Arkivyskupas metropolitas vadovauja jam paskirtajai vietinei Bažnyčiai per nuotolį... Tačiau ne dėl pandemijos, o iš esmės tremtyje, nes savo šalies valdžios nebeįleidžiamas į tėvynę, atskirtas nuo savo ganomųjų. Tokia sukrečianti XXI amžiaus realybė, ištikusi Bažnyčią mūsų kaimynėje Baltarusioje ir jos pirmąjį po II pasaulinio karo ganytoją – arkivyskupą Tadeuszą Kondrusiewiczių.
Tai skaudi tikrovė, ištikusi baltarusius katalikus, kurie labai laukė savo ganytojo, kad drauge atšvęstų pirmosios – Zaslavlio – katalikų parapijos Baltarusioje 600 metų jubiliejų, kurie patyrė valdžios blokadą besimelsdami Minsko Šv. Simono ir šv. Elenos bažnyčioje, kurie įsitraukia į maldos akcijas, meldžiasi už protestuose prieš valdžios prievartą sužeistus ar žuvusius tautiečius, kurie kyla už demokratijos pergalę savo šalyje ir šiuo metu ypač reikalingi savo ganytojo išminties.
Tad kalbiname Lietuvoje gerai pažįstamą, čia kunigystei pasirengusį, tikrą Bažnyčios Lietuvoje bičiulį arkivyskupą Tadeuszą KONDRUSIEWICZIŲ.
– Mes, lietuviai, esame labai artimi baltarusių kaimynai, tačiau sykiu mažai žinome apie jų kasdienį gyvenimą. Dar mažiau suvokiame, kaip ten gyvena broliai ir sesės krikščionys, pirmiausia – katalikai?! Kiek jų yra – mažuma ar solidi dalis? Kartais, pagal senas klišes, įsivaizduojame, kad katalikai ten – tik lenkai, o tikrieji baltarusiai – stačiatikiai. Kaip yra iš tiesų?
– Krikščionybė – rytų ir lotynų apeigų – pasiekė Baltarusią dar devintajame šimtmetyje. Mūsų laikais Baltarusioje gyvena maždaug 1,5 mln. lotynų apeigų katalikų iš 9,5 mln. gyventojų. Yra nedidelė katalikų graikų apeigų bendruomenė. Katalikų Bažnyčia yra antroji po stačiatikių. Šalyje veikia ir nedidelės protestantų, žydų bei musulmonų bendruomenės. Santykiai tarp įvairių krikščioniškų konfesijų, ypač tarp katalikų ir stačiatikių, bei tarp skirtingų religijų išpažinėjų yra labai geri. Bet realiai dauguma Baltarusios gyventojų yra netikintys.
Kas yra Baltarusios katalikai: lenkai ar baltarusiai? Šitas klausimas daugelį domina. Sovietmečiu, kai pamaldos vykdavo lenkiškai, automatiškai buvo manoma, kad katalikai yra lenkai, o stačiatikiai – baltarusiai. Tai netiesa. Žlugus Sovietų Sąjungai baltarusių tauta atgijo. Pradėjo reikštis baltarusiška savimonė, ir ne tik visuomeniniame, bet ir religiniame gyvenime. Minsko-Mogiliavo arkivyskupijoje 84 proc. pamaldų vyksta baltarusių kalba. Šiek tiek kitaip atrodo situacija Gardino vyskupijoje, kur gyvena tikrai daug lenkų. Bet ir ten ilgainiui vis daugiau pamaldų vyksta baltarusiškai, arba šv. Mišios aukojamos lenkiškai, o skaitiniai ir pamokslas – baltarusiškai. Problema ta, kad jaunimas nelabai supranta lenkiškai.
– Ar daug parapijų, vyskupijų, vienuolijų, pasauliečių bendruomenių? Kaip organizuotas jų gyvenimas šiandien? Ar po geležinės užtvaros griūties iki Baltarusios katalikų „atėjo“ Vatikano II Susirinkimo nutarimai? Ar pasauliečiai aktyvūs? Ar dar gajos klerikalinės nuostatos? Ar daug pašaukimų ir kur juos ugdote?
