Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2022 m. gruodis 12
Sinodiškos Bažnyčios link

Bažnyčia, kas esi ir ką gali pasiūlyti?

2022-12-28 |
artuma202212 rs 12 1

Ką tik minėjom 60-metį nuo Vatikano II Susirinkimo, kurio įgyvendinimą judina popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias, pradžios. Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus, pats popiežius sako, kad įgyvendindami Susirinkimą esame tik pusiaukelėje... Apie tai, o ypač apie Bažnyčios Lietuvoje kelią, kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Jūsų atvykimas daugiau nei prieš 30 metų yra labai susijęs su Susirinkimo dvasios atnešimu į Lietuvą. Kai jis vyko, buvome už geležinės uždangos, todėl vėlai mus pasiekė. Bet ir po to – nors jau daugiau kaip 30 metų esame laisvi... Kaip Jūs matote Susirinkimo įgyvendinimo sėkmes ir / ar nesėkmes Lietuvoje?

– Vatikano II Susirinkimas tebėra neįgyvendintas visame pasaulyje. Tai ilga kelionė, o ne vienkartinis pasikeitimas. Lietuvoje buvo dar sunkiau, nes Bažnyčia buvo sukaustyta ir uždaryta, buvo neįmanomas dialogas tarp tikinčiųjų ir kunigų. Tąsyk popiežius Jonas XXIII išsakė vieną labai aiškų dalyką – pasaulis pasikeitė. Žmonija išgyvena krizę, kilusią dėl mokslo, technologijos laimėjimų, socialinių pasikeitimų, kovingų ideologijų, didelio masto karų. Bažnyčia turi išsaugoti tikėjimo lobį, bet surasti naujų būdų liudyti Kristų žmonėms suprantama kalba. Mes neatsižadame Bažnyčios mokymo, bet siekiame suvokti šiandienio žmogaus mąstymą ir siekius. Šventasis Tėvas suvokė, kad esama didelio nesusikalbėjimo tarp naujos visuomenės ir Bažnyčios, kurį turime bandyti įveikti, pakeisti.

Antra, Bažnyčia turi eiti gailestingumo keliu, užuot primesdama savo doktriną, pateikdama ją griežtai, su bausmėmis ir gąsdinimais. Pasak popiežiaus, „Bažnyčia norėtų taikyti ne griežtumo ginklus, bet gailestingumo vaistus“. Vėliau popiežius Paulius VI, perėmęs vadovavimą Susirinkimui, pasakė, kad Bažnyčiai tereikia atsakyti sau į du klausimus. Vienas: Bažnyčia, žiūrėk kas tu esi, o antras:Bažnyčia, ką tu gali pasiūlyti, duoti pasauliui, koks tavo santykis su juo.

Manau, kad Lietuvoje į juos dar neatsakėme. Bažnyčia, kas esi – tai pažvelgti patiems į save, ar atliekame savo misiją. Ar esame ta Bažnyčia, kuri su džiaugsmu skelbia Evangeliją, o gal tik nori apginti savo statusą, teises, struktūrą, rodyti gražų fasadą? Kokia yra mūsų bendrystė – communio, santykis, apie kurį nuolat kalbame. Ar gyva bendrystė tarp vyskupų, kunigų, pasauliečių?

Bažnyčia Lietuvoje savo elgesiu ar viešais pasisakymais nesurado bendros kalbos ir tinkamos platformos kalbėtis su šiandienine pliuralistine visuomene. O ši nuolat keičiasi, ir tai vyksta greičiau nei anksčiau. Turime atrasti būdų, kaip į visuomenę kreiptis. Gyvename supami kultūros, kurioje akcentuojamas individualizmas. Tai reiškia, kad dažnas žmogus laikosi savo vertybių, brangina savaip suprantamą laisvę, nepriima Bažnyčios mokymo ar normų kaip primesto dalyko. Tokiai visuomenei reikia viską išaiškinti, argumentuoti, įsiklausyti į tai, ko ji trokšta, ir tinkamai atsakyti į pačius įvairiausius, taip pat ir labai nepatogius klausimus. Į šią situaciją būtina atsižvelgti.

