Zita VASILIAUSKAITĖ
Kiekvienas žmogus yra patyręs nuoskaudų. Vienus jos taip sužeidė, kad vien prisiminimai apie tai ir šiandien jiems sukelia skausmą. Kiti yra išsilaisvinę iš tokios patirties, nes atleido tam, kuris įskaudino. Ar įmanoma atleisti ir išsilaisvinti?
Niekada neatleisiu...
Deja, atleidžiama ne taip dažnai, kaip mums norėtųsi. Įskaudinimo akimirką dažnas esame girdėjęs arba patys ištarę kitam: „Aš tau niekuomet neatleisiu.“ Bet tai pykčio, apmaudo akimirkos žodžiai. Ar jie bus įgyvendinti, priklauso nuo kelių dalykų. Svarbiausius ir aptarsime.
Kasdienės situacijos. Dažnai išsiaiškinusios ir išsprendusios nesusipratimą abi šalys susitaiko, nurimsta ir atleidžia viena kitai. Taip dažniausiai vyksta tarpasmeniniuose santykiuose šeimoje ar už jos ribų. Deja, būna sunkių situacijų, kai atleisti ne taip lengva. Be to, tai priklauso ir nuo asmens savijautos. Kai žmogus prastai jaučiasi, pirmiausia fiziškai, jis yra daug jautresnis ir labiau pažeidžiamas. Pavyzdžiui, po sunkios darbo dienos grįžęs namo išgirsti priekaištų, kad kažko nenupirkai ar nepadarei. Tave tai skaudina, nes nebuvo laiko, o tu jautiesi kaltinamas abejingumu šeimos reikalams. Tačiau kitą rytą, pailsėjęs tą pačią situaciją matai visai kitoje šviesoje ir nesuteiki jai tokios reikšmės, kaip iš vakaro. Lygiai taip pat, jei žmogus prastai jaučiasi psichologiškai (konfliktai, didesnis darbo krūvis namuose ar darbe ir pan.), tuo periodu jis bus jautresnis ir labiau pažeidžiamas. Nesusipratimai ir konfliktai yra neatsiejama bendravimo su kitais žmonėmis dalis, todėl be abipusio gebėjimo atleisti vieni kitiems bendrystė būtų neįmanoma.
Asmens savybės. Yra žmonių, kuriuos būtų galima priskirti prie greitai įsiskaudinančiųjų. Patyrinėję įdėmiau tarpusavio santykius, pamatytume, kad kai kurie yra greiti įsiskaudinti ir lėti atleisti. Tai susiję su jų asmens savybėmis. Nepasitikintis savimi yra daug jautresnis žodžiams ir nesusipratimams. Juose įžvelgia kitų piktus kėslus siekiant eilinį kartą jį nuvertinti ir pažeminti. Toks žmogus kaupia tikras ir menamas nuoskaudas. Liūdniausia, kad ne tik pats kenčia, bet dažnai kankina ir aplinkinius, nuolat primindamas apie padarytas skriaudas. Toks bendravimas kitus labai vargina, ir jie stengiasi kuo mažiau turėti su juo reikalų. Taip žmogus praranda galimybę pilnatviškai bendrauti tiek su artimaisiais, tiek ir su kitais žmonėmis. Vienintelis būdas išsivaduoti iš tokio nemalonaus gyvenimo būdo – stiprinti pasitikėjimą savimi ir liautis kaupti nuoskaudas. Deja, dažnai tai jau būna tapę šio žmogaus įpročiu ir net gyvenimo filosofijos dalimi: „Visi žmonės man linki tik blogo.“ Todėl svarbu siekti geriau save pažinti, atpažinti savyje greito įsiskaudinimo priežastis bei stengtis jas pašalinti, kartais pasitelkiant ir specialisto pagalbą.
Išdavystė. Konsultuojant šeimas, kurios kreipiasi psichologinės pagalbos, neretai tenka susidurti su itin skaudžiais atvejais, pavyzdžiui, išdavyste, kuri pasireiškia kaip neištikimybė. Kai mus išduoda artimas, tikrai labai skaudu ir sunku atleisti. Mat tuo žmogumi pasitikėjome, jį mylėjome, skyrėme daug pastangų ir laiko kurdami gražius santykius, t. y. padovanojome jam ne tik save, bet ir dalį savo gyvenimo. Tikėjome, kad vienas kitu galime pasitikėti ir kurti saugią, mylinčią namų aplinką. Ir štai išdavystė. Ji ne tik skaudina, bet ir pakerta pasitikėjimą kitais, pasėja abejonių, ar iš viso įmanomas laimingas šeimyninis gyvenimas kaip neatsiejama sėkmingo gyvenimo dalis. Paprastai tokiose situacijose žmogus pirmiausia reaguoja jausmais: kaltina save („kokia naivi(-us) aš buvau“, „kaip aš galėjau nepastebėti anksčiau“), kaltina apgaviką, išdavusį pasitikėjimą („melagė(-is)“, „paleistuvė(-is)“), ir galiausiai sielojasi, gailisi savęs ir kitų mylimų žmonių, pvz., vaikų, savo tėvų, kurie dėl to taip pat patiria skausmą.
