Nauji metai!.. O gyvenimas – senas? Kur, kokie esame, ką išgyvename šiandien? Ką atskleidžia šių dienų sunkumai ir krizės? O kur mūsų viltys ir galimybės?Apie tai redakcijos pokalbyje dalyvauja Artumos artimiausieji: ištikima talkininkė dr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ, Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta VITKAUSKIENĖ, Carito vadovai Deimantė BUKEIKAITĖ ir Arūnas KUČIKAS, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas Artūras LUKAŠEVIČIUS ir du kunigai – Algirdas AKELAITIS, kaimo parapijų klebonas bei Šventojo Rašto dėstytojas, ir Artūras KAZLAUSKAS – liturgijos žinovas bei Artumos kapelionas; pokalbį veda vyriausiasis redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.
Darius: Išgyvename pandemijos krizę – tai sykiu ir galimybė mums Bažnyčioje bei visuomenėje pamatyti tikrąjį savo veidą. Juk sukrėtime žmogus parodo savo ir pamato kito veidą. Kokį savo ir aplinkos veidą atradote jūs, išgyvendami šią krizę?
Kun. Artūras: Konferencijoje Vatikane sykį Briuselio arkivyskupas sakė: „Mūsų, kaip Bažnyčios, valstybė nemėgsta. Bet vienintelis dalykas, kodėl esate svarbūs, nes darote karitatyvinius darbus – man pripažino Briuselio meras.“ Tačiau iš kur tokie darbai kyla? Kauno arkivyskupas sako, kad vienas svarbiausių ganytojo uždavinių – skatinti Švč. Sakramento adoracijas. Bažnyčia mus pirmiausia turi išmokyti adoruoti, o paskui veikti. Vėl laikas kalbėti apie pirmą Bažnyčios uždavinį – maldą? Bažnyčia turi kas vakarą žiūrėti Panoramą, idant žinotų, už ką melstis. Bažnyčia svarbi ne tik dėl karitatyvinių darbų, bet ir tada, kai palaiko besiformuojančią Vyriausybę, krizėje ištiktą valdžią ir t. t. Bažnyčia tik kaip karitatyvinis sambūris – tik pusė jos. Pirmiausia esame maldininkai, bendraujantys su Dievu ir per Jį atrandantys savo kelią, žvilgsnį, veikimo formas.
Darius: O kaip pats, Artūrai, išgyvenai krizę? Ir kaip norėtum dabar išgyventi?
Kun. Artūras: Aną karantiną išgyvenau nuostabiai, nes nereikėjo anksti keltis į bažnyčią. Man tai patiko (juokiasi – red. past.). Pagaliau galėjau miegoti, kiek širdis geidžia, nereikėjo eiti į rytines Mišias. Nereikėjo eiti pas ligonius. Juk neįleidžiama. Negaliu lankyti senelių, nes galiu juos apkrėsti. Negaliu lankyti draugų, nes kas rytą einu į vienuolyną aukoti Mišių ir negaliu užkrėsti seserų. Baimė! Ypač pasigirdus apie jaunų žmonių mirtis. Bent dešimčiai mano aplinkoje labai blogai... Keletas jau mirė nuo Covid-19. Ir greitai. Tad viena vertus, fainai, kad nereikia, o kita – baugu, kad negali. Tokia dviprasmybė.
Darius: Ar iš tiesų Bažnyčia ir kunigai per tokias krizes tegali tik melstis? Ar dėl to, kad neužkrėstų, negali niekur eiti? Ar toks pasirinkimas? Mane šokiravo ir netgi piktino, kai per Mišias oro uoste greit sugalvota, kaip „steriliai“ surinkti pinigus, bet nebuvo pasistengta sugalvoti, kaip tinkamai išdalyti Komuniją. Ar ne simboliška laikysena? Dažna mano matyta Bažnyčios žmonių reakcija per karantiną: „Ar mes nebankrutuosim?!“ O ar nebankrutuos mūsų sielos, t. y. žmonės? Ar galima ieškoti kitokių būdų, kai Bažnyčia ne tik meldžiasi, bet pasimeldusi eina ir pas žmones?