Bažnyčia, ką gali pasakyti pasauliui? – tai antras klausimas. Lietuvoje visuomenė nėra nusistačiusi prieš Bažnyčią, bet laukia kitokio žodžio, siekia gyvo santykio, asmeninio susitikimo, kuris prasideda parapijoje kunigui priėmus žmogų. Ar jis atėjo dėl Krikšto, Santuokos, laidotuvių, ar tik pasikalbėti; gal tai vargšas, pasibeldęs į duris ieškodamas pagalbos. Reikia kiekvieną žmogų šiltai, su meile priimti, kad jam būtų gera bažnyčioje, kad pamatytų bažnytinės bendruomenės svetingumą ir norą palydėti. Tai yra pradžia. Toli gražu ne visuomet toks susitikimas įvyksta, todėl kaupiasi nuoskaudos, ilgainiui apsunkinančios dialogą viešumoje.

Kiekvienas žmogus turi savo problemų, ir reikia jautrumo, kad galėtum į jo nerimą, nuogąstavimus atsiliepti. Ypač to reikia poroms, šeimoms – atsižvelgti į jų realybę ir ieškoti naujų pastoracijos būdų. Tas pats jautrumas būtinas ir parapijoms, ir vyskupams, idant jaustų visuomenės pulsą. Katalikai autoriai, rašantys Artumai, bernardinai.lt, kalbantys per Mažąją studiją, greičiausiai reaguoja į to visuomenės bei kultūros pulso pokyčius, jų pastangos ypač svarbios, kad Bažnyčia ir visuomenė iš tiesų susitiktų, kalbėtųsi.

Juk šiandienės visuomenės didžiuma iš esmės beveik nieko nežino apie Bažnyčią – tik tiek, kiek kalbama žiniasklaidoje. Gyvendamas tokioje visuomenėje žmogus į Bažnyčią žvelgia tik iš savo rūpesčių ar nuoskaudų perspektyvos. Bažnyčia neturėtų rūpintis vien doktrinos gynimu, bet rasti būdą, kaip skelbti Evangeliją šiandienos žmogui. Ir tik jam priėmus Gerąją Naujieną, įvesdinti į tą šimtmečių lobyną.

Ką daryti, kad išdrįstume patys sau vietinėje Bažnyčioje įsivardyti, kas esame? Ar ne tam buvo skirtas pirmasis Sinodo etapas vyskupijose, kad galėtume ir vienas kitą išgirsti?

– Bažnyčia turi žiūrėti, kokiu keliu eina, ir bendras gaires patikėta nurodyti vyskupams. O pirmoji Bažnyčios, t. y. mūsų visų tikinčiųjų, misija yra skelbti Evangeliją, – ne abstrakčiai, bet šių dienų visuomenėje. Tad vienas svarbiausių dalykų, kad Bažnyčia būtų šviesa, broliška bendruomenė, į kurią pažvelgęs bet kuris – ypač nutolęs – žmogus pamatytų kažką gražaus, patrauklaus.

Paulius VI yra pasakęs, kad Bažnyčiai reikia ne mokytojų, bet liudytojų. Žmonės priima mokymą, jei jo skleidėjas paliudija, kad gyvena skelbiamomis vertybėmis. Tai iššūkis, nes viskas prasideda nuo asmeninio gyvenimo. Ar parapijos klebonas yra šeimininkas, kurio visi turi tik klausyti? Ar gerasis ganytojas, kuris viską atiduoda, kad su meile tarnautų žmonėms? Žiūrėdami iš šalies, kai kurie mato tik Bažnyčios turtus bei prabangų kunigų gyvenimą. Ar tikrai tokiam žvilgsniui nesuteikiame jokio pagrindo?

Visi žinome, kad Bažnyčia, parapija turėtų būti tikėjimo ir meilės bendruomenė. Vieta, kur perduodamas tikėjimas, Dievo Žodis, vyksta katechizacija, kartu meldžiamasi. Kaip tai įgyvendiname? Švęsti Eucharistiją, adoruoti Švč. Sakramentą esame įpratę. Bet visa kita?.. Kokie būna pamokslai? Ar žmogus išeina užsidegęs meile Dievui? Ar tai palietė jo širdį? O gal priešingai?

