Sesuo Danguolė Gervytė RA
Adelė su mama
Šiuo metu Adelė Dirsytė yra teisiama iš naujo – ji „kaltinama“ šventumu, tai yra rengiama jos beatifikacijos byla, kurios diecezinis etapas artimiausiu metu turėtų baigtis ir ji bus siunčiama į Vatikaną. Pirmoji, KGB byla, 1946 metais jai buvo iškelta už... žurnale Moteris (1938 metais)publikuotą straipsnį „Motina, komunizmas ir kova su juo“ bei už dar kelis konspektų lapelius, kuriuose saugumas įžvelgė pavojų sovietų valdžiai. Šis „pavojingumas“ buvo įvertintas 10 metų kalėjimo ir tremties Sibire... Tad koks yra moters, kurios bijo net totalitarinis režimas, portretas? Kuo motina yra pavojinga totalitariniam režimui?
Namų mokykla su mama Agota ir teta Mariuke
Pirmasis mamos įvaizdis Adelei Dirsytei, ko gero, siejosi su savo pačios mama: valdinga, darbščia, už visą ūkį atsakinga moterimi. Pasakojama, kad net savo išvaizda Adelės mama buvo „matoma“: stambaus sudėjimo, aukšta, garsiai ir daug kalbanti. Agota Ragaišytė Dirsienė užaugino 5 vaikus ir sunkiomis karo ir pokario sąlygomis dar padėjo prižiūrėti anūkus. Ji buvo kilusi iš to paties Žemųjų Kaplių kaimo, kuriame liko gyventi ir ištekėjusi. Agota daug ir sunkiai dirbo, o kai pavargdavo, tai savo vargais skųsdavosi ir bambėdavo. Ji nevaidino didvyrės, nors kantriai nešė pokario išbandymų naštą. Sakoma, kad kepdama duoną ji nutildavo. Tai buvo šventas metas. Tada ji susikaupdavo ir panirdavo į kažkokį šventą veiksmą: minkydavo, formuodavo kepaliukus ir paskui pašaudavo į krosnį. Agota mokėjo gražiai austi ir to išmokė savo dukras, išskyrus Adelę, kuri daugiau prie mokslų, o ne prie staklių linko. Adelė jautė didelį dėkingumą savo mamai ir būdama studentė rašė: „Brangi Motule! Motinos dieną vaikai savo motinoms dovanas perka. Aš negaliu nieko tau dovanoti, Brangioji mamyte. Bet užtat prašysiu Dievulio, kad jis tau sveikatą suteiktų ir šios žemės varguose paguostų.“ Šis sveikinimas parašytas ant Švč. Jėzaus Širdies paveikslėlio. Ji nepamiršdavo savo mamai parašyti ir būdama lageryje. Saugumiečiai Agotą Dirsienę su sūnumi Stasiu ir marčia Birute išvarė iš jų namų Pramislave kaip stovi. Jie neturėjo teisės nieko pasiimti. Paskui Agota savo gyvenimą baigė pas jauniausią dukrą Agnietę. Ten ji ir mirė. Palaidota šalia vyro ir sūnaus Jono Šėtos kapinėse.
Kita moteris, ugdžiusi Adelės supratimą apie motiną ir moterį, jos tėvo sesuo, teta Mariukė, savo būdu ir išvaizda labai skyrėsi nuo Agotos. Mariukė gyveno Šėtoje, besimokydama progimnazijoje pas ją „ant buto“ glaudėsi ir Adelė. Mariukė neturėjo savo šeimos, gyveno kukliai ir pinigus skyrė visokiai labdarai. Adelė, jau dirbdama aplankiusi tetą, palikdavo voką. Mariukė buvo Adelės paslapčių patikėtinė. Kartu tai buvo žmogus, su kuriuo Adelė nesivaržydama galėjo kalbėtis apie tikėjimą ir Dievą. Šios dvi skirtingos, bet viena kitą papildančios moterys, mama ir teta, tarsi sufleruoja, iš kur kilo Adelės moters idealas, kuriam tam tikrą koloritą dar suteikė asmeninis jos pamaldumas Švč. Mergelei Marijai bei meilė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei.
Dalis Adelės šeimos, mama pirma iš kairės
Katalikių moterų draugija – „katalikiško feminizmo“ lizdas
Adelė Dirsytė nuo 1938 metų, sustabdžiusi savo studijas universitete, įsidarbino Katalikių moterų draugijos veiklos organizatore (vėliau jos pareigos buvo pervardytos į reikalų vedėjos). Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje Adelė Dirsytė pradėjo dalyvauti ateitininkų veikloje, ši organizacija buvo svarbi jos asmeninei brandai, o Katalikių moterų draugija tapo visuomeninės veiklos tramplinu. Būtų galima nupiešti jos kelionių Lietuvoje žemėlapį. Atsižvelgiant į susisiekimo galimybes tarpukario Lietuvoje, dvi trys paskaitos per mėnesį skirtingose šalies vietose – labai intensyvu. Štai kokios buvo jos pranešimų temos: „Lietuvė namų kultūros kėlime“, „Dabartiniai motinos uždaviniai“, „Motina – tautos gelbėtoja“, „Organizuota katalikė gyvenime“ ir t. t. Ji, keliaudama su kitomis moterimis katalikėmis, turi ir praktinę švietimo misiją, pavyzdžiui, kartu su Stefanija Ladigiene ragina kaimo vaikams veltui teikti serumą nuo difterijos. Adelė kalba moterims apie sveiką gyvenseną arba suranda tinkamų lektorių, galinčių skaityti paskaitas praktinėmis temomis apie sveikatą, namų ūkį, vaikų auklėjimą ir pan.
Ji daug rašė ir draugijos žurnale Moteris bei kituose periodiniuose leidiniuose. Būtent vienas iš straipsnių „Moteris, komunizmas ir kova su juo“ tapo vienu pagrindinių „įkalčių“ teisme. Kuo šis straipsnis išgąsdino saugumiečius? Šių dienų akimis žiūrint, tai nuobodokas ir mažai reikšmingas straipsnis, kuriame kviečiama nebūti „linguonėlėmis nendrėmis“, o turėti „tvirtą stuburą“ ir įvertinus savo talentus juos paskleisti. Pirmutinis vertybinis ugdymas vyksta šeimoje, ir motina yra svarbiausias asmuo formuojant vaiko įsitikinimus. Motina Adelei irgi yra „vaikų draugė, mokytoja, vyro pagalbininkė ir jo angelas sargas“. Deja, toks moters idealas saugumui atrodė labai pavojingas, nes remiasi tvirtomis vertybėmis.
Adelė su sūnėnu Stasiu
Panelė mokytoja klasėje ir tundroje
„Panelė mokytoja“ – taip Adelę vadindavo kiti Stefanijos Ladigienės nuomininkai ar svečiai, taip ją vadindavo ir gimnazijos mokinės bei kalėjimo bičiulės. Tas mokytojos vaidmuo, o gal net misija apėmė visą Adelės gyvenimą. Vienas ryškiausių jos motiniškų išgyvenimų tampa sūnėno Stasio globa. Jis gyveno pas ją nuomojame bute Liepkalnio, vėliau – Trakų gatvėje, garsiajame konspiraciniame ponios Ladigienės bute, kuriame rinkdavosi pasipriešinimo sovietų ir nacių valdžiai aktyvistai. Adelė padeda Stasiui įsikurti Vilniuje, bet labiausiai jai rūpi jo dvasinis gyvenimas. Ji prisiima sūnėno mamos vaidmenį, o jis galiausiai tampa jos paskutinių valandų prieš suėmimą liudininku ir asmeninių daiktų saugotoju.
Niekur kitur, o būtent kalėjime ji labiausiai išskleidė savo moteriškumą ir motiniškumą. Laiške giminaičiams sakosi, kad ją gimnazistės dažnai „mama“ vadina. Ir ji to nesibodi, stengiasi, kaip gali, pasirūpinti ne tik tų merginų fizine sveikata ir savijauta, bet labiausiai jų dvasiniu gyvenimu. Jai skaudu, kai merginos „paklysta“ tuose išbandymuose ir nesiremia Dievu. Mokytoja dažnai yra ir motina. Motinystė yra plačiau, nei tik biologinė, nors ji yra visko pradžia. Biologinė motinystė kiekvieną moterį padaro motina, drauge – tai tarsi vartai, per kuriuos gimsta ne tik kūdikis, bet ir pati motina.
Adelė tapo motina, niekada pati negimdžiusi. Ji tapo motina, augindama ir globodama savo sūnėnus ir dukterėčias, ypatingu būdu globodama stokojančius mokinius per karą ir matydama kitų kalinių kančias. Ji guosdama ir stiprindama juos kančioje tapo vilties motina. Galbūt todėl jos pamaldumas Marijai irgi persmelktas vilties; ji moko apie Mariją kaip apie motiną, rašo apie ją laiškuose, kartu ir pati tuo karštai tiki ir jos užtarimo meldžia.
Daugiau apie Adelę skaitykite Danguolės Gervytės knygoje Adelė. Slapta vaikų draugė