Arūnas: Mano patirtis, kurią girdžiu šeimoj. Žmona dirba didelėje ligoninėje, gydančioje žmonės nuo Covid-19. Atmosfera ten iš tikrųjų bloga. Ir tą parodo ne technologijų, apsaugos priemonių, plaučių intubavimo ir pan. poreikis, bet medicinos darbuotojų santykiai. Pasimetimas, kiekvienas kovoja už save. Kad nereikėtų ten dirbti, dalis susimažina krūvius, kiti išeina atostogų. Gydytojai gaudo slaugytojus už rankų, kad perduotų informaciją ar paprašytų padaryti lašinę. Aiškiai pasimatė, dėl ko esame: ar bent kiek esame vienas dėl kito, o ne vien dėl savo reikalų, profesijos ar prestižo. Kiek yra pasitikėjimo ir to, kas mus vienija, kas paskatina truputį labiau „išeiti iš savęs“? Šioje situacijoje Bažnyčios vaidmuo ne paskutinis...
Situacija nelinksma. Kita vertus, gal būtų ir daugiau savanorių, bet žmonės nujaučia, kad jeigu patektų į tuos ~8 proc., kuriems tektų hospitalizuotis, – ten laukia nebūtinai suprantantys žvilgsniai. Kai pavojinga, tada mažiau noro būti drąsesniam, padėti kitam tokiomis sąlygomis.
Šios mintys kyla po nuolatinių žmonos „terapijų“ jai grįžus iš darbo, nes ligoninėje tokios pagalbos darbuotojai negauna. Išklausyti, sustiprinti. Mane patį tai stipriai trikdo. Kas mus kaip visuomenę laiko kartu? Kad kuriam savo nuosavybę – tai aišku. Ar kad žiūrim, kaip išgyventi... Bet kas mus čia laiko drauge, kad padarytume vienas dėl kito truputį daugiau? Popiežius kalba apie treniravimąsi mylėti, nes ištikus krizėms, jei prieš tai nesitreniravai, ne visada gebėsi meilę parodyti.
Vijoleta: Šeimoms pirmas karantinas buvo visai nieko. Tėvai mobilizavosi, bet vaikai labai pajuto – vis klausė: kada bus svečių?! Kada mes važiuosime? Gyvybė tarsi dingsta, verdi savo sultyse. Per zoom’ą truputį pabendravom su artimaisiais. Gali pasiskambinti, pabendrauti, bet būti nedidelėje erdvėje labai sunku. Šeimos gyvena santykių, artumo ilgesiu. Gyvena tokį smulkų, buitinį, sakytum, Mortos gyvenimą. Pamatėme, kad svarbu džiaugtis kasdienėm smulkmenom. Svarbu naujai pasižiūrėti į tarpusavio santykius, vienam į kitą. Jeigu šeimoje nepavyksta pramušti įprastinio dugno ir pažiūrėti kitaip, tada labai sunku. Kas tas kitaip? Vieniems malda, kitiems kava... Šeimos, turinčios mažesnių ar neįgalių vaikų, ar sunkių ligonių, – koks jų nuovargis? Kur joms atsikvėpti, gauti atramą?..
Labai liūdna, kad per karantiną uždarė viešas pamaldas. Tai ant sofutės su šeima, su pledukais, paskui su pagalvėlėmis prieš ekranus per Mišias, vis gulsčiau, gulsčiau... Kas, žiū, ir pamiega. Dar, kol buvo galima nuvažiuoti vienam ar dviese į bažnyčią, – tai nepaprastai svarbu! Pamatyti gyvus žmones ir kunigą, kad ir su kaukėm.
Darius: Pirmo karantino pamoka – maldos kitaip. Daug kas liudijo apie bendrystės, Eucharistijos badą. Be to, kaip sako teologai ir žinovai, – pagaliau supratom, kad Bažnyčia yra ne vien Mišios, o labiau bendrystė. Bet ar išmokom melstis šeimoje? Ar išnaudojame galimybes, kad padėtume žmonėms melstis ne tik su TV, kompiuteriu ar radiju?..
Vijoleta: Nežinau, ar Mišios per televizorių priartino, ar atitolino nuo Dievo... Gal ligoniams geriau negu nieko, bet nepalyginama su gyvomis... Užtat man labai patiko Dievo Apvaizdos seserų video, kur jos kasdien kalbėdavo prie kavos. Tie pokalbiukai būdavo tikri, paprasti ir aiškūs. Įeini, atsikandi, kiek reikia buičiai, ir varai per dieną.
