Kunigas Hansas Friedrichas Fišeris CO
Vatikano II Susirinkimas tam tikra prasme yra mano tikėjimo gimimo valanda, nes jam pasibaigus pradėjau savo pirmąsias studijas. Tuomet Leipcigo akademinės bendruomenės kunigai buvo Šv. Pilypo Nerio oratorijos – kongregacijos, kuriai priklausau, tėvai. Du iš jų – vyskupo patarėjai, dalyvavę Susirinkimo darbuose. Gal šiandien sunku įsivaizduoti, kaip entuziastingai tuomet sveikinome Susirinkimo nutarimus!
Kai 1994 m. pirmą kartą susitikau su tuometiniu Vilniaus arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu, labai apsidžiaugiau, kad jame sutikau Bažnyčios hierarchą, kuriam šis susirinkimas ir jo nutarimų įgyvendinimas buvo širdies reikalas. Tas faktas ir paskatino mane priimti jo kvietimą atvykti į Vilnių ir prisidėti prie Lietuvos Bažnyčios labo... Nuo to susitikimo praėjo jau 28 metai, tačiau Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimas vis dar tebėra aktualus. Ir šis straipsnis, parengtas pagal mano pranešimą, prieš 15 metų skaitytą kunigams, Artumos redaktoriui pasirodė tebeaktualus šiandien, kai minim Susirinkimo 60-metį.
Ir pats popiežiaus Pranciškaus, inicijuodamas Sinodinį kelią, liudija, kad Susirinkimo dvasia vis dar gyva. Ji skatina leistis vedamiems Šventosios Dvasios ir drąsiai žengti tolyn, nes dar tebesame kelyje.
Bažnyčia, kur eini?
Vatikano II Susirinkimo nutarimai byloja, kad plačiausių ir skirtingų Bažnyčios sluoksnių išsakyta nuomonė bei šiuolaikinio žmogaus viltis nebuvo veltui. Susirinkimas patvirtino, kad Jėzaus įkurtoji Bažnyčia turi ką pasakyti šiuolaikiniam žmogui šiais dramatiškais laikais. Bažnyčia, pastatyta ant Petro uolos, stengėsi Kristaus patikėtą misiją vykdyti istorinio laikotarpio sąlygomis. Todėl naujos bažnytinio gyvenimo formos niekada nebuvo, nėra ir nebus Bažnyčios silpnumo požymis. Atvirkščiai, tai stabilumo, visuotinumo ir nuolatinio atsinaujinimo ženklas.
Dėl to ir galime klausti: Bažnyčia, kur eini? Tai jautrus klausimas, kai mąstome apie tai, kur mes, kaip tikintieji, gyvename toje didelėje bendruomenėje – Bažnyčioje – šiuolaikiniame pasaulyje. Kai mąstom, kokiu keliu žengiame, į kur mus veda.
Jeigu neužmerksime akių prieš tikėjimo mažėjimą, ne tik visuomenėje, bet ir Bažnyčios narių gretose, turėsime pripažinti šio pasaulio jėgų ir filosofijų įtaką šiuolaikiniam žmogui. Dėl to susiaurėja ir perspektyva sėkmingai skelbti Evangeliją.
Bažnyčia, kur eini? Iš esmės tai neturėtų būti sunkus klausimas, nes pati Bažnyčia jį jau buvo iškėlusi prieš 60 m. Vatikano II Susirinkime – kur ir kokia kryptimi Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje turi žengti. Apšviesti tikėjimo šviesos bei Šventosios Dvasios, Susirinkimo tėvai šiam keliui numatė tokias gaires, kaip tuomet manė reikalinga. Po Susirinkimo Vyskupų sinodas su popiežiumi dar kartą iškilmingai patvirtino Pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes kaip didžiausią Dievo dovanotą malonę kelyje į trečiąjį tūkstantmetį.
Praėjus 20 metų po Susirinkimo, Vienos kardinolas Franzas Königas duodamas interviu klausė: Bažnyčia, kur eini? Jame nuskambėjo tam tikras susirūpinimas ir nusivylimas, kad tas reikšmingas „išvykimas į ateitį“ susilpnėjo, net nepradėjęs veikti. Nors klausimas buvo iškeltas ir todėl, kad jis manė, jog po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia išsigando savo drąsos. Jog atsirado norinčių vėl iš Bažnyčios padaryti tvirtovę, už kurios sienų norėjosi pasislėpti, užuot žengus keliu, kuriuo ragino eiti Susirinkimo nutarimai.
