Joana Gimberytė
Kai ruošiausi rašyti lietuviškų kino premjerų apžvalgą, staiga supratau, kad yra tik vienas filmas, apie kurį tikrai norėčiau rašyti atleidimo tema. Atleidimas – tiek jį patiriant, tiek gaunant, – sumažina depresines būsenas ir nerimą, kaltės jausmą ir baimę, didina savigarbą, galiausiai, suteikia vilties. Tai – itin svarbi žmones vienijanti jausminė patirtis.
Pradžioje apskritai noriu pasidžiaugti lietuvių kinu. Jame pastaruosius kelerius metus ėmė stipriai ryškėti moterys. Ne veltui apie tai kalbame – yra popiežiaus noras ir raginimas taip pat ir Bažnyčioje atsigręžti į moteris. Kine tai jau pavyko: šiemet pristatyta Agnės Zalanskaitės juosta Bučiuoju, Juozas, skirta partizanų vado Vitkaus-Kazimieraičio atminimui, Marijos Kavtaradze intymi istorija Tu man nieko neprimeni ir Neringos Starkevičiūtės filmas apie legendinę Vilniaus Rožytę Aš esu Rožytė. Vis dėlto vienas filmas moraliniu atžvilgiu man pats ypatingiausias.
Lietuvių kūrėjų filmas 9 žingsnis idealiai atspindi atleidimo prasmę ir kalba apie vieną svarbiausių Anoniminių alkoholikų programos dalių. Scenarijų parašė Eglė Vertelytė, juostą režisavo Irma Pužauskaitė, prodiusavo Lukas Trimonis ir Ieva Biliūnaitė, o filme vaidino tokie žinomi ekrano veidai kaip Valentinas Novopolskis, Gerda Čiūraitė, Marius Repšys, Lina Rastokaitė ir Angelina Daukaitė.
Anglų kalba subtitruotas filmas jau laimėjo ir tarptautinių apdovanojimų. Lečės Europos kino festivalyje (Italija) jam buvo skirtas Žiūrovų prizas, taip pat Cineuropa apdovanojimas bei Geriausio operatoriaus darbo apdovanojimas. Premjera vyko ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – dar 2022-aisiais 9 žingsnis pristatytas Kotbuso kino festivalyje (Vokietija). Ir tik dabar, 2023-iųjų rudenį, jis pasiekė Lietuvos kino ekranus.
„Lino gyvenimas pamažu tvarkosi. Dvylikos žingsnių programoje jis yra ties Devintuoju – prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintųjų. Vyras gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta paaugle dukra Ieva. Apsigyvenę kartu, susvetimėję tėvas ir dukra bando vėl suartėti, tačiau tai nelengva. Žaisminga geriausia Ievos draugė Maja palengvina situaciją, bet kartu pajunta simpatiją Ievos tėčiui. Ievai, Majai ir Linui teks atrasti savo tiesas bei kelią tarp sumišusių jausmų ir moralinių dilemų“, – taip siužetas aprašomas kino anonse.
Net keista, kad iki šiol nebuvo ryškių kūrinių šia tema, nes būtent devintas žingsnis yra tas, su kuriuo daugelis susiduria savo gyvenime. Kai kurie patys turėjo atsiprašyti įskaudintų artimųjų, kiti tų atsiprašymų sulaukė ir atleido, treti – taip ir nesulaukė, bet nuoskaudos liko… Turint omenyje, koks pažengęs (ar, taikliau būtų sakyti, nusiritęs) mūsų šalyje alkoholizmas, nenuostabu, kad kone kiekvienas pažįstame nuo alkoholio priklausomą ar besigydantį žmogų. Ši tema – tokia opi, kad, ačiū Dievui, pagaliau ji buvo pastebėta ir kūrėjų.
Kadrai iš Irmos Pužauskaitės filmo „9 žingsnis“
Anoniminių alkoholikų programoje Devintasis žingsnis skamba taip: „Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.“ Čia reikalingas trumpas paaiškinimas. Jeigu, pavyzdžiui, jūs buvote neištikimas žmonai, ir ji to nežino, iškyla moralinė dilema: pasakyti ir atsiprašyti ar?.. Savo klaidų išpirkimu negalite padaryti skriaudos kitam – šiuo atveju prisipažinimas tik įskaudintų. Todėl skriaudai atitaisyti reikia rasti kitą būdą.
Tačiau dažnai už tai, kas buvo padaryta geriant, įmanoma atsiprašyti tiesiogiai. Žmonos ar vyro, vaikų, tėvų… Už apleidimą, šaltumą ar agresiją, už pažadų netesėjimą, pinigų iššvaistymą, smurtą – fizinį ir psichologinį, už apgavystes, melą, ignoravimą, savanaudiškumą, už manipuliacijas… Ir įdomus dalykas – to atsiprašymo labiau reikia ne aukai, o pagaliau savo nuodėmes suvokusiam kaltininkui.
Kaltė, gėda – vieni baisiausių jausmų, su kuriais nuolat gyvenančiam žmogui ilgainiui išsivysto nerimo sutrikimas ar depresija. Todėl sukaupus drąsą – o drąsos tam, žinoma, reikia didelės – savo klaidų įvardijimas ir paprašymas atleidimo gali turėti gydomąjį poveikį pirmiausia pačiam prašančiajam. Atsiprašymo sulaukęs žmogus taip pat gali išgyventi didelį dvasinį pokytį. Iki tol kitą besieliu ar ligoniu laikęs nuskriaustasis išgirsta nuoširdų žodį, kuris, aišku, neatperka visos padarytos žalos, bet… Bet tai – pradžia. Pradėkime.