Kyla aštrus konfliktas, kurį spręsti labai sunku, nes vyraujant stiprioms neigiamoms emocijoms abi šalys jau negirdi ir nenori suprasti viena kitos. Bet problemą reikia spręsti, o ne ją auginti negatyviomis emocijomis. Čia labai padeda žmogaus brandumas ir gebėjimas valdyti neigiamas emocijas bei joms nepasiduoti. Jei tai pavyksta, reikėtų paanalizuoti situaciją ir savęs paklausti: o kaip aš prisidėjau prie to, kad žmogus mane išdavė? Gal jam trūko mano dėmesio, švelnumo, pagarbos, ir todėl jis tuose santykiuose blogai jautėsi? Gal jis nesugebėjo to įvardyti anksčiau, o gal aš nemokėjau jo išgirsti? Kita vertus, jei aš mylėjau tą žmogų ir jis mane (juk santuoka buvo kuriama grindžiant ją abipuse meile), vadinasi, jis nebuvo piktavalis mano atžvilgiu, ir abu esame atsakingi už tai, kas dabar įvyko. Galiausiai neištikimybės faktas gali būti suprastas kaip klaida. Visuomet svarbu stengtis suprasti situaciją. Be to neįmanoma tarpusavio santykių analizė, jų patobulinimas ir atgaivinimas. Net jei santykiai išyra, gilesnis situacijos supratimas yra būtina sąlyga siekiant išsivaduoti iš įsiskaudinimo.
Tai kaip atleisti?
Pirmiausia reikia suprasti, kad graužatis, įsiskaudinimas yra labai sunki našta. Ji pirmiausia kenkia įsiskaudinusiajam. Graužatis apnuodija vidinį gyvenimą, pakerta pasitikėjimą savimi ir kitais. Dažnai pykčiu pasireiškianti graužatis sugriauna vidinę ramybę bei atima galimybę mylėti ir kurti naujus santykius. Būna, kad žmogus, pasidavęs įsiskaudinimui, siekia keršto, o tai dar labiau pablogina situaciją ir savijautą. Būna, kad net nenorėdamas kerštauti nuolat apie įvykį primena ir prikaišioja įskaudintojui, kurdamas nuolatinę įtampą santykiuose ir padarydamas juos abiem nepriimtinus. Taigi kartais bendravimą suardo ne pati įskaudinimo situacija, o tai, kaip elgiamasi paskui. Tuomet jau abi šalys praranda gyvenimo džiaugsmą ir viltį, kad nežiūrint to, kas įvyko, galima ateityje kurti normalius santykius. Jie eikvoja gyvenimo energiją tam buvusiam blogiui, nuoskaudai „auginti“, vis sugrįždami prie jos, ir kaupia naujas nuoskaudas. Tokių žmonių gyvenimas dažnai tampa jiems patiems labai sunkia našta, o ypač tam, kuris buvo įskaudintas.
Tačiau jei žmogus supranta, kad vienintelė teisinga išeitis – atleisti, jis turi pasiryžti dėti nemažai pastangų, kad tai pavyktų. Pirmiausia reikėtų atvirai ir nuoširdžiai išsiaiškinti jį įskaudinusią situaciją ir pasistengti ją suprasti. Taip, yra žmonių, kurie dėl jiems suprantamų priežasčių jus sąmoningai įskaudino. Gal jie jūsų pačių kažkada buvo įskaudinti ir dabar kerštaudami „suvedė sąskaitas“; gal tai padarė iš pavydo, dėl savo charakterio ypatumų, atseit tebūna man blogai, kad tik kitam būtų dar blogiau ir pan. Bet dažniausiai žmogus įskaudina kitą nesuprasdamas, nenorėdamas būti neatsargus, nejautrus. Tada vertėtų į tą patirtį pasižiūrėti kitu atžvilgiu ir atsakyti į klausimą: o ką ji man davė gero? Gal ji gali padėti geriau suprasti save, kitą žmogų ir apskritai gyvenimą? Juk neretai įsivaizduojame, kad to, kas mums atsitiko, neturėjo būti. Bet nesame išskirtiniai, ir gyvenime taip daugeliui nutinka. Tuo įsitikinti galima pasikalbėjus su artimu žmogumi, ypač turinčiu daugiau gyvenimo patirties. Be to, jei su kitu pasidalysite savo įsiskaudinimu, pamatysite, kad jo gerokai sumažės. Jei nėra tokio asmens jūsų aplinkoje, galite drąsiai kreiptis psichologinės pagalbos.
Išsiaiškinus situaciją, reikės sąmoningų pastangų mintimis prie jos nebegrįžti. Labai padėtų savikontrolė ir dėmesio sutelkimas į kitas gyvenimo sritis: darbą, studijas, kokybišką laisvalaikį ir pan. Įsiskaudinimas – kaip žaizda. Kad greičiau sugytų, nereikia jos krapštyti, net jei kartais ir labai niežėtų. Pasistenkite, kad nebūtų sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas. Kartais žmonės mano, kad jei jiems nutiko toks skaudus dalykas, tai kentėdami gali nevalgyti, nemiegoti, neiti į paskaitas, atsisakyti bendravimo su mylinčiais artimaisiais ir pan. Jokiu būdu taip nesielkite. Atvirkščiai, stenkitės užsiimti mėgstama veikla, bendravimu su jums mielais ir jus vertinančiais žmonėmis, t. y. stenkitės savo gyvenimui suteikti kuo daugiau teigiamų emocijų. Labai dažnai padeda ir malda prašant pagalbos, stiprybės ir kantrybės nelengvame išsilaisvinimo iš įsiskaudinimų kelyje, nes atleidimas – tai procesas, kuriam reikia laiko.
Mes visi turime galimybę atleisti, tai nuostabi dovana. Jei apsispręsime ją priimti ir negailėti pastangų, ji duos neįkainojamų vaisių – sugrąžins būties džiaugsmą, Dievo vaikų laisvės pojūtį ir galių kurti pasitenkinimą teikiantį gyvenimą ateityje.
