Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2006 m. liepa–rugpjūtis
Credo

Atlaidinių saldainių metas

2020-07-23 | Algirdas JUREVIČIUS
artuma200607 8 rs p07
Romualdo Rakausko nuotrauka

Prasidėjus vasarai, daugelyje parapijų vyksta atlaidai, savaip sujaukiantys ramaus bei kasdieniško parapijos gyvenimo ritmą: bažnytkaimiai pasipuošia, bobutės gražiausiomis skarelėmis apsigaubia, o vaikai niekaip neatsidžiaugia blizgančia juostele papuoštais ilgais atlaidiniais saldainiais. Smalsuoliai taip pat nenuobodžiauja: nekantriai trypčiodami šventoriuje jie laukia bepasirodančios procesijos, o šiai dėl kokių nors priežasčių neįvykus (pvz., dėl blogo oro), niūriai skuba namo su viena mintimi galvoje – atlaidai neįvyko.

O ko gi Bažnyčia moko apie atlaidus? Visų pirma atlaidai neatleidžia nuodėmių, bet tik bausmes už jau atleistas (pvz., per išpažintį) nuodėmes. Tam suprasti pasitelkime ne itin malonų palyginimą apie nusikaltimą: nukentėjusioji pusė atleidžia besigailinčiam nusikaltėliui, tačiau jam vis tiek priklauso bausmė (nors ir palengvinta) – juk jo sukeltas blogis niekur nepradingsta, nors abiejų pusių santykius ženklina susitaikymas. Krikščioniško tikėjimo nesuvokiantys žmonės kartais sarkastiškai pašiepia tikinčiuosius, esą šie ramia sąžine daro nuodėmes žinodami jas būsiant atleistas, kad vėl būtų nusidedama... Toks primityvus supratimas dažniausiai kyla iš nežinojimo, kad atleidus nuodėmes būtina per jas paskleistą blogį atitaisyti malda, atgaila ir meilės darbais. To neįvykdžius, išlieka laikinoji bausmė. Dvasiniame gyvenime pastebima, kad netgi ir lengvoji nuodėmė sukelia prisirišimą prie kūrinių ar žmogiškų silpnybių, kurį turi atitaisyti nuskaistinimas čia, žemėje, arba po mirties skaistykloje. Atleidžiant nuodėmes atleidžiama nuo amžinosios bausmės, tačiau išlieka laikinoji bausmė už jas. Jos atleidimas siejamas su Kristaus, Švč. M. Marijos bei šventųjų nuopelnais, kurie pasitarnauja dovanojant laikinąją bausmę.

Atlaidus galime skirti ir mirusiųjų labui, savo malda, auka bei gerais darbais bandydami atitaisyti jų nuodėmių padarinius. Šiuo atveju atlaidai suprantami kaip atsiteisimas, t. y. kai vienas asmuo siekia ištaisyti kito asmens padarytą blogą veiksmą. Atlaidų praktika leidžia mums patiems pasijusti šventųjų bendravimo dalyviais: juk iš Bažnyčios lobyno ne tik gauname dvasinį gėrį, bet ir siunčiame jį kitiems – skaistykloje esantiems.

Jei atlaidai visuotiniai, jie panaikina visą laikinąją bausmę, o jei daliniai – tik jos dalį. Visuotiniai atlaidai gaunami atlikus tam tikras Bažnyčios nustatytas sąlygas, sukalbėjus tam tikras maldas ar atlikus gailestingumo darbus. Atlaidams laimėti reikia įvykdyti atlaidais pažymėtą darbą (pvz., Didįjį penktadienį pagarbinti Kryžių) ir išpildyti tris sąlygas: atlikti išpažintį (arba būti be sunkios nuodėmės), priimti šv. Komuniją ir pasimelsti popiežiaus intencija, t. y. ta intencija, kuria kiekvieną mėnesį meldžiasi popiežius. Be to, reikia atsisakyti prisirišimo prie bet kokios nuodėmės. Jei tokio nusiteikimo trūksta arba minėtosios sąlygos nepakankamai įvykdytos, pelnomi tik daliniai atlaidai.

Kadangi atlaidai kaip dvasinis fenomenas laimimi šventųjų užtarimo dėka, atlaidų šventimas parapijoje dažnai susiejamas su dangiškųjų šios bažnyčios globėjų minėjimu, pvz., šv. Onos, šv. Petro atlaidai. Tai reiškia, kad šiuo atveju atlaidai laimimi, įvykdžius nustatytas sąlygas ir pasinaudojant tų šventųjų užtarimu bei nuopelnais.

Viduramžiais atlaidų praktika pačios Bažnyčios nelaimei buvo susieta dar ir su auka Bažnyčiai, už kurią būdavo išduodamas atlaidų gavimą patvirtinantis dokumentas – indulgencija. Tai paskatino atsirasti klaidingai sampratai, esą atlaidus galima „nusipirkti“ ir taip palengvinti savo (ir kitų) pomirtinio nuskaistinimo būklę. Daug kas šiandien norėtų verčiau sumokėti ir laikyti rankose atlaidų „produktą“, negu nuoširdžiai atsiversti, nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir atverti Viešpačiui savo širdies duris. Tad atlaidų praktika pasitarnauja tikinčiųjų dvasinei brandai išbandyti.

Kaip matome, atlaidų esmė – priartėjimas prie dvasinių Bažnyčios lobių, o iš senosios indulgencijų pardavimo praktikos atlaiduose liko tik saldainiai. Kam jų reikia, tie ir perka.

 

Artuma / 2006 m. liepa–rugpjūtis


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22