„Posusirinkiminei“ Bažnyčiai prikišama, kad ji kalba tik apie gailestingumą, o nekalba apie nuodėmę, blogį. Bet ar mes realiai supratome tą Susirinkimo ir popiežių Jono XXIII bei Pauliaus VI kryptį į gailestingą Bažnyčią?

– Po Vatikano II Susirinkimo šv.Jonas PauliusII dar labiau pabrėžė Dievo gailestingumą– Dievo, kuris myli žmogų ir nori ne nusidėjėlio pasmerkimo, bet jo atsivertimo. Kryžiaus auka Kristus, nugalėdamas mirtį ir nuodėmę, parodė Dievo gailestingumą. Ji šiandien ir kasdien primena, jog visi esame nusidėjėliai, kuriems reikia nuodėmių atleidimo. Bažnyčia nesako, kad kai kurie iš žmonių yra teisieji, kuriems pavesta pasmerkti kitus. Sutaikinimo sakramentas yra susitikimo su gailestinguoju Dievu vieta. Su Dievu, o ne su žmonėmis, kurie priimtų sprendimus apie kitų kaltes.

Man įsiminė popiežiaus Benedikto XVI mintis, kad tiesos neįrodysi. Tiesa pati save patvirtina, kai ją atrandi. O būdas skelbti tiesą yra gailestingumas. Ar tu gyveni tiesa, kurią skelbi bažnyčioje? Kokį tave žmonės mato pačiose įvairiausiose situacijose? Ar gyveni artimo meile, apie kurią kalbėjo Kristus, ar eini gailestingumo keliu? Parodyk, kad Bažnyčia nėra tik Mokytoja, bet ir Motina, priimanti visus žmones. Liudytojai yra ne tie, kurie pristato abstrakčią tiesą ir ją gina. O jei kas nors pusę žodžio pasakys ne taip, tai jau bus eretikas, einantis prieš tiesą? Ar suabejojęs, kad ir katalikų žiniasklaidoje, dėl kokio nors sprendimo, kitų katalikų siūlomo veikimo būdo, jau nusipelno pasmerkimo, atmetimo?

Kai žiūriu į Sinodą apie šeimą, galvoju, kad buvo didelis dalykas padarytas, nes pradėta matyti konkrečias šeimas, matyti, kad yra išsiskyrusių, išgyvenančių sunkumus ir t. t. Radosi naujas Bažnyčios jautrumas šeimai, porų patiriamiems iššūkiams.

Ir visa mūsų sielovada turėtų eiti tokiu keliu. Su nauju jautrumu prieiti prie žmonių, šeimų ir padėti joms keliauti. Mąstyti, kad kiekvienas atvejis – atskira istorija. Jos neįdėsi vien į teisines normas – reikia išsikalbėti, įžvelgti, kokia padėtis, kaip galima palaikyti. Ypač – duoti galimybę įsilieti į Bažnyčios gyvenimą. Tokia nuostata ir elgesys yra gailestingumas, o ne tiesos atsisakymas.

artuma202212 rs 12 2


Ne tik iš kunigų, bet ir iš pasauliečių pasigirsta, kad tas gailestingumo kelias veda prie Bažnyčios griūties. Kad dėl to žmonės ir neina į Bažnyčią, kad nėra aiškaus nuodėmės supratimo, o liturgija tapo bloga ir kaltas posusirinkiminis požiūris. Todėl esą reikia griežtų taisyklių...