– Katalikų Bažnyčią Baltarusioje sudaro 4 vyskupijos: Minsko-Mogiliavo arkivyskupija, Gardino, Vitebsko ir Pinsko vyskupijos. Yra 8 vyskupai, apie 500 parapijų, kuriose dirba apie 480 kunigų, iš kurių apie 400 yra Baltarusios piliečiai. Vienuolijų praktiškai nėra, nors vienuolių skaičius nemažas. Oficialiai yra užregistruoti tik 3 moterų vienuolynai ir nei vieno vyrų vienuolyno. Bendras seserų vienuolių skaičius – apie 230. Kunigai vienuoliai dažniausiai įsikūrę po 2 ar 3 parapijų namuose. Panašiai ir seserys vienuolės gyvena po 2–3 prie parapijų.
Pasauliečių bendruomenių yra mažai. Žinomiausios bendruomenės – „Motinos maldoje“, „Marijos legionas“ ir „Šeimų susitikimai“. Neseniai atsirado „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė. Deja, Baltarusioje toliau gyvuoja stereotipas, kad kunigas turi pats viską padaryti. Todėl vienas iš uždavinių – pasauliečių ugdymas. Šiek tiek padaryta, bet mūsų laukia daug darbo šitoje srityje. Iš vienos pusės, pasauliečiai yra aktyvūs, bet jiems reikia nurodyti, ką jie turi daryti. Jie tarsi bijo atsakomybės. Nors nesakyčiau, kad klerikalizmas praktiškai pasireiškia.
Vatikano II Susirinkimo nutarimai liturgijoje buvo įgyvendinti dar gerokai prieš Sovietų Sąjungos griuvimą. Kai tik Lenkijoje buvo parengtas naujas Mišiolas, kunigai iškart pradėjo jį naudoti. Dabar visos liturginės knygos bei Susirinkimo nutarimai yra išversti į baltarusių kalbą ir atspausdinti.
Pašaukimų pastaraisiais metais mažėja, ir tai kelia didelę problemą ateičiai. Šiuo metu Gardino tarpdiecezinėje seminarijoje yra 25 seminaristai, parengiamajame kurse Minske – 8.
– Ar sovietmečiu katalikai čia buvo labai prispausti, kaip Ukrainoje graikų apeigų katalikai, ar panašiai kaip mes Lietuvoje? (Juk kokia buvo mūsų situacija, Jūs puikiai žinote – čia esate baigęs seminariją ir pradėjęs sielovados tarnystę!) Ar išskirtumėte kokius nors ypatumus Baltarusios katalikų gyvenime, tradicijose? Kokios šventos vietos mylimos, kokie šventieji labiausiai gerbiami? Ar žinomi, gerbiami „mūsiškiai“, pvz., palaimintieji Teofilius Matulionus ar Jurgis Matulaitis.
– Sovietmečiu Baltarusia buvo ateizmo poligonas. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Baltarusioje veikė tik apie 110 bažnyčių ir dirbo apie 60 senyvo amžiaus kunigų. Pašvęstasis gyvenimas oficialiai neegzistavo. Nebuvo nei vieno vyskupo, nei seminarijos...
Baltarusios katalikų gyvenime yra giliai įsišaknijusios krikščioniškosios tradicijos. Labai paplito Rožinis, Gailestingumo vainikėlis, Marijos valandos, Kryžiaus kelias. Žmonės mėgsta piligrimines keliones į Baltarusios ir užsienio šventoves. Labai paplitusios su šv. Andriejumi Bobola susijusios, taip pat Advento bei Kalėdų tradicijos.
Labiausiai mylima yra Švč. Mergelė Marija, šventieji Juozapas, Antanas Paduvietis, Andriejus Bobola, Juozapatas Kuncevičius. Pastaruoju metu buvo beatifikuota keletas kunigų – Mečislovas Bohatkevičius, Vladislovas Mackoviakas, Stanislovas Pyrtakas, Henrikas Glebovičius, Juozapas Achilas Puchala, Hermanas (Karolis) Stempienis, Jurijus Kašyra, Antanas Leščevičius. Vienuolės – Kazimiera Valuiska, Bogumila Naiševska, 11 seserų nazaretiečių; pasaulietė Marijona Bernacka.