Drįstu sakyti, kad ir dabar pastebiu tendenciją atmesti Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčią, jos gyvenimą, nes norima atkurti tikėjimo supratimą, teologinį mąstymą ir bažnytinį gyvenimą tokį, koks jis buvo praeityje. Popiežius Jonas XXIII Susirinkimo metu sakė, kad reikia atsinaujinti žvelgiant į laiko ženklus, labiau įsiklausant, kas vyksta pasaulyje, – tai suprasti taip, kaip yra įmanoma mūsų laiku, pažinimu. Deja, vis daugiau Bažnyčioje atsiranda žmonių, kurie kartu su atsiskyrusiu arkivyskupu Lefebvre‘u ištarė šūkį: „Susirinkimui taip, bet tik tradicijos šviesoje!“
Kartais susidaro įspūdis, kad panašus ginčas vyksta ir Lietuvos Bažnyčioje. Tuo svarbiau yra, kad abu Lietuvos kardinolai ir visi ikšioliniai nuncijai tvirtai apgynė Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą čia. Nėra kito kelio Bažnyčios ateičiai, negu tas, kurį parodė Susirinkimas, ypač konstitucijomis apie Bažnyčią Gaudium et Spes ir Lumen Gentium.
Turime pasistengti, kad Bažnyčia nepasidarytų šalta ir pernelyg žemiška, todėl klausimas Bažnyčia, kur eini? turėtų atkreipti visų katalikų dėmesį. Štai kaip konstitucijos Gaudium et Spes įvade susirinkimas apibrėžia Bažnyčios – taigi mūsų visų – pareigą tarnauti žmogui:
„Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas.<...> Tad jų bendruomenė iš tikro jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija“ ( GS, 1).
„Jis to negali iškalbingiau padaryti, kaip užmegzdamas su žmonija pokalbį apie tas įvairias problemas, paskleisdamas iš Evangelijos gautą šviesą ir suteikdamas išganingų jėgų, kurias pati Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama, gavo iš savo Steigėjo. Kadangi siekiama išsaugoti žmogaus asmenį ir atnaujinti žmonių bendruomenę, viso mūsų aiškinimo ašis bus žmogus – vienas ir ištisas žmogus su kūnu ir siela, širdimi ir sąžine, protu ir valia. Susirinkimas, skelbdamas aukščiausią žmogaus pašaukimą ir tvirtindamas, jog jame įdiegta dieviška sėkla, siūlo žmonijai nuoširdų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuriant tam pašaukimui derančią, visus jungiančią broliją“ (GS, 3–4).
Šią pareigą – tarnauti artimui – turime visi, kunigai, tikintieji, kiekvienas ten, kur yra su savo gabumais ir talentais. Visose komunistų užvaldytose šalyse tikintieji patyrė tą patį: Bažnyčia visada buvo stipri, kai ėjo kartu su žmonėmis, kai gynė ne tik savo, bet ir tautos interesus bei siekius. Mūsų pareiga paklausti: ko Dievas šiandien iš mūsų nori? O kartu, kaip tą naujai pažintą Dievo norą įgyvendinti savo gyvenime. Tai kelias, visada vedantis iš praeities per dabartį į ateitį. Vadinasi, ir mūsų tikėjimo horizontai turi plėstis, nes pats Dievas kalba mums laiko ženkluose.
Laiko ženklai
Kokie tie mūsų laiko ženklai, padedantys atpažinti Dievo ketinimus ir ateitį, į kurią turime žengti? Galime daug ką atrasti, jei žiūrime į pasaulį ir žmoniją tikėjimo akimis. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną ženklą, būtent mūsų pasaulį ir šiuolaikinę žmoniją, vis labiau suaugusią vienybėn. Šis „vienybės“ procesas nužengė taip toli, kad jokia tauta, žmonių grupė ar žemynas nebegali gyventi tik savo atskiro gyvenimo, izoliuoto nuo kitų. Kiekvienas šiandien nuo ko nors priklauso, ir tai kur kas daugiau, nei aprėpia sąvoka „globalizacija“.
Šiandien žmonija tapo viena tarpusavyje komunikuojančia bendruomene. Net pasauliniai karai, kuriuose milijonai XX a. žmonių užpuolė kitus, negalėjo sustabdyti šio vienybės proceso. Žvelgiant dar giliau, svarbus greitas į vienybę žengiančios žmonijos augimas. Per šešis pastaruosius dešimtmečius pasaulio gyventojų skaičius beveik patrigubėjo iki 7,9 milijardų. Teilhardas de Chardinas SJ (1881–1955) įsivaizdavo, kad Žemė bus visiškai pripildyta žmonių.
Kitus du šitos į vienybę žengiančios žmonijos ženklus turėtume suprasti kaip Dievo ketinimo ženklus. Palyginus su praeitimi, žmonės tapo „pilnamečiais“, „suaugusiaisiais“. Išaugo jų pasitikėjimas savimi ir laisvės sąmonė, atmetant pančius, kurių jie nesupranta ir nepriima. Šiuo atžvilgiu ir galime vadinti žmonijos istoriją „laisvės istorija“. Dėl to ir į vienybę žengianti žmonija nebeieškos tokios vienybės, kokia ji buvo viduramžiais.
Vienybė, kuriai šiandienos žmonija suaugo, bus „pliuralistinė“, bus „vienybė skirtingumuose“. Skirtingų religijų, pasaulėžiūrų ir kultūrų žmonės dalysis Žeme, tapusią mūsų visų bendrais namais.