– Gailestingumas tikrai nereiškia palaidos balos. Gailestingumas – tai Dievo pasirinktas kelias. Jėzus Kristus yra Dievo Gailestingumo veidas. Ir Bažnyčia turi atspindėti amžiną ir ištikimą Dievo meilę žmogui: „Būkite gailestingi, kaip mano Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Gailestingumas leidžia mums geriau suprasti, kad nuodėmė yra Dievo meilės atmetimas. Evangelijoje Kristus nepateisina nuodėmės, bet moko patraukti nusidėjėlį prie savęs, užuot jį atstūmus. Tai meilės kupinas žvilgsnis į kiekvieną. O mūsų dienomis katalikai dažnai taip gina jiems žinomus principus, kad per tai nebemato žmogaus, padarydami iš Bažnyčios mokymo ideologiją, kurios reikia tiesiog laikytis, nuo kurios negalima nukrypti. Jėzus sakė: „Jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo“, tai lygiai to paties pasitaiko ir Bažnyčioje. Gerai yra laikytis taisyklių, bet žmonės turi priaugti iki jų. Nereikia ginti žmogiškų tradicijų, kurios nėra Bažnyčios mokymas, nėra Evangelija. Gailestingumas reiškia suteikti galimybę atsivertimui.

Vatikano II Susirinkime pradėta kalbėti apie sąžinės, religijos laisvę, ir tai buvo naujas dalykas Bažnyčioje. Tu negali žmogui primesti savo nuostatų, gal jis dar ieško tiesos. Tai buvo šiuolaikinį pasaulį ir kultūrą atliepiantis požiūris – išskirtinė pagarba asmens orumui, jo sąžinei. Bažnyčioje mes kreipiamės į žmogų, kuris turi jausmus, protą, sąžinę, – su viltimi atvesti jį iki Evangelijos, iki apsisprendimo sekti Kristumi, o ne priversti ko nors laikytis.

Dažnai tenka pajusti iš „pakraščiuose“ esančių žmonių atsargumą Bažnyčios atžvilgiu. Gal jie „atsikandę“ šaltos institucinės Bažnyčios – kunigų ir pasauliečių – negerovių ar blogų pavyzdžių? Net sužadėtinių rengėjai pastebi, kad jauni žmonės turi daug nuoskaudų Bažnyčios atžvilgiu. Ar tai mūsų institucinis nejautrumas, ar klerikalizmas, ar kas?..

– Tai žmonės, kurie yra įskaudinti – galbūt net vieno vienintelio susitikimo. Kaip jau kalbėjom, jie ieško asmeninio santykio. Mums tai parodo, kad kiekvienas turime rodyti ypatingą dėmesį ir turėti išskirtinį jautrumą. Kartais žmonės ateina ko nors prašyti kaip kokios paslaugos. Suprantu, tai gali suerzinti kunigą, kuris mato, kad žmogui visiškai nesvarbu, tik „susitvarkyti“ apsilankė.

Tačiau svarbu prieiti prie žmogaus, turinčio savo žaizdų, nepažįstančio Bažnyčios, susidariusio klaidingą įvaizdį. Šiandienos žmogus yra ieškantis, pats nori suprasti, priimti. Iš pradžių tik „pieno“ gali jam duoti, paskui stipresnio maisto, o vėliau drauge bandyti eiti po žingsnelį pirmyn. Tai ne kompromisai su tiesa, Bažnyčios tvarka ar doktrina, tai kelias, kurį reikia kantriai nukeliauti. Kiekvienas atvejis yra skirtingas.

Pakalbėkime apie gailestingumą abortų atveju. Doktrinos nekeičiame, mes laikome, kad tai yra žmogaus nužudymas. Ir visuomet to laikysimės. Tačiau, kita vertus, kai sutinku moterį, kuri ruošiasi pasidaryti abortą, ar jau tai padariusi... Kaip ji pakliuvo į tokią situaciją?.. Atsakomybė yra jos ir ją supančiųjų, o Bažnyčia turi parodyti gailestingumą. Ne tik drėbti, kad tai blogis, bet sudaryti sąlygas padėti atsitiesti. Yra krizinio nėštumo centras, bet tai tik maža iniciatyva. Reikia kur kas daugiau. Tai vieta gailestingumui neatsisakant tiesos.

Mums skauda dėl abortų, bet kiek krizinių nėštumo centrų inicijavome, kiek jų išlaikom mes, kaip Bažnyčia? Sakom, kad tai svarbu, bet kiek į tai investuojame? Arba vėl, mums taip svarbi šeima, bet žinom, kad tūkstančiai nelaimingų vaikų yra be šeimų... o neturim tarp katalikų įvaikinimo akcijos, siekiant panaikinti tą baisią mūsų tautos žaizdą.