Kun. Artūras: Pradžioje Bažnyčia akcentavo galimybę dalyvauti tiesiogiai transliuojamose Mišiose. Domėjausi, kaip ši situacija veikia liturgiją. Radau pastoracijos teologų pastabų apie transliacijų bergždumą. Atrodo, kad pakviesti sutuoktinį ar visą šeimą sukalbėti „Tėve mūsų“ yra daugiau už transliuotas Mišias! Nes tai – būti maldoje, o ne stebėti vaizdą. Transliacijoj gauni informacijos, bet neišgyveni tikro vyksmo. O liturgija yra vyksmas, dalyvavimas, buvimas viduje. Per pandemiją Bažnyčia tarsi vėl atrado, kad malonė veikia ne tik per sakramentus, bet ir kitokiais būdais.
Deimantė: Man atrodo, šita pandemija sudrebino pamatinius dalykus, apie kuriuos galbūt nemąstėme, gyvendami stabilų aprūpintą gyvenimą. Gyvendami lėkime, neturėjome laiko pabūti namie, nurimti, o per karantiną tą galimybę gavome. Tačiau ir vėl kažkas ne taip... Pradėjome ilgėtis to, ko atrodė jau per daug. Viena vertus, krizė suvienijo žmones – visi patyrėme bendrą grėsmę. Tai mus paskatino ieškoti būdų, kaip vieni kitiems padėti. Situacija apnuogino mūsų silpnybes, nepasirengimą, dar didesnę nedrąsą pagelbėti kitam, asmeninius ir neasmeninius ribotumus.
Bažnyčia labai skatino, kad žmonės neprarastų galimybės melstis. Tačiau ar ta nuotolinė malda ant sofutės netapo pretekstu dar labiau apleisti vargstančiųjų? Ar Bažnyčia per apribojimus dar labiau nenutolo ypač nuo esančių paribiuose? Ar pagalvojome, kad Lietuvoje yra žmonių, pvz., neturinčių interneto, televizoriaus? Kaip jiems nešame Dievo Žodį? Carite sulaukiame prašymų žmogui padovanoti televizorių, nes taip jis jaučiasi mažiau atkirstas nuo pasaulio.
Kitas paradoksas – mus nuolat skatino būti namuose. Caritas sutinka žmonių, išgyvenančių benamystę. Kaip visur skambėjęs šūkis „Likit namuose“ atrodė esantiems prie konteinerių? Šie žmonės neturi namų, o mes visi: „Užsidarykime, būkime namuose.“ Kas dėl jų išėjo į gatves, jais pasirūpino? Jei Bažnyčios kontekste išėjo Caritas, ar tada kiti galėjo pasilikti?
Darius: Turbūt Bažnyčia tiek ir išėjo, kiek jos žmonių išėjo. Jeigu Caritas išėjo savais bandymais, tai nereiškia, kad Caritas už visus išėjo. Klausimas – kaip mums visiems Bažnyčioje išgirsti šią tavo žinią?
Deimantė: Popiežius sako, kad maldos laikas nėra pretekstas apleisti vargstantį artimą! Man įdomu, kaip mums pavyko išlaikyti šį testą karantino metu? Net ir Caritui kai kur santūriai sekėsi. Tai ir dėl vyresnio mūsų savanorių amžiaus, jie – didesnės rizikos, juos reikia saugoti. Nors kai kuriuos vyresniuosius reikėjo sulaikyti, kad labiau saugotųsi teikdami pagalbą kitiems!
Bažnyčiai reikėjo sukrėtimo. Tik ką darome toliau? Kiek drąsiai kalbame apie išryškėjusius silpnumus? Kiek turėsime drąsos treniruotis meilėje, ruoštis kitiems tokiems įvykiams? Krizės akivaizdoje atsivėrė daug galimybių.
Eglė: Ši pandemija vis tik didžiausią iššūkį metė Bažnyčiai, nes ji į didesnius dalykus pretenduoja. Ir pagal tai, ką ji skelbia ir kas sakosi esanti, matau, kad dabar, kai ji vis dar tyli, pasimatė mūsų tikroji negalia. Pirmame etape į savanorius daugiausia išėjo ne bažnytiniai žmonės. Vyskupai į tą nekvietė. Labai akcentavo saugojimąsi, senelių saugojimą ir Mišias per televiziją. Antras etapas visiškai kitoks – susigūžėme ir bandome patys apsisaugoti, nes jau serga ne tik seneliai. Bet Bažnyčia Lietuvoje vis dar tyli. Vyskupai, artėjant Kalėdoms, parašė itin ilgą laišką apie viską, žinoma, ir apie Kalėdas. Bet ar tik to iš ganytojų laukiame? Ką tie laiškai keičia? Bažnyčios iššūkis – tikėjimo darbai. Tikras Caritas be tikėjimo neegzistuoja – būtų tik labdara.