Tikintiesiems tai reiškia, kad žmonijoje nebe visi žmonės pripažįsta Dievą. Tačiau žmonija turi suprasti, jog tam, kad ji ir pasaulis išgyventų, reikia vienytis į vieną didelę bendruomenę, kuri suvokia tą uždavinį ir bendromis jėgomis jį sprendžia. Jei ne – žlugsime visi.
Yra nemažai tokio bendradarbiavimo žmonijos naudai ženklų. Krikščionys įneša savo dalį į bendras žmonijos pastangas apsaugoti Dievo sukurtą pasaulį. Tai pareikalauja apsiribojimo, išsižadėjimo, aukų, svarstymo ir naujos krypties. Nors tikintiesiems tai nėra visiškai „nauja“, nes apie šias vertybes ir dorybes Bažnyčia kalbėjo ir stengėsi tuo gyventi nuo pat savo gyvavimo pradžios.
Naujas santykis
Jeigu toks pasaulis yra Bažnyčios ateitis ir jeigu ji yra kelyje į tokią ateitį, tai kaip tada turi atrodyti pats ėjimas? Atsakymas paprastas – Bažnyčia turi tapti Bažnyčia pasaulyje ir Bažnyčia pasauliui; turi tapti Sacramentum Mundi – „Sakramentas pasauliui“. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip ateityje Dievo Žodis gyvens žmonijoje, kuri dažniausiai mąsto kitaip nei mes. Bet reikia nepamiršti, kad ir šiai žmonijai reikia tikėjimo į Dievą ir Bažnyčios.
Ką šis procesas atneša? Naują požiūrį ir perspektyvas, žvelgiant į Bažnyčios ir pasaulio santykį. Iki šiol mūsų perspektyvos ir tikslas buvo įsivaizdavimas, jog iš esmės visa žmonija turėtų būti krikščioniška, turėtų tapti viena ir vienatine Bažnyčia, apimančia visą pasaulį, kad visi žmonės turi tikėti lygiai taip, kaip mes, kad galėtų įžengti į Dangų. Ar mes vis dar manome, kad visi nekrikščionys, sudarantys tą didelę massa damnata, bus pasmerkti? Drįstu įtarti, kad iki šiol nemažai katalikų, stačiatikių ir protestantų lieka krikščionimis dėl to, kad mano, jog tokiu būdu galės „užsidirbti“ amžinojo gyvenimo dalį. Dievo Žodis įsikūnijo Kristuje, kad mes nesirūpintume vien savo, bet ir visų žmonių išgelbėjimu.
Vatikano II Susirinkime Bažnyčia aiškiai ištarė seną tiesą – tas pats Dievas myli visus žmones ir kiekvienam duoda išsigelbėjimo galimybę per Šventąją Dvasią, gyvenančią mūsų širdyse. Dėl to konstitucija Gaudium et Spes aiškiai sako: „Pagarba ir meile privalu apgaubti ir tuos, kurie visuomeniškai, politiškai ir net religiškai yra kitaip nusiteikę ir kitaip elgiasi negu mes. Juo giliau, vadovaudamiesi draugiškumu ir meile, įsijausime į jų galvoseną, juo lengviau pajėgsime užmegzti su jais pokalbį.“ (28) Todėl Susirinkimas mus ir ragina, kad „klaidą, kuri visuomet atmestina, dera skirti nuo klystančiojo, neprarandančio asmens vertumo nė tada, kai jo religinės pažiūros klaidingos arba padrikos. Vienas Dievas yra širdžių teisėjas ir tyrėjas, todėl jis draudžia mums spręsti apie kieno nors vidinę kaltę“ (ten pat).
Bažnyčia – sakramentas pasauliui
Susirinkimo nutarimų atskleista perspektyva veda į naują tos misijos, kurią Bažnyčia turi pasaulyje ir pasauliui, supratimą. Bažnyčia nebegali būti ir savęs suprasti kaip bendruomenės žmonių, trokštančių tik savo išgelbėjimo ir dėl šio tikslo saugančių save nuo nemalonaus pasaulio. Bažnyčia turi suprasti save kaip instrumentą, sukurtą Dievo tarnauti visų žmonių išgelbėjimui.
Tai galima palyginti su Koperniko perversmu – ne visa kita sukasi aplink Bažnyčią, bet Bažnyčia sukasi aplink vienintelę Saulę, mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją. Ir todėl Bažnyčia turi savo misiją ir reikšmę viskam, kas sukurta.
Vatikano II Susirinkimas šį naują ryšį tarp Bažnyčios ir pasaulio apibūdino taip: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis... Dabarties meto sąlygos suteikia šiai Bažnyčios pareigai neatidėliotinumo, idant visi žmonės, šiandien artimiau susiję tarpusavyje įvairiais visuomeniniais, techniniais bei kultūriniais ryšiais, pasiektų ir visišką vienybę Kristuje“ (LG, 1).
Todėl pats svarbiausias ir reikšmingiausias Bažnyčios uždavinys pagal Susirinkimą