Paskutiniai Jėzaus ištarti žodžiai ant Kryžiaus tapo Danny ʼo ir Leilos Abdallah šeimos ramstis, kai šią ištiko tragedija, nusinešusi trijų jų vaikų gyvybes. Kaip ir kodėl turėčiau atleisti? Ar tai panaikins patiriamą skausmą? Sukrečianti ir abejingų nepaliekanti sutuoktinių iš Australijos istorija, per kurią šalyje ir pasaulyje sklinda žinia apie patirtą atleidimo malonę, apsisprendimą ir gyvenimo tikrovę.
Danny ʼs: Esu mylinčios žmonos Leilos vyras ir septynių vaikų Antonyʼo, Angelinos, Lianos, Siennos, Alexo, Michaelo bei naujagimės Selinos tėvas. Mano žmona ir vaikai yra mano gyvenimo prasmė. Dėl jų aš prabundu kiekvieną rytą.
Šiandien 16-asis Antonyʼo gimtadienis. 2015 m., kai jam buvo 9-eri, jis susapnavo Jėzų. Sapne Jėzus jo paklausė: „Kuo nori būti?“ Sapne Antonyʼs atsakė, kad norėtų būti šventasis, ir Jėzus jam pasakė: „Aš pasiimsiu tave su savimi į Dangų.“ Tuomet pagalvojau, kad tai tik sapnas, tačiau 2020 m. vasario 1-ąją Jėzus įvykdė savo pažadą.
Buvo tobula vasaros diena. Mano dukterėčios 13-ojo gimtadienio proga septyni nuostabūs vaikai pasivaikščiodami ėjo nusipirkti ledų. Turėjusi būti džiugi ir maloni mažųjų vaikų išvyka virto viena baisiausių kelių eismo tragedijų Australijoje pastaraisiais metais. Girtas, nuo narkotikų apsvaigęs vairuotojas, važiavęs šia ramia priemiesčio gatve 150 km per valandą greičiu, tris kartus viršijęs leistiną greitį, partrenkė vaikus. Kaip vienas automobilis galėjo iškart partrenkti septynis vaikus? Nepamatytum to net siaubo filme.
Atvykau į įvykio vietą, kuri buvo tarsi karo laukas. Žuvo keturi vaikai; jų maži, trapūs kūnai buvo beveik neatpažįstami. Į ką pirmiausia atsigręžiu?
Kartu su Antonyʼu, Angelina ir Sienna žuvo ir jų pusseserė Veronique, o jų pusbrolis Charbelas patyrė tokių sunkių sužalojimų, kad mėnesiams paniro į komą. Jo sesuo Mabelle ir mano dukra Liana taip pat nukentėjo ir tapo viso to liudininkėmis.
Keturios prarastos gyvybės. Trys sudaužytos šeimos ir giminė. Bendruomenė netikėjime, o tauta gedėjime. Atvyko dar daugiau policijos, paramedikų, greitosios medicinos pagalbos ir ugniagesių automobilių. Jie užtvėrė STOP juostą ir išstūmė mane už jos. Iš tolo mačiau, kaip policija apdengia Antonyʼį, Angeliną, Sienną ir Veroniqueʼą baltomis antklodėmis. Jie buvo mirę. Širdyje tariau Dievui: „Tai yra daugiau nei aš, pavedu tai Tau.“
Leila: Netrukus ir aš atvykau į įvykio vietą, kur nukentėjo keturi mano vaikai – daugiau nei pusė mano šeimos. Buvo siaubinga, žmonės aplink mane šaukė, bet aš buvau rami. Pradėjau melstis ir prašyti melstis šalia manęs buvusių žmonių, nes tikėjau, kad Dievas padarys stebuklą. Su Jėzumi nėra nieko neįmanomo. Aš buvo įsitikinusi, kad Jis nepakenks mano vaikams.