– Tai pavyzdys, kaip doktrina tampa ideologija. Prieš 15–20 m. buvo šeimų eisenos Gedimino prospektu, norint atkreipti valdžios dėmesį į šeimos problemas, kad ja reikia daugiau rūpintis. Tai atrodė džiaugsmingos šventės. Pastaraisiais metais tie, kurie taip gina doktriną, pakliuvo į spąstus, nes jų iniciatyva pasinaudojama politiniams tikslams. Galvoju apie tai, kaip pasikeitė šeimų eisenos nuotaika, į ką išvirto šeimos maršas (nors ir ne tie patys žmonės jį organizuoja).

Lietuvoje šeimų sielovadoje yra daug kas padaryta, bet reikia tolesnio palydėjimo santuokoje, kai dienoms bėgant viskas pradeda braškėti. Reikia daugiau šeimų grupelių, kurios susirenka ir tarp savęs gilina tikėjimą, keičiasi patirtimi, sunkumais, pasimeldžia. Gražu, kad yra daug sąmoningų žmonių, kurie ieško tokio kelio. Nereikia manyti, kad galima išgelbėti šeimą, jai padėti bendromis deklaracijomis.

Kai klausomės žmonių, kurių santykis su Bažnyčia atsargus, jie sako, kad viena iš problemų jiems yra neskaidrumas. Kažkas prabangą mato, kažkas kitokias machinacijas ir sako – ne, tai nešvaru. Ką čia būtų galima padaryti?

– Skaidrumas svarbus visame kame. Finansinis skaidrumas ir atvirumas, aiškumas, kai reikia imtis kokių sprendimų. Reikia išdiskutuoti, kad nebūtų slapta padaryta ir primesta. Reikia ieškoti tiesos kartu ir vėliau ją įgyvendinti. Tiek, kiek yra įmanoma. Vis kartoju šventosios Editos Štein mintį, kuri atsivertė ieškodama tiesos: „Nepriimkite kaip tiesos nieko, kame nėra meilės. Ir nieko nepriimkite kaip meilės, kame nėra tiesos! Viena be kitos jos tampa pražūtingu melu.“ Kaip skelbti tiesą? Su meile... Kaip galime parodyti tą meilę? Ieškodami, laikydamiesi tiesos, nenuolaidžiaudami pirmiausia sau ir neskiesdami vyno vandeniu.

Tiesos įvardijimas – dažnai pavadinamas „kritika“ – buvo ir Sinodinis klausimas. Mums, gyvenusiems visuomenėje, kurioje tiesa buvo pasilaikoma sau, taip ir neišmokome jos sakyti. Todėl dabar sunku, kai matome blogybes – arba užsimerkiame, arba apie tai kalbame tyliai pakampiuose, bet į dienos šviesą to neiškeliame... Nors užsimerkti prieš blogį – tai kaip ir bendrininkauti su juo?

– Lietuvoje žmonės nemoka gražiai diskutuoti. Jei kas nors ką nors pasako prieš tavo išsakytą nuomonę, tai jau tau priešas. Mokėkime priimti kito nuomonę, įsiklausykime, bandykime suprasti, ką jis sako. Gal tai tik nesusipratimas dėl žodžių. Reikia eiti dialogo keliu, kai susėdi kartu, matai blogus dalykus, gali pasakyti kritinę pastabą. Turi būti pasidalijimas nuomonėmis, mokomasi dialogo meno.

Dialogas būtinas visais lygmenimis. Tiek paprastame pokalbyje su žmogumi, tiek parapijoje, tiek tarp klebono ir vikaro, tiek tarp parapijiečių ir kunigo, tiek tarp kunigo ir vyskupo. Dera atsisakyti barjero, jog vienas turi galią, o kitas turi paklusti. Dialogo metu kiekvienas išreiškia savo nuomonę, bet siekdamas atrasti tiesą ir tą darydamas su pagarba kitam žmogui. Tiesos paieškos, pokalbiai turėtų reikštis komunikacijos kanalais, per radiją, spaudą. Praėjusių, šių metų Artumos numeriuose buvo ne vienas tinkamas skirtingų nuomonių atviro dialogo pavyzdys, turite tai tęsti!

