Tėvas Antanas Saulaitis SJ
unsplash.com nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija birželiui: „Melskimės, kad kiekvienas iš mūsų rastų paguodą asmeniniuose santykiuose su Jėzumi ir iš Jo Širdies mokytųsi atjausti pasaulį“.
Kai ne tik aparatai, bet ir mokslininkai skrenda aukštai erdvėse virš Žemės rutulio ir net toliau, neretai matome savo melsvai atrodančią planetą erdvėse. Mokame atpažinti vieną kitą žemyną, gausias jūras, kartais ir gamtos reiškinius kaip žalias džiungles ar gelsvas dykumas. Mūsų namai ta Žemė. Ji apgyventa žmonių per tūkstantmečius, matė ir patyrė viską, ką žmogus ligi šiol gero sugalvojo ar blogiu gadino. Kol kas žmonės gyvena tik šiame pasaulyje, kurį Dievas taip mylėjo, kad atsiuntė savo Sūnų Jėzų. Jėzus tarp mūsų augo, vaikščiojo, mokė, mirė ir čionai prisikėlė Aukštybėsna.
Su kokiu susidomėjimu mes patys ir kiti apžiūrime Žemės rutulio apskritą ar žemėlapinį vaizdą. Reikia parodyti, kur buvai, kur norėtum keliauti, kur yra žinoma, mėgstama vieta, žmonės, įdomūs ar ir skaudūs įvykiai, šiuometiniai iššūkiai, nelaimės bei bėdos, palaimingai vystomas gyvenimas, mokslas, žmogiškoji bendrystė. Kažin ar kiekvienam, rankose laikančiam ir laikančiai Žemės rutulį, kiltų noras Žemę glėbyje apkabinti ir suspausti, kaip meilingai apkabiname savo vaikelį ar mėgstamą šunytį, lėlytę, atmintiną žaisliuką?
Išgyvenęs šį gražų, gerą ir kartais labai žiaurų pasaulį, Jėzus Kristus pasilieka čia, tarp mūsų, tais įvairiais būdais, kuriuos girdime maldose, bažnyčioje, patys mąstydami, atjausdami, patyrę kažką gamtoje ar žmonėse gražaus, kilnaus, gaivinančio. Kokių gražių vaizdų nuotraukose, filmuose, mums patiems keliaujant savo ar ir kitų aplinkoje. Šventoji Dvasia, galime tikėti, alsuoja žemėje, įkvėpdama tą vis jautresnį ryšį su mūsų ir Žemės Kūrėju ir Atpirkėju.
Jau vien rūpestėlis surinkti šiukšles ar pavojingus dalykus yra atjautos išraiška. Gražiai apsodinti darželį ar palangę ir sugyventi su kaimynais – tai dailina visą kaimynystę, miestelį, galų gale ir šalį. Kiek mūsų yra gamtoje, ant kalvos ar net kalno, ošiančiame pajūryje iškėlę aukštai savo rankas iš džiaugsmo ir padėkos Dievui už grožį, rūpestį ir nepailsiančią meilę čia, mūsų netobulame pasaulyje.
Kaip Jėzus vaikščiojo čia, pašventindamas pasaulį, taip ir mes einame tais keliukais, žolynais, plaukiame, važiuojame, net skrendame Jo pėdomis, tarp žmonių kaip kadais ir ateityje, stengdamiesi tęsti, įgyvendinti uždavinį gerbti, prižiūrėti, gydyti, apjungti, gaivinti, džiuginti ir visa kita, ką mes, žmonės, darome. Jėzus pamilo tuos žingsnius, tuos artimuosius, tuos priešingus ir nedėkingus, išsigandusius ir baimingus, visus.
Geriausia, kad nereikia persistengti ieškant paguodos, ją palaikant ir kuriant šioje Žemėje, šiame pavargusiame pasaulyje. Tik po žingsnį, po mostą, po šiltą žodį, tvirtą ranką, atlaidų ir drąsinantį žvilgsnį, mažu rūpestėliu vargstančiu ar sunkumus išgyvenančia, švelnų palietimą ir drąsų įnašą, vaisingas pastangas, kaip Jėzus – keliauti darant gera savo namuose, širdyje, aplinkoje, kiekviename pasaulio kampelyje. Gi Žemės pašaukimas yra giedoti garbės ir šlovės giesmę jos ir mūsų Kūrėjui.
