Zita VASILIAUSKAITĖ
Šiandien motinystė / tėvystė suprantama kaip vertybė savaime. Tačiau dažnai nutylima, kokių pastangų ir atsidavimo reikia, kad užaugintume vaikus, būtent – užaugintume! Taigi ko reikalauja iš mūsų atsakinga tėvystė?
Atsakingumas
Atsakomybė nepopuliari šiandienos gyvenime. Vadovai neatsakingumu kaltina darbuotojus, o pastarieji – vadovus; sutuoktiniai pykčio metu kaltina vienas kitą, mokytojai – moksleivius, o šie – mokytojus ir pan. Taigi atrodo, kad daugeliui mūsų įvairiose gyvenimo srityse atsakingumo tikrai trūksta. Šeimos gyvenime ugdant vaikus taip pat. O atsakingumas – viena svarbiausių žmogaus savybių. Atsakingas žmogus sąmoningai įsipareigoja ką nors atlikti visų geriausiai ir yra pasirengęs atsakyti už savo veiksmų padarinius. Atsakingumas – tai ir vidinis jausmas, kad „aš privalau tai padaryti“. Tačiau ne tik. Atsakingumas yra ir žmogaus laikysena, aktyvumas ir atsidavimas siekiant numatyto tikslo. Kitaip sakant, žmogus brandus tik tuomet, jei atsako už savo veiksmus. Jis patikimas, susitelkęs ne į save, bet į savo pareigas, juo galima pasikliauti sunkiomis akimirkomis.
Atsakingi tėvai nuolat rūpinasi vaiku, fiziologiniais, psichologiniais ir dvasiniais jo poreikiais. Jie supranta, kad vaikui neįmanoma be tėvų pagalbos užaugti visaverčiu, savarankišku, atsakingu, naudingu sau ir kitiems, mylinčiu ir laimingu žmogumi. Deja, nepakankamai atsakingi tėvai to nesupranta, nesusimąsto, kad jų elgesys su vaiku paveiks jo asmenybę ir tolesnį gyvenimą. Neretai tokie tėvai aklai perima savo tėvų elgesį su jais pačiais vaikystėje, nors tas elgesys ir nedžiugino. Jie sako: „Aš taip augau, užaugs ir mano vaikas.“
Kokia tėvystė yra neatsakinga?
Neatsakingos tėvystės apraiškų būna įvairių. Neatsakingumas pasireiškia tuo, kad kai kurie tėvai yra labai egoistiški. Jie siekia patenkinti savo pačių reikmes neretai vaiko sąskaita, siekdami asmeninės laisvės nuo vaiko arba įtvirtindami beribę savo valdžią jo atžvilgiu, kartais – net atimdami iš vaiko jo gyvenimą, nes jiems svarbiau už viską „būti labai rūpestingais tėvais“ savo malonumui ir pasipuikuoti prieš kitus. Išskirsime dažniausiai pasitaikančias neatsakingos tėvystės apraiškas.
Vaiko ugdymu savęs neapkraunantys tėvai. Šiai grupei pirmiausia priskirtini tėvai, pažeisti alkoholizmo ar kitų priklausomybių. Suprantama, jų dėmesio centre yra tai, nuo ko jie priklausomi, o vaikai lieka nuošalėje. Deja, priskirtinos ir šeimos, kurios atrodo visiškai „sėkmingos“. Nemažai šiuolaikinių žmonių yra užsiėmę savo karjera ir „pilnaverčiu“ gyvenimu – kelionėmis, pramogomis, materialine gerove. Rūpinimasis vaikais dažnai apsiriboja medžiaginių poreikių tenkinimu. Vaikai palikti patys sau, jų gyvenimu ir asmenybėmis nesidomima. Tokie tėvai suteikia vaikams visišką laisvę, nes patys siekia būti laisvi nuo jų. Neretai būtent šių tėvų vaikai vyresniųjų būna įtraukiami į nusikalstamas veiklas, tampa priklausomi nuo svaigalų ir pan. Net jei to pasiseka išvengti, tokioje aplinkoje augęs vaikas nepatiria tėvų meilės, tad pats savęs nemyli ir nevertina. Dažnai vaikystėje atsiradęs nereikalingumo, apleistumo jausmas lydi jį visą gyvenimą. Vėliau tokiems žmonėms sunku užmegzti visaverčius, meile ir rūpesčiu grįstus santykius su kitais.
Griežti, autoritariški tėvai. Atrodytų, kad jie rūpinasi vaiku, nes nuolat jį kontroliuoja, reikalauja aklai paklusti, o nusižengusį baudžia neretai naudodami fizinį ir psichologinį smurtą. Iš tikrųjų tokie tėvai dažnai patys buvo taip auginami, todėl galvoja, kad tai pats geriausias auklėjimo būdas. Deja, tai tik nepakankamos atsakomybės už vaiko ugdymą apraiška. Kodėl? Tokie tėvai vaiką laiko savo nuosavybe. Vaikas suprantamas kaip žmogus, kuris turi jų klausyti ir jiems paklusti. Aišku, be tam tikrų taisyklių ir tvarkos laikymosi neįmanoma sėkmingai ugdyti vaiką, tačiau to siekti reikėtų bendru visų šeimos narių sutarimu, remiantis tėvų autoritetu. Nepakankamai atsakingiems tėvams svarbiau „rodyti valdžią“ vaikui nei mąstyti apie tai, kokią įtaką tai padarys jo asmenybei. Neretai jau paauglys pats „suveda sąskaitas“ su tėvais ne tik nustodamas jiems paklusti, bet ir elgdamasis priešingai, dažnai laužydamas elgesio normas ir taip atsidurdamas labai rizikingose situacijose. Kitaip sakant, jis lyg nutrūkęs nuo grandinės neria į gyvenimą be pakankamų įgūdžių ir aplinkinio pasaulio supratimo.