Prie manęs priėjo kraujuojanti Liana, jai reikėjo į ligoninę. Važiuodama su ja greitosios pagalbos automobiliu, vis dar tikėjausi, kad kiti vaikai prie mūsų prisijungs. Tik kai Dannyʼs atvyko į ligoninę su keturiais kunigais, supratau, kad trys mano vaikai mirė. Aš verkiau, rėkiau ir maldavau, kad tai būtų netiesa.
Po dviejų dienų, kai Lianai buvo atlikta operacija, grįžau į įvykio vietą. Ji buvo uždengta gėlėmis. Klaupiausi kiekvienoje vietoje, kurioje gulėjo partrenktas vaikas, ir meldžiausi Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Fatimos malda (red. past. – Mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo gailestingumo). Meldžiausi septynis kartus, po kartą už kiekvieną vaiką. Jaučiausi prislėgta, lyg eičiau Kryžiaus kelią, mačiau tik Jėzų ant Kryžiaus.
Kai žiniasklaida kreipėsi į mane, jiems trūko žodžių. Ko klausti mamos, kuri akimirksniu prarado pusę savo vaikų? Kalbėjau nuoširdžiai, pasakiau jiems, kad kartu su Dannyʼu buvome palaiminti šešiais gražiais vaikais. Jiems patiko rūpintis benamiais Jėzaus komandoje (red. past. – organizacija, veikianti Australijoje, kurioje žmonės aukoja pinigus arba maistą, arba laiką, kad pamaitintų vargšus. Savo vaikus mokėme melstis Rožinį, mylėti vienas kitą ir skaityti Bibliją. Kalbėdama apie vairuotoją, pasakiau: „Nejaučiu jam neapykantos, širdyje atleidžiu, bet noriu, kad teismas būtų teisingas.“ Nežinojau, ką sukels šie žodžiai. Tikiu, kad Šventoji Dvasia kalbėjo mano lūpomis, kad ištarčiau atleidimo žodžius. Žiniasklaidos paklaustà, kaip žmonės galėtų padėti, paprašiau jų ateiti melstis Kryžiaus kelią – tą naktį melstis atvyko tūkstančiai. Tada paprašiau ateiti melstis Rožinio, ir kitą naktį vėl susirinko tūkstančiai. Kitą naktį vėl. Ir taip kiekvieną vakarą iki laidotuvių.
Žinių reportažuose buvo daugiau kalbama apie atleidimą ir tikėjimą nei apie avariją. Kaip ji gali atleisti? Kodėl ji turėtų atleisti vyrui, partrenkusiam septynis vaikus? Kodėl ji vis dar turėtų tikėti? Kaip ji vis dar myli Dievą, kuris jai tai padarė? Kaip Danny’s sakė, tai buvo kur kas daugiau už mus.
Danny ʼs: Nenustebau, kad Leila taip greitai nusprendė atleisti. Kas pažįsta Leilą, žino, kad ji pasirinktų atleidimą. Esame iš didelės libaniečių maronitų katalikų šeimos. Kuo didesnė šeima, tuo daugiau problemų, tuo daugiau meilės ir atleidimo jums reikės.
Mudu sukūrėme šeimą ant maldos pamato. 18 santuokos metų nuolat meldėmės Tėve mūsų, prašydami Dievo „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Labai galinga malda, jei įsigilini. Atleidimas yra mūsų kelias į šventumą.
Kelios dienos iki nelaimingo atsitikimo vaikščiojau paplūdimiu su savo sūnumi Antonyʼu. Buvo beveik prasidėję mokslo metai. Kaip tėvas, nerimavau dėl to, kaip jis rinksis draugus. Išsamiai jam aiškinau, jog kasdieniai jo pasirinkimai nulems, kokiu žmogumi taps. Tuomet nesuvokiau, kad šie žodžiai buvo skirti man pačiam.
Tą dieną, kai mano vaikai įžengė į Amžinybę, reikėjo pasirinkti: kokiu – griovimo ar statymo – keliu eisiu? Ar sieksiu skausmą malšinti narkotikais ir alkoholiu, ar pasirinksiu priimti šį skausmą?