Aš irgi sakau, kad reikia melstis, bet ar taip, ką Marijos radijas transliuoja kaip adoraciją? Vienas kunigas pasakojo, kaip bažnyčios bendruomenė nuvyko į Marijos radiją adoracijos vesti – Šventojo Rašto paskaityt ir patylėt. O ten jiems liepė ištisai giedoti, skaityti maldas – žodžiu, visą laiką kalbėti. Ar tuomet klausaisi Viešpaties? Aišku, kad ne, nes Jam tik kalbi ir kalbi. Tai pavyzdys, kuo paverčiame tikėjimą. Kodėl taip yra? Gal dar nepribrendę didžiausiam iššūkiui – atsivertimui, vis dar esame jo prieangyje?
Pirmiausia tenka pripažinti savo pamatinį trapumą. Molinukai esame – taukšt, ir nebėra. Būtent iš to savo pažeidžiamumo gali atsiverti kito pagalbai ir atliepti kitam, nes ir kitas toks. Sakome:„Mes tvirti, mes dabar melskimės, mes viską galime“. Dalykai pradeda keistis tuomet, kai pripažįstame – taip yra. Kai iki galo priimame realybę. Ne kovoti, o pirmiausia nusileisti iki to, kokiame šulinyje sėdi, – visais aspektais: santykių, požiūrių, darbų, supratimo. Visko. Ir gal tuomet, tą jau supratęs, galėsi pradėti dairytis, kam dar gali pasakyti gerą žodį ar kažkuo atliepti.
Geriausia, ką dabar girdėjau apie mus, – kardinolo Tagle kalba apie Fratelli tutti. Jis prašė įsiklausyti, į ką esame kviečiami, – giliam žvilgsniui į kiekvieną asmenį. Mums stinga žvilgsnio, pamatančio Jėzaus veidą kiekviename. Bet tai abipusis procesas: aš to nepamatysiu, jeigu negausiu bent jo blyksnio iš kitų.
Vido Venslovaičio nuotrauka
Darius: O ką pasakytų Biblijos žinovas ir kaimų klebonas?
Kun. Algirdas: Man ši karantino situacija – tikras geimerio rojus. Dievas pagaliau su meile atsigręžė ir į priklausomus nuo kompiuterio žmones! Dabar galiu pateisinti savo neveiklumą, neva „ištikimai laikausi Sveikatos apsaugos ministerijos nuorodų“. Aišku, su sarkazmu kalbu.
Apie tai galima atsietai šnekėt, kol parapijoje nesuserga viena, antra, trečia šeima. Tada mirties akivaizda tampa labai reali. Ir gražbyliavimai apie pasitikėjimą Dievu atsijungia. Belieka tiesa, kad šitos pandemijos atžvilgiu esi toks pat nuogas prieš bendruomenę, kaip ir pati bendruomenė. Belieka nuolankiai prašyti: „Maldaukime Dievą, o kokia bus Jo valia – pamatysime.“
Mane evangelizuoja žmonės, kurių į pamaldas renkasi daugiau, nei pagal normas galėjo sutilpt bažnyčiose. Po tokių savaitgalių grįžtì į kleboniją išpūtęs akis ir suprasdamas, kad Bažnyčios ir šitas iššūkis nesugriaus. Mes pesimistiškai pasiruošę Lietuvos kaimą laidoti, o šie žmonės,karą, badą, marąpragyvenę, pandemijai irgi lengvai nepasiduos.
Gali atrodyti, kad malda per nuotolį kažkokia ne tokia. Bet ligoniai, kurie ištisai meldžiasi su Marijos radiju, primena, jog čia tikrai ne distancijos klausimas. Dar nespėjome išsikristalizuoti dvasingumo – kaip melstis transliuojamose Mišiose. O ligoniai tai jau išsiugdę ir sako, kad reikia tam tikros kūno padėties, paskirto laiko, susikaupimo. Būtina dvasinė Komunija. Čia matau daug erdvės pastoracijai.