Kitais atvejais tokio ugdymo padarinys – tai paklusnumas kitiems. Vaikas išmokomas paklusti, bet nepasiruošia savarankiškam gyvenimui. Todėl vėliau, jau suaugęs, jis leisis vadovaujamas tėvų, sutuoktinio (-ės), aplinkinių, – eis jau išmoktu, žinomu keliu, neprisiimdamas atsakomybės už savo gyvenimą, bus pasyvus, abejingas ir nelaimingas, nes jausis nevisavertis. Beje, šiai grupei priskirtini ir tie tėvai, kurie iš vaiko reikalauja daugiau, nei leidžia jo gabumai ir jėgos. Pvz., reikalaujama mokytis tik puikiais pažymiais arba daug pasiekti muzikos mokykloje, sporto būrelyje. Kitaip sakant, tėvai nesugeba mylėti besąlygiška meile. Dėl to sutrinka vaiko sveikata (jis pernelyg stengiasi, nes siekia tėvų meilės), mažėja savivertė, kyla kaltės jausmas.
Pernelyg atsakingi tėvai. Atrodytų, kad atsakingumo per daug nebūna. Deja, būna. Tokie tėvai (dažniausiai per daug atsakingos mamos) taip rūpinasi vaiku, kad šis neturi galimybės pats mokytis gyventi. Jos stengiasi viską daryti už vaiką ir tai vadina meile. Tokios mamos yra susikūrusios galvoje rūpestingos ir atsakingos motinos klaidingą idealą ir siekia jį įgyvendinti. Svarbiausias jų rūpestis yra jos pačios. Tai ne kas kita, kaip paslėpta egoizmo forma. Vėliau šis auklėjimo būdas neretai tampa ir manipuliacija vaiku. Vaikas spaudžiamas jaustis kaltas, jei bando patenkinti vieną iš svarbiausių poreikių – būti savarankiškas ir orus. Toks vaikas auga šiltnamio sąlygomis, neišmoksta savarankiškumo ir gebėjimo pasirūpinti savimi, nes yra visiškai priklausomas nuo „mylinčios“ mamos.
Šiai neatsakingų tėvų grupei priskirtini tėvai, kurie siekia būti atsakingi ir mylintys, todėl abu konkuruoja tarpusavyje, beatodairiškai pataikaudami vaikui. Taip dažnai nutinka tuomet, kai sutuoktiniai nuolat konfliktuoja, jų santykiai patiria krizę. Tada vaiką sutuoktiniai pasitelkia tam, kad vienas kitam pasirodytų esantys labai rūpestingi ir atsakingi tėvai. Dažniausiai tokiose šeimose vaikas auklėjamas prieštaringai (tai, ką tėtis leidžia, mama draudžia, ir atvirkščiai), spaudžiamas vieną iš savo tėvų vertinti kaip geresnį, labiau jį mylintį ir pan. Neretai vienas iš tėvų, t. y. tas, kurio finansinė padėtis geresnė, vaiką papirkinėja brangiomis dovanomis ar ypatingomis pramogomis. Taip iškreipiamas meilės supratimas, iš vaiko atimama galimybė natūraliai mylėti, taip, kaip sako širdis, – ir mamą, ir tėtį.
Kas yra atsakinga tėvystė?
Pirmiausia tai suvokimas, kad vaikas yra tau patikėta dovana, reikalaujanti nepailstamo rūpesčio ir veiklios meilės, atsiliepti į jo, kaip žmogaus, poreikius. Esminis vaiko poreikis yra užaugti visaverčiu žmogumi, ir tam reikia tėvų pagalbos. Atsakingi tėvai tai supranta ir geba prisiimti atsakomybę, žinodami, kad nuo pagalbos pobūdžio priklausys vaiko tolesnio gyvenimo kokybė.
Tačiau labiausiai atsakingi tėvai pagelbsti vaikui augti visų pirma tada, kai suvokia, jog vaikas mokosi gyventi pirmiausia iš savo tėvų. Tad esame atsakingi ir už savo pačių gyvenimo kokybę: turime būti savo vaikams įkvepiančiu, patikimu pavyzdžiu, o tai reiškia – patys nepaliaujamai tobulėti. Kita vertus, paruoštų tinkamų ugdymo receptų nėra, nes kiekvienas vaikas (tai žino atsakingi tėvai) yra unikalus, turi savo nepakartojamų asmeninių savybių. Todėl reikia nuolat tobulėti kaip ugdytojams, kaupti patirtį ir mokytis iš jos. Šioje srityje būtina gilinti ir plėsti žinias, stengtis kūrybiškai taikyti jas kasdieniame šeimos gyvenime. To niekaip nepadarysime nepažindami vaiko ir jo poreikių, ne tik fiziologinių, bet ir psichologinių (išsiugdyti tam tikras asmenybės savybes, pvz., savigarbą, bendravimo įgūdžius ir pan.) bei dvasinių (atrasti dvasinį pasaulį per tikėjimo praktiką, grožio ir meno supratimą). Pažinti vaiką – tai negailėti laiko, kurį skiriame bendrauti su vaiku, domėtis juo, galiausiai būti su juo kartu.
Atsakinga tėvystė remiasi meile vaikui – nesavanaudiška ir veiklia, pasiekiančia jo širdį. O tai jau mūsų pastangų, atsidavimo ir atsakomybės vaisius, arba kitaip – nepailstamas ir palaimingas rūpestis.
