir Jam patikti. Tai neturi nieko bendro su šiuolaikine „jaustis fainai“ nuotaika. Paklusti Dievui reiškia norą ir valią dėkoti Jam už viską, kas tik nutiktų gyvenime, tikint, kad Apvaizdos dėka visokie išbandymai, nelaimės ir netektys vis vien išeis tikinčiajam į naudą, nes pats Dievo pažinimas ir tikėjimas teikia sielos išgelbėjimą ir ištobulinimą. Su dėkingumu Apvaizdai priimti ligas, negalavimus, fizinius trūkumus? Tai nelengva. Neapsigaukime. Bet būtent taip ir darė pal. Mykolas Giedraitis: nepaisydamas silpnos savo sveikatos ir luošumo (turėjo naudotis ramentais) vis vien siekė kuo labiau patikti Dievui ir kuo geriau pasitarnauti artimui.

Nelengva nešti ir savo kryžių, nelengva sekant kenčiančio Kristaus pavyzdžiu siekti išganymo. Bet būtent taip ir gyveno pal. Mykolas. Dar gyvendamas Lietuvoje jis nešiojo kryželį su Nukryžiuotojo atvaizdu, kad visada prieš akis matytų Jo kančią. Gyvendamas Krokuvoje valandų valandas melsdavosi priešais Nukryžiuotojo atvaizdą, kuris, beje, yra išlikęs iki mūsų dienų ir šiuo metu yra Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčios centriniame altoriuje. Būtent per šį atvaizdą pal. Mykolui teikėsi prabilti pats Jėzus Kristus tokiais žodžiais: „Būk kantrus iki galo ir turėsi gyvenimo vainiką.“ Toks pamaldumas kenčiančiam Kristui yra vienas iš negausių argumentų, įrodančių, kad XV a. Lietuvos (bent jau aktyvesni) katalikai gyveno sekdami „naujojo pamaldumo“ (devotio moderna) principais, kuriuos geriausiai perteikė Tomas Kempietis savo garsiojoje knygoje Kristaus sekimas. Būtent kantrus, atkaklus sekimas kenčiančiu Kristumi ir yra svarbiausia pal. Mykolo Giedraičio palikimo dalis.

 

artuma201905-rs-18-1.jpg

 

Jis pasiekė tai, kur Bažnyčia kasdien mus kviečia. Tikslas aiškus, tik reikia dar kai ką žinoti: „Nors kelias yra lygus ir lengvas geros valios žmonėms, tas, kuris juo keliauja, toli nenukeliaus ir patirs daug vargo, jeigu šiam reikalui jis neturės tvirtų kojų ir drąsos, ir atkaklumo, kuris kyla iš drąsos“ (šv. Kryžiaus Jonas).

---

1  Daugiau apie pal. Mykolą Giedraitį ir jo kultą žr. P. Rabikauskas, „Dievo tarnas Mykolas Giedraitis“, in: P. Rabikauskas, Krikščioniškoji Lietuva: Istorija, hagiografija, šaltiniotyra, sud. L. Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2002, p. 193–201. D. Baronas, „Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas ir jo kultas Lietuvoje (XVI – XIX a. pr.)“, in: Šventieji vyrai, šventosios moterys: Šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a., sud. M. Paknys, Vilnius: Aidai, 2005, p. 229–315.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. rugsėjis 9

Artuma - artuma201909 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22