Atverti savo sielos duris
„Kai tik susilaukiau vaikų, kurį laiką tikėjau, kad su jais pasitraukiau į nuošalią trobelę prerijose, tik visi kiti bėga pro mane septynmyliais batais į šviesų ir tokį tolimą karjeros rytojų, kur manęs jau nieks nebelauks. Visi aplenks, aš liksiu savo namely su XIX amžiaus suknia, garo varikliais ir verpimo rateliais“, – tinklaraštyje „Pterodaktilis“ rašo Veronika Urbonaitė-Barkauskienė.
Mes taip esame įpratę gyventi išorėje, sociume, kad atrodo, jog, gimus vaikams, gyvenimas apskritai sustoja. Tai prisitaikymo laikas. Šiuo laiku didžioji gyvenimo dalis vyksta mūsų viduje, o ne išorėje. Reta iš mūsų turi įgūdį gyventi vidinį gyvenimą. Šiandieninių mamų protas, veikimas labai intensyvūs, o sielos durys dažnai užvertos.
Kita vertus, jos liudija apie didžiulį vidinio gyvenimo tempą, kai tapusios mamomis jautėsi virtusios kitais žmonėmis. Viena mama minėjo, jog pasirašinėdama ji nustebo, kad jos vardas vis dar tas pats.
Šeimų ir tėvų konsultantė, ne vieną knygą apie motinystę parašiusi Naomi Stadlen motinystės pokytį įvardija kaip atsivėrimą, erdvės atvėrimą naujam kūdikiui, fiziškai prasidedantį gimdoje, paskui nėštumo ir gimdymo metu. Kai mama atsiveria vaikui, kažkas joje tampa atvira. Ji pasikeičia iš esmės visam gyvenimui.
Dėmesio, erdvės ir laiko, kurį moteris skirdavo sau ir savo pomėgiams, natūraliai ir pastebimai sumažėja. Feministiniai judėjimai tai vertina kaip pasiaukojimą ir kritikuoja. Bet dažnai mamos nejaučia, kad aukojasi. Jos lyg užleidžia kambarį, kuris jau ir taip buvo laisvas. Sunkiau mamoms, kurios jaučiasi kažką prarandančios, kurių kambarys nebuvo tuščias.
Stadlen atkreipia dėmesį, kad ryšio su vaiku kūrimas suteikia daug galimybių kurti save ir augti įvairiomis kryptimis. Vaikai, klausinėdami įvairiausių dalykų, moko išminties. Mes augame kurdamos ryšį su vaiku, harmoniją iš chaoso jo gyvenime. Keičiamės suvokdamos, kad vaikams reikia ne tobulų, o nuoširdžių mamų. Augame motinystėje, kai pažvelgiame į savo vidų, jausmus, atveriame sielos duris.
Tą pokytį įvertiname tik tuomet, kai jį užfiksuojame. Todėl kartais verta sustoti, savęs paklausti ir užsirašyti: „Ką aš šiandien nuveikiau?“, užuot mintyse toliau pildžius sąrašą: „Ką aš dar turiu padaryti?“ Be to, ir pagalvoti – už kokius savo asmeninius vidinius pokyčius, gebėjimus, pamokas esu dėkinga motinystei.
Aplinkybių dažnai rinktis negalime, bet galime rinktis, kaip reaguosime. Galime nuleisti rankas arba maištauti, skųstis arba graužti save ir kitus. Tačiau galime ir tiesiog sustoti bei savęs paklausti: kur aš esu? Kaip jaučiuosi? Kaip jaučiasi mano kūnas? Ką kalba mano širdis, siela? Kodėl taip jaučiuosi? Kokia norėčiau būti? Kas man gyvenime teikia prasmę? Ką norėčiau ir galėčiau pakeisti? Apie ką svajoju?
Apie svajones viename savo interviu kalbėjo dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla: „Prisimenu Čiurlionio žodžius: žvalgykitės nuo aukštų bokštų. Svarstau, turbūt vidinių bokštų. Svajoju, kad visi svajotume be ribų, o susvajoję – uoliai pildytume, tiesiog pildytume, įgyvendintume savo svajones, pamatytas besižvalgant nuo aukštų bokštų.“
Puoselėdami svajones, laistome dėmesiu tai, kas padeda mums augti, judėti norima kryptimi. Kelionė svarbi tiek pat, kiek ir tikslas: taip auga mūsų vidinė branda, išmintis. Pažindamos save, mokomės atrasti vidinę pusiausvyrą; paleisti, priimti savo ir gyvenimo netobulumą: du žingsniai pirmyn, žingsnis atgal. Gali atrodyti, kad sukamės ratu, bet kartą sąmoningai nueitas kelias tampa kaskart lengvesnis.
„Vos iškelsi savo liūdesį iš širdies gilumos, jis iškart bus nuplautas. Pažvelk į gėlę, ji negali nuslėpti savo kvapo nei spalvos“, – rašė persų poetas Rumi.
Mūsų vidinis darbas mums padeda priimti tokį žmogų, koks jis yra. Lygiai taip pat priimti ir save, ir savo poreikius, jausmus, svajones, galimybes ir ribas. Augame tada, kai atrandame pusiausvyrą tarp visagalybės ir nusivylimo savimi. Netiesa, kad aš viską galiu. Taip pat netiesa, kad nieko negaliu. Bet kasdien galiu truputį geriau. Ir verta sau už tai padėkoti.