Tikėjimas mūsų Bažnyčioje per šiuos metus gerokai ūgtelėjo. Juk akivaizdu – Bažnyčia nesugriuvo, nors ji ir šluba abiem kojom. Bet ji šluba buvo ir be pandemijos. Vadinasi, Bažnyčia ieško ir randa tikėjimo atsaką į šią krizę.
Sakyčiau, pandemija provokuoja grįžti prie Evangelijos. Tai primena ankstyvąją Bažnyčią – pirmieji krikščionys, ištikus krizei, radikaliai grįždavo prie Kristaus, siekdami pranašiškos įžvalgos: o ką apie tai sako Evangelija? Mes matome, kad tie atsakymai buvo baisiai nepatogūs anuometinei krizių daužomai Bažnyčiai: septyniasdešimtkart po septynis kartus atleisk; tu, vyresnėli, jau esantis Bažnyčioje, nemėgink atstumti palaidūno jaunėlio, nes tu pats save atskirsi nuo Tėvo...
Evangelijai užteks jėgų atsakyti ir į šitą iššūkį. Tik ar imamės tai lukštenti? Nežinau, ar pavyks būti genijais, atrasiančiais atsakymus Bažnyčiai. Man, kaip ir Eglei, svarbu bandyti suprasti, kas su manimi darosi. Sutinku, kad reikia asmeninio atsivertimo, bet visgi manau, kad negalime Bažnyčios atomizuoti iki atskirų individų, reikia bendruomeninio atsivertimo.
Eglė: Turiu omenyje, kad tai ne kolektyvinis, o bendruomeniškas atsivertimas – kai yra bendrystė, kai vienas į kitą atsigręžia. O jeigu neatsigręžiu, nežiūriu į kitą, tai iš kur ta bendruomenė atsiras?
Kun. Algirdas: Visiškai sutinku. Niekaip kitaip nebus, neišsisuksim, teks prisiimti atsakomybę. Todėl darosi skaudu, jei šalia manęs stovintis nuo tos atsakomybės išsisukinėja. Pakerta neteisingumu: „O kodėl aš turiu nešti šitą naštą?“ Deimantė gerai įvardijo – pandemija išjudino pamatus. Privalome atidžiai svarstyti: o ką būtent išjudino? Tai padėtų suprasti, kur mes, Bažnyčia, buvom klaidoje. Jeigu pandemija ir karantinas Bažnyčią išmuša iš vėžių, vadinasi, kažkas ne taip...
Per pirmą karantiną dirbantieji parapijoje guodėsi, kad sunkiai pakėlė priverstinį buvimą šeimoje, kai negalėjo atsipalaiduoti išeidami į darbą, pakeisdami aplinką. Jei žmonės tose krizėse išlieka tikintys, vadinasi, jų tikėjimas ūgtelėjo, antraip būtų arba išsiskyrę, arbą nustoję tikėti. O jie ir tą, ir aną išlaikė. Vadinasi, ir šeima, ir tikėjimas sutvirtėjo. Ana krizė buvo pereita.
Svarbi ir Eglės pastaba apie Bažnyčios tylėjimą. Nežinau, ar Bažnyčia neturi ko pasiūlyti, ar nenori. Gerai nutuokiam, kad vos tik pasiūlysi – tai ir reikės daryt. Gerai žinom, tai visada kainuoja. Kita vertus, gana netikėtai paaiškėjo, kad Bažnyčia tebeturi savyje šventumo potencijos ir geba kartais labai netikėtose vietose rasti išteklių paprastiems bendrystės žingsniams (pvz., kasdiene malda šauktis šv. Juozapo užtarimo). Netikėtai atpažįstame malonės dovaną, kurią Dievas išankstiniu numatymu suteikė Bažnyčiai!
Manau, būtent šeimyniškumas taps vaisingu Bažnyčios atsaku į šią krizę. Ne šiaip sau vieni kitus broliais ir sesėm vadiname. Šeima gali ir šioje krizėje tapti teologijos vieta.
Darius: O koks galėtų būti trečias etapas – kokias išvadas pasidaryti iš pirmų dviejų?