Skausmas nepakeliamas, nešiojuosi jį nuo tragedijos dienos. Būna bemiegių naktų ir dienų, kai jaučiuosi beviltiškai. Padarytas pasirinkimas nepanaikino mano skausmo, bet nuo jo priklausys, ar liksime įstrigę skausmo ir sielvarto slėnyje, ar galėsime keliauti į aukštumas.
Nusprendžiau atleisti sau už tai, kad pasiūliau savo vaikams eiti pasivaikščioti. Pasirinkau atleisti skriaudikui, paklusdamas savo dangiškajam Tėvui. Jei šiandien mano vaikai čia būtų, jie sakytų: „Tėti, atleisk jam.“
Jėzus Kristus, mano mentorius ir mokytojas, yra pats aukščiausias atleidimo pavyzdys. Sumuštas, apspjaudytas ir pakabintas ant kryžiaus Jėzus pasakė: „Atleisk jiems, Tėve, nes jie nežino, ką daro.“ Jo Švenčiausioji Motina matė, kaip jos Sūnus kentėjo 12 valandų, negalėdama Jo paliesti, bet tada nusprendė atleisti mokiniams, kurie apleido jos Sūnų.
Augdamas daug kartų girdėjau Jėzaus kančios istoriją, bet tik dabar, ištikus tokiam dideliam sielvartui, supratau jos prasmę. Dabar man ji prasminga. Nėra gyvenimo be kančios, klausimas ne ar, o kada ji ištiks. Netarnauju Dievui, kuris tikrina mane egzaminuodamas; tarnauju Dievui, kuris dar iki manęs daug kentėjo. Dievas yra geras Tėvas, kuris sako: „Leisk man eiti pirmam. Parodysiu, kaip išgyventi pačias baisiausias kančias.“ Atleidimas yra kelias. Atleidimas reikalingesnis atleidžiančiajam, nei tam, kuriam atleidžiama. Kai atleidi kitam žmogui, pradedi gyti. Atleidimas nėra momentinis veiksmas. Praėjo daugiau nei dveji metai, o aš vis dar kasdien turiu pasirinkti atleisti sau ir vairuotojui, kad neatkrisčiau į neapykantą. Kasdienis pasirinkimas atleisti nelengvas. Aš turiu kasdien prašyti Dievą atleidimo ir nuolat atleisti, kad mano šeimos nepavergtų tos nakties trauma. Jei mano sieloje kerštas, kartėlis ir pyktis, tai mano vaikų sielose bus tas pats, nes jie daro, ką aš darau, o ne tai, ką sakau. Supratau, kad turiu padaryti dėl jų tą patį, ką Dievas padarė dėl manęs. Jis man parodė, kaip eiti per baisiausias kančias ir vis tiek atleisti tiems, kurie Jį kankino.
Leila: Šiandien dalijamės Dievo žinia su jumis visais, pagrindine krikščionybės žinia. Tai paskutiniai žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė ant kryžiaus: atleiskite. Atleidimas yra jūsų pasirinkimas. Pasirinkimas paleisti pyktį ir kartėlį. Atleidime slypi galia. Atleidime yra laisvė. Atleidimas yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas. Atleidimas yra dovana, kurią dovanojate sau ir kitiems. Atleidimas leidžia pasiekti kilnumą.
Jėzus prašė mūsų atleisti ir paaiškino, kodėl turėtume atleisti, „nes jie nežino, ką daro“. Žmonės apakinti nuodėmės. Mano gražioji dukra Liana, mano įkvėpėja, primena, kad atleidime esu „aš“ – atleidimas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Apsispręskite ir besąlygiškai atleiskite. Atleidimas prasidėjo mano širdyje, pasklido mano šeimoje, mūsų giminėje, vietinėje bendruomenėje, šalyje ir šiandien, kai kalbame, – visame pasaulyje.
Atleidimas leido mūsų santuokai išlikti. Išmokė mudu vienam į kitą žvelgti užuojautos ir empatijos akimis. Nuo atleidimo prasidėjo visų mūsų gijimas. Mūsų vaikai gali žvelgti į ateitį, vėl svajoti ir, svarbiausia, tikėti į Dievą. Liana sugebėjo empatiškai pažvelgti į vairuotoją ir jam atleisti.
Per Dievo malonę ir gailestingumą galėjome atleisti. Jėzus prašė mūsų atleisti septyniasdešimt septynis kartus. Kasdien praktikuokite atleidimą. Jei norite išmokti atleisti didelį dalyką, pradėkite nuo atleidimo sau ir savo šeimai. Ieškokite Dievo gailestingumo, meilės ir nuodėmių atleidimo per išpažintį.
Aš nekalbu jums iš tobulumo viršūnės. Toli gražu nesu tobula. Ar kas nors iš jūsų yra tobulas? Nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Mūsų vaikai nebuvo tobuli. Šventieji irgi nebuvo tobuli. Kuo netobulesni esame, tuo daugiau galimybių prašyti atleidimo. Meilė yra mylėti žmogų nepaisant jo netobulumo ir nuodėmės, ir vis tiek jam atleisti. Mes visi esame pašaukti būti šventi mylėdami ir atleisdami.
Atleidimas, kaip mūsų kelias į šventumą, neprasidėjo tądien, kai netekome vaikų, ir nepasibaigė tą dieną, kai atleidome vairuotojui. Atleidimas yra kaip raumuo, stiprėjantis, kai yra naudojamas. Tai turi būti nuolatinė kiekvienos krikščioniškos šeimos gyvenimo dalis.
Atleidimas atnešė mums išgijimą ir ramybę. Man skauda širdį, bet esu rami, nes žinau, kad mano vaikai yra Danguje su Jėzumi. Mišiose būnu arčiausiai savo vaikų. Kai jautiesi pažeidžiamas, eik į bažnyčią ir verk ant Jėzaus peties. Kiekvienas turime savo kryžių. Negalime kontroliuoti gyvenimo, bet galime rinktis, kaip atsakysime į tai, kas mums nutinka. Perimkite savo gyvenimo kontrolę: atgailaudami, mylėdami, atleisdami, išpažindami ir būdami nuolankūs. Tai kelias į šventumą.
Dannyʼs: Žiūriu į tikėjimą kaip dvasinę sąskaitą banke. Kiekvienas geras poelgis, malda kiekvieną kartą, kai atleidžiu, ir kaskart, kai myliu, yra „įmoka“. Tada, tamsiausią gyvenimo dieną, kai neturiu ką duoti, galiu eiti į savo tikėjimo sąskaitą išsiimti grynųjų. Tai turėjome padaryti 2020 m. vasario 1 d.
Meldžiame, kad niekada nepatirtumėte tokios kančios ir sielvarto, kokią mes patyrėme. Tikimės, kad jums niekada nereikės tiek daug atleisti. Tačiau turite pasiruošti bet kokioms kančioms, kurios gali ateiti. Šiandien norime paskatinti jus melstis, kasdien praktikuoti atleidimą ir to paties išmokyti savo vaikus. Po kiekvienos mirties įvyksta prisikėlimas. Savo vaikų atminimui tragediją pavertėme Atleidimo diena, kuri visoje Australijoje minima vasario 1-ąją (red. past – plačiau apie skaitykite tai anglų kalba www.i4give.com). Taip pat sukurtas ir judėjimas. Žmonės trokšta atleidimo ir pradeda suprasti jo teikiamą laisvę. Tai ne tik katalikams ar krikščionims svarbi žinia. Ji skirta visam pasauliui. Tai kelias ne tik į šventumą, bet ir į laisvę. Mes, katalikai, turime pareigą skleisti atleidimo žinią. Dievo padedami pakeiskime pasaulį.