Silvijos Knezekytės iliustracija
Bendrystė – lyg gelbėjimosi ratas motinystėje
Visada pasižymėjau veiklumu, bendruomeniškumu – mokydamasi lankiau gausybę būrelių, buvau mokyklos laikraščio redaktore, studijuodama – ateitininkų žurnalo redaktore. Išnaudojau visas galimybes dirbti ir keliauti JAV, Danijoje. Sukausi tarp bendraminčių: juos būriau bendram tikslui, pramogai, prasmingam laikui drauge. Ir jaučiausi suprasta, mėgstama, besiskleidžianti visais savo talentais...
Sukūrusi šeimą ir pradėjusi lauktis savo pirmagimio, nujaučiau, kad laukia visiškai naujas, kitoks gyvenimo etapas ir jam sąmoningai ruošiausi. Bet pasiruošti natūraliai ateinančiai socialinei izoliacijai, vienišumo jausmui, įvairiaspalvei emocijų vaivorykštei ir begaliniam nuovargio jausmui, matyt, neįmanoma...
Pirmagimio auginimo džiaugsmas tęsėsi ilgai, bet pamažu pradėjau ilgėtis moteriškos bičiulystės. Tuo metu neturėjau daug draugių, auginančių panašaus amžiaus kūdikių, o vyras dažnai skraidė į komandiruotes užsienyje. Atrodė, jog visi yra „panirę“ į savo darbus, ir manasis gyvenimas auginant kūdikį nebėra toks svarbus, kad atsirasčiau dar vaikų neturinčių draugių prioritetinių skambučių, aplankymų po darbo sąraše. O juk ir joms, motinystės keliu nėjusioms, suprasti mane nebuvo taip artima ar natūralu.
Begalinį intymumo su kitomis mamomis, taip pat ir su vyru troškulį pajutau dar po dvejų metų, gimus antrajam vaikeliui. Suvokdama, kad dar ilgai būsiu atitrūkusi nuo darbų, mėgstamos veiklos, galimybės valdyti savo laiką ir pasirinkimus, pajutau, kad man gyvybiškai svarbu BŪTI SUPRASTAI, su kažkuo išgyventi bendrystę. Jausti, jog tave supranta, net kai pačiai nebeaišku, kas vyksta.
Ir būtent tuomet draugė Laura padovanojo Elisos Morgan, Carol Kuykendall knygą Ko reikia kiekvienai mamai („Dialogo kultūros institutas“, 2002) bei pirštu pabaksnojo į internete atrastą skelbimą, jog pagal šią knygą parapijos namuose, kuriuos per langą matau kitoje upės pusėje, pradeda vykti gyvi mamų susitikimai.
Širdis taip troško ten atsirasti, jog nepaisydama visų kliūčių kartą per savaitę vakarais ištrūkdavau porai valandų ir dažnai negalėdavau atsistebėti, kiek daug jos man davė, atliepė, sustiprino ir „išvalė“ gilias įsisenėjusias nuoskaudas, kurios per pasidalijimus dažnai išsilaisvindavo ašaromis, o kartais ir juoku. Šie gyvi susitikimai su kitomis mamomis man buvo lyg gelbėjimosi ratas. Ten jaučiausi SUPRASTA... Jaučiausi patirianti tiek daug tokių pačių išgyvenimų, nuovargio, nevilties, susidurianti su tiek panašių sunkumų savo motiniškoje kasdienybėje, kiek ir kitos mamos. O labiausiai patiko, jog niekas neteisia, „neprotina“, o tiesiog išklauso, atliepia ir dalijasi sava patirtim... Savaitės bėgo, mes skaitėme knygą, prisiminėme savo poreikius, svajones, diskutavome, atlikome užduotis ir drauge augome. Susitikimams pasibaigus, pajutau, jog išmokau svarbiausią pamoką – norėdama motinystėje šviesti ir šildyti savo vyrą, vaikus, pirmiausia turiu pati prisipildyti, rasti sau atgaivą, būti suprasta. Šią tiesą tenka sau ir kitiems priminti kasdien, apsibrėžiant laiko sau ratą dienos ritme, stabtelint, pailsint... ir reikiamu metu nebijant atverti savo širdies bendramintei.
Visada žinojau, kad šeimoje svarbiausi turi būti vyras ir žmona, bet turint kelis mažus vaikus ir be realios pagalbos šalia, nuovargis, laiko stoka, emocijų bangos, ligos su kaupu išderina šeimą, padaugėja ir tarpusavio nesupratimo, neįsiklausymo vienas į kitą. Ir tada, kai jau buvo sunku dviese rasti pokalbio temų, kurios suktųsi ne apie vaikus, namus ir bendrus buitinius rūpesčius, pradėjome lankyti šeimų kursus „Darna“ Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje Vilniuje. Nors vyras labai nerodė susidomėjimo ir mėgino visaip išsisukinėti, bet, suorganizavus auklę, mes baigėme net trejus metus trunkančią programą. Tai visad buvo MŪSŲ LAIKAS, laikas su kitomis šeimomis, su kuriomis išgyvenome BENDRUMĄ, kurių išminties klausydamiesi galėjome į save, savo santykius pažvelgti vėl iš naujo, priartėti, išklausyti vienas kitą, nepertraukiant dar kelioms mažoms burnytėms ir lipančioms kojytėms, galėjome išsikalbėti – pajausti emocinį intymumą tam skirtoje erdvėje ir vietoje. Man tai visada buvo labai laukiamas laikas...
Eidama motinystės keliu, supratau, kad reikia ieškoti „tos pačios padėties“ mamų – draugių ar šeimų, su kuriomis būtų galima pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, o galbūt ir padėti vieni kitiems, įlieti šilumos ir šviesos į vieni kitų gyvenimą, kai to ypač reikia. Artumo troškimas mums visiems yra įgimtas, ir kai išmokstame jį tinkamai patenkinti, esame geriau pasirengusios būti žmonomis ir mamomis.
Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.