Apie dialogą tarp kultūros ir religijos, tarp mūsų dabartinės visuomenės ir Bažnyčios, tarp tikėjimo ir proto Vilniaus universitete 1993 m. prasmingai kalbėjo šv. Jonas Paulius II. Šiuo keliu reikia eiti. Turi būti visuomenė, kurioje visiems gera gyventi, pagal savo sąžinę, be prievartos, su laisve. Tačiau taip, kad ta laisvė neužgožtų kitų laisvės. Ir nelaimė, kuri dažna šiandien, kai mano asmeninė laisvė yra iškeliama virš visko.

Jūs daugiau negu prieš metus paskelbėte laišką, pavadintą „Ar dar esame krikščionys“. Tai buvo stipru, – matyt, labai skaudėjo?

– Tai buvo mano skausmas dėl pabėgėlių problemos. Ačiū Dievui, kad lietuviai priima ukrainiečius, bet visi kiti lieka užmiršti. O ir karas Ukrainoje nesibaigė: ateina žiema ir pabėgėlių tik gausės. Kitiems tai našta, nes reikia kažko atsisakyti, kad galėtum padėti. Įprantam prie gero gyvenimo. Karas Ukrainoje mus pažadino iš mūsų komforto. Pagalvokime, ar mokame dalytis. Tai ne prievolė. Ginčydamiesi, kas teisėta ir kas ne, nukrypstame į radikalizmą. Reikia kovoti prieš blogį, ir solidarumas reikalauja padėti kiekvienam, bėgančiam nuo persekiojimo ir mirties.

Kitas kilęs klausimas buvo šeimos klausimas – tai doktrinos dalykas. Negalime atsižadėti savo antropologinio pagrindo, viskas tuo turi remtis. Turime kovoti prieš gender ideologiją, bet kovoti reikia argumentais, pagrįsti, įtikinti. Tas, kas kovoja, turi žinoti, kokias vertybes gina ir kokios priemonės tinkamos. Kova neturi būti grindžiama neapykanta; dera mėginti ramiai išaiškinti ir nemanyti, kad galime primesti savo doktriną kitiems. Pasakykime savo nuomonę, o visi katalikai, kurie dirba viešumoje, turi ją ginti. Tačiau dera suvokti, jog žmogui, žinančiam, kas yra šeima, kuriam šeima brangi, nėra jokio skirtumo, kokie bus žmonių įstatymai, nes jis laikysis Dievo įsakymų.

Pažiūrėkime, kiek porų priima bažnytinę Santuoką ir kiek paskui neištikimi duotai priesaikai. Kodėl tai vyksta? Ar tai tik žmonių silpnumas? Ar gal dėl to, kad priima Santuoką be tikėjimo? Todėl tas įsipareigojimas nieko nereiškia, jei jis atliekamas kaip teisinis aktas, kurį vėliau gali atšaukti.

Tuoj sukaks 30 metų nuo Jono Pauliaus II ir 5 metai po Pranciškaus vizitų Lietuvoje; tai juk epochiniai įvykiai, bet ar esam juos priėmę, išgyvenę ir įgyvendinę, ar tai jau neaktuali praeitis?

– Jau minėtą šv. Jono Pauliaus II kalbą Vilniaus universitete reikėtų šiandien laikyti pagrindu mūsų dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir pliuralistinės visuomenės. Sakyčiau, Bažnyčios pareiga yra pažvelgti, kaip, kokiu būdu galime kalbėtis su mūsų visuomene. Nes šiandien tokio kalbėjimosi tikrai per mažai.

Tad to ir palinkėkime sau, skaitytojams ir visai Bažnyčiai žengiant į Naujus metus. Dėkojame Jums už pokalbį, atvirumą ir rūpestį Artuma.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2023 vasaris 2

Artuma - artuma202302 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22