Palaimintieji Jurgis Matulaitis bei Teofilius Matulionis plačiai žinomi baltarusių katalikams. Jurgis Matulaitis savo laiku lankydavosi Minske, atnaujino marijonų vienuolinį gyvenimą bei įsteigė seserų eucharistiečių vienuoliją, kuri sėkmingai darbuojasi Baltarusioje. Teofiliaus Matulionio beatifikacijoje Vilniuje 2017 metais dalyvavo daug baltarusių katalikų.
– Būtų įdomu iš Jūsų išgirsti ir apie Rusijos (kur ganytojo pareigas ėjote nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų) katalikus, o mums jie dar mažiau žinomi, nors jų ten arti milijono. Kaip ten atrodo jų gyvenimas?
– Katalikų Bažnyčia Rusijoje taip pat turi labai ilgą, turtingą ir... tragišką istoriją. Ateizmo laikais praktiškai sunaikinta, ji atgimė po socialinių ir politinių permainų, kurios įvyko praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje.
Šiandien Katalikų Bažnyčia Rusijoje susideda iš 4 vyskupijų. Tai Dievo Motinos arkivyskupija Maskvoje, Šv. Klemenso vyskupija Saratove, Viešpaties Atsimainymo vyskupija Novosibirske bei Šv. Juozapo vyskupija Irkutske. Kaip matome, nei viena iš vyskupijų nevadinama tik miesto vardu. Tai padaryta atsižvelgiant į Stačiatikių Bažnyčią, kuri labai jautri vadinamojo prozelitizmo problemos atžvilgiu. Nors katalikai tikrai neužsiima tuo, t. y. „neatvertinėja“ stačiatikių ir neverčia jų pereiti į katalikybę, tačiau bet koks laisvas tikėjimo pakeitimas Stačiatikių Bažnyčios laikomas prozelitizmu.
Rusijoje yra 5 katalikų vyskupai. Tikinčiųjų yra apie 700–800 tūkst. Bendras parapijų skaičius – apie 160; kunigų yra apie 230, iš jų 90 proc. – užsieniečiai. Seserų vienuolių maždaug apie 300, praktiškai visos iš užsienio. Sankt Peterburge veikia Marijos Apaštalų Karalienės kunigų seminarija, bet seminaristų labai mažai – mažiau nei 10.
Atstumas tarp parapijų labai didelis – keli šimtai ir net ir keli tūkstančiai kilometrų, ypač Tolimuosiuose Rytuose. Todėl itin sunkios sąlygos organizuoti bei atlikti įprastą pastoracinį darbą.
Nors Katalikų Bažnyčia Rusijoje labai maža, jai tenka svarbus vaidmuo šalies gyvenime, ji yra integrali jo dalis. Ypač reikia pabrėžti didžiulį intelektualinį jos potencialą.
– Kaip prisimenate tuos tarnystės laikus Lietuvoje? Kaip Jums atrodo šiandienė mūsų situacija – kokių čia matote reikšmingiausių pokyčių?
– Kalbant apie Bažnyčią Lietuvoje, reikia pastebėti, kad nepaisant persekiojimo ateizmo laikais ji buvo tikėjimo forpostu Sovietų Sąjungoje. Atkūrus laisvę sąlygos pasikeitė. Bažnyčia pradėjo naują savo gyvenimo bei vystymosi etapą. Ji veikia švietimo sistemoje, medijose ir bendruomeniniame gyvenime. Bet tuo pat metu jai reikia priešintis šiuolaikiniams iššūkiams, kurie labai pavojingi moraliniu atžvilgiu.
Mane labai žavi didelis įvairių bendruomenių skaičius bei jų aktyvumas, ir tai liudija pasauliečių aktyvumą bei atsakomybę už Bažnyčią. Iš kitos pusės, mažas pašaukimų į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą skaičius kelia didelį nerimą.
– Beje, kaip nutiko, kad Jūs gana vėlai tapote kunigu?.. Ką įspūdingiausio prisimenate iš savo beveik keturiasdešimt tarnystės metų?
– Kalbant apie mano pašaukimą į kunigystę, reikia pakartoti žinomą posakį: Dievo planai – ne žmogaus planai. Po Leningrado politechnikos instituto baigimo pradėjau dirbti inžinieriumi Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje. Dažnai lankydavausi Gardine ir stipriai išgyvendavau kunigų stoką. Kasmet jų mažėjo. Kai kurie Baltarusios kunigai tiesiog klausdavo: ar kartais Dievas nekviečia manęs į kunigystę?!. Sykį pasiėmiau maldyną ir nuėjau į pranciškonų bažnyčią Gardine. Galvojau, kad tai mano maldynas, nes visi buvo vienodi (atvežti iš Lenkijos). Bažnyčioje pamačiau, kad tai – mamos maldynas. Jame radau mamos maldą išprašant sūnui pašaukimą į kunigystę. Supratau, kad mama meldžiasi už pašaukimo malonę man. Pradėjau daugiau melstis, kad pažinčiau Dievo valią. Pagaliau Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose apsisprendžiau stoti į seminariją. Esu be galo dėkingas Bažnyčiai Lietuvoje už suteiktą man galimybę rengtis kunigystei Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
Patys įspūdingiausi kunigo bei vyskupo tarnystės laikai bei įvykiai visų pirma buvo vikaro tarnystė Aušros Vartų šventovėje, kur išmokau, kaip reikia tarnauti įvairių tautų bei tradicijų žmonėms. Toliau kunigiškasis tarnavimas Gardine, kur absoliučiai skirtinga situacija negu Lietuvoje. Daug tikinčiųjų, bet mažai bažnyčių ir kunigų. Be to, valdžia labai kišosi į Bažnyčios gyvenimą.
Paskyrimas vyskupu 1989 metais bei šv. Jono Pauliaus II suteikta vyskupo konsekracija Šv. Petro bazilikoje Romoje tapo didžiausia staigmena. Pirmojo vyskupo po Antrojo pasaulinio karo patarnavimas ateistinėje Baltarusioje tapo nauju išbandymu. Bet Dievas laimino. Buvo atgauta apie 100 anksčiau konfiskuotų bažnyčių, Gardine įkurta seminarija, parengtas ir išleistas mažasis Katekizmas bei Mišių apeigynas (Ordo Missae) baltarusių kalba.
Naujas etapas buvo susijęs su vyskupo patarnavimu Rusijoje. Popiežius siuntė į dvasinę dykumą... Bet ir vėl Dievas laimino. Buvo sudarytos bažnytinės struktūros su savo vyskupijomis, parapijomis, seminarija, Teologijos institutu, leidyklomis, karitatyvinėmis organizacijomis, pastatyta arkikatedra ir t. t.
Nuo 2007 m. vėl tarnauju Bažnyčiai Baltarusioje. Nors Bažnyčia čia tvirtai stovi ant kojų, tačiau nestinga problemų – materialinės srities (bažnyčių stoka), personalijų (dvasininkų stoka) bei būtinumo priešintis šiuolaikiniams iššūkiams. Nepaisydamas jų, tikiu į Dievo Apvaizdą ir pasitikiu Marijos globa, kad Bažnyčia Baltarusioje išlaikys savo dinamiškumą tikrai būdama visuotiniu Išganymo sakramentu.
Bažnyčia Lietuvoje, Baltarusioje, Rusijoje, išsivysčiusiose Europos ir kitų žemynų šalyse išgyvena pašaukimų krizę. Manau, kad pašaukimų visų pirma reikia ieškoti šeimose. Šeima turi tapti pirmąja pašaukimų mokykla. Reikia skaityti laiko ženklus ir pagal juos plėtoti pašaukimų pastoracijos veiklą.
– Ačiū Jums, mielas Ganytojau, už skirtą dėmesį mūsų žurnalo skaitytojams. Dėkojame, kad Jūsų asmenyje matome plačią, drąsią ganytojo širdį, kad stiprinate ir mūsų tikėjimą. Meldžiamės, kad kuo greičiau pasiektumėte savo ganomuosius, kad katalikai Baltarusioje ir toliau būtų gyva bei tvirta atrama, laiminanti tėvynės laisvės kelią.
Bus labai gera, kai galėsime melstis drauge su baltarusiais piligrimais, kurių laukiame atvykstant į Vilnių lapkričio 21-ąją švęsti Padėkos dienos Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose!
Svetainės catholic.by nuotraukos