Artūras L.: Jau 14 metų vadovauju Katechetikos centrui, ir jau 30 metų tęsiasi situacija, kai kitą sekmadienį po Pirmosios Komunijos bažnyčios vėl tuščios. Ta pati situacija ir su kitais sakramentais. Rimtai žiūrint, reiktų atleisti iš darbo Katechetikos centro vadovą, kaip nesugebantį rasti veikiančių metodų, taip pat ir klebonus, kaip atsakingus už situaciją vietose; turėtų tai pat labai sunerimti ir vyskupas – juk metai po metų darome broką ir esam visiškam bankrote. Tačiau... ir toliau vykdomos vizitacijos ir šventės, per jas šypsomės, išklausome mažai prasmingas ataskaitas, palinksim, padėkojam, įsiteikiam garbės raštus...
Labai užkabino Eglės pasakymas, kad vis tiek turėsime atsiversti. Ir tikriausiai ne gražiuoju, nes retai kada žmonės gražiuoju atsiverčia. Man atrodo, yra ir gilesnė krizė Bažnyčioje (Lietuvos tai tikrai) nei pandemijos, – tai sielovados krizė. 30 metų turime puikias sąlygas ir net valstybės paramą. Pagrindiniai centrai, turintys vykdyti sielovadą, yra parapijos. Bet jos ir toliau sau funkcionuoja kaip religinių paslaugų teikimo įstaigos. Aišku, yra gražių išimčių. Parapijų reforma liko neįvykdyta. Kauno II sinodo nutarimai, bent jau katechezės srityje, iš esmės neįgyvendinti. Parapijos gauna didžiules pajamas, ypač per paskutinius 4–5 metus. Tos pajamos nenueina iki sielovadinių veiklų ir struktūrų, kurios realiai dirba sielovadinį darbą. Kodėl katechetai ir mūsų centrų darbuotojai, dažnai su licenciato ar magistro laipsniais, dirba už minimumą? Arba kodėl to minimumo padidinimas suprantamas kaip didžiulė išimtis? Kai Lietuva tapo nepriklausoma, suprantame, visiems reikėjo pasispausti ir pasiaukoti. Bet kai aukojimasis vyksta 30 metų ir nenusimato pabaigos... Tie klausimai man neduoda ramybės. Kalbant tiesiai šviesiai, Bažnyčia Lietuvoje nevykdo sielovados. Užsiima mokamų religinių paslaugų teikimu, kurį suformavo sovietmetis. Tuomet reikalauta, kad kunigai būtų kulto tarnai, sėdėtų zakristijose ir jokiu būdu nekalbėtų su žmonėmis, o tik teiktų patarnavimus, kurie netrukus žmonėms turėjo tapti beprasmiški. Ši situacija šiandien tokia ryški, kad būtų galima saviironiškai sušukti: „Tegyvuoja tarybinė parapija!“ O kadangi aš esu dalis to mechanizmo, tai dabar kvestionuoju savo vietą tame.
Dėkingas esu, kad kai kuriems žmonėms irgi skauda. Man baisu, kai daugumai Bažnyčios žmonių nebaisu, kad po Komunijos kitą sekmadienį tuščia. Vadinasi, ramiai sau 30 metų formuojam sutvarkytus netikinčius katalikus ir gaunam sau padėkas ir garbės vardus. Kadaise Alma Stasiulevičiūtė savo straipsnyje „Tas Pirmųjų Komunijų bedieviškumas…“ parašė: „Išėjau po tos šventės ir balsu verkiau eidama Vilniaus gatvėmis namo!“ Kaip apsidžiaugiau! Man tos ašaros it aliejus ant žaizdos – dar yra žmonių, kuriems baisu panašiai kaip man.
Darius: Ačiū, Artūrai, kad išdrįsai taip savikritiškai! Bet „ką gi su šituo darom, broliai sesės?“ Kur link judam? Ar tik padejuojam? Juk yra tokių bažnyčių, kur vaikai sugrįžta kitą sekmadienį!
Artūras L.: Į bažnyčią sekmadienį po Pirmosios Komunijos ateina vaikai, kurie ir taip eidavo su tėvais į Mišias. Kaip sakiau, yra išimčių, bet jos retos. Dariau, atsimeni, prieš 3–4 metus vyko mūsų arkivyskupijos strateginio planavimo susirinkimai prie arkivyskupo Liongino. Pirmas prasidėjo su didele viltimi! Antrame vilties sumažėjo 50 proc., nes buvo pasakyta, kad finansiniai klausimai nebus liečiami... Paskui įvyko susitikimas su realią padėtį išmanančiais kunigais, ir tylintys jų veidai daug parodė... O ketvirtasis jau nebeįvyko.
Darius: Tiesa, neliko ir paties arkivyskupo Liongino kaip Kauno ganytojo...
Artūras L.: Taip, ir neliko arkivyskupo Liongino. Ko gero, tai susiję dalykai. Tad ką dabar daryti? Gal trenkti durimis ir išeiti? Lionginas taip ir trenkė. Ar nuo to išėjimo kas pasikeitė? Nemanau.
Vijoleta: Jis tikrai netrenkė durimis, tyliai uždarė.
Eglė: Jei būtų išėjęs kitaip – gal pasakęs, ko nepakėlė ar nepajėgė, – gal tuo būtų mus bent pabudinęs?
Artūras L.: Žodžiu, likom nesukrėsti, nes trenksmas per menkas – pokytis neįvyko.
Kun. Algirdas: Pritariu Artūrui ir Vijoletai – kol nepripažinsim, kad Komunija yra šeimos (ypač – vaiko tėvų!) sakramentas, tol situacija nesikeis. Parapijose tai akivaizdu – kur vaikų Pirmąją Komuniją tėvai priėmė kaip „savo“ sakramentą, ten tas vaikas gyvena sakramentinį gyvenimą su tėvais. Tokių kol kas vienetai.
Eglė: Džiugu, kad kun. Algio parapijoje yra kitaip nei kitur. Bet daugumoje jau po pirmojo karantino ženkliai sumažėjo žmonių – kunigai sunerimo dėl pajamų. Kas negrįžo? Tie tradiciniai, kurių tikėjimo klausimas buvo: „Kaip elgtis, ką daryti?“ Dabar jie neis, nes sėdi prie televizoriaus – randasi nauja tradicija, kaip elgtis. O kas bus su jaunimu? Lietuvoje didžiausias atotrūkis tarp tų, kurie vis dar laiko save katalikais, ir tikėjimą praktikuojančių. Krizė akivaizdi. Gal reikia apie šią tikrovę kalbinti pačius žmones? O mes vis kalbamės, kaip turime elgtis ir kaip turi būti...
Deimantė: Carite patyriau, kad ne nuo pinigų reikia pradėti spręsti tam tikrus dalykus. Mums trūksta drąsos, idėjų, susitelkimo ir tikrumo dėl to, į ką kviečiame. Jei mūsų idėjų ganytojai, kunigai neįgyvendina, tai nebūtinai dėl to, kad nėra pinigų ar nenori jų skirti. Gal tiesiog patys nesame tikri dėl savo pasiūlymo, ir tada kiti nesusidomi? Labai pritariu Eglei, kad reikia atviromis akimis pasižiūrėti į situaciją, kurioje esame („šulinys“ – puiki jos metafora), o tada pradėti nuo savęs kurti pokytį.
Paskutinė mintis – mūsų pažeidžiamume iš tikrųjų slypi mūsų stiprybė. Kai drąsiai kiekvienas pirmiausia pažiūrėsime į asmeninį pažeidžiamumą, po to į bendruomenės, į visos Bažnyčios, tikėtina, rasime stiprybės pokyčiams. Paprastiems ir (ne)pirmiems žingsniams, paprastame Carito skyriuje, paprastoje parapijoje.
Darius: Ačiū jums! Smagu girdėti, kad pandemija ir krizės atvedė kalbėtis apie realybę, nuo ko ir prasideda visi pokyčiai. Artūras priminė, kaip prieš keletą metų su t. Lionginu išdrįsta bandyti pažvelgti realybei į akis; gal net reiktų naujų struktūrų, ne atskirai šeimos, jaunimo, Carito, gal naujaip... Tuomet neišdrįsom iki galo. Gavom Dievo ženklą – ganytojo išėjimą. Dabar gavom kitą ženklą – šios pandemijos krizę. Gal tai išjudins keistis? Tikiuosi. Šiandien įvyko pripažinimai, kame esam. Ačiū, kad drąsiai pripažįstame realybę, o tada galim į ją atsispirti. (Beje, man šįryt priminė vyskupo Vlado Michelevičiaus, visad buvusio linksmų plaučių ganytoju, anekdotą: „Kai Dievas nori pražudyti zuikį, duoda jam drąsos.“)
Arūnas: Kad nepražūtų, zuikiui svarbu drąsiai nesielgti. Bet drąsiai pakalbėti – tai vis tik palaiko zuikio orumą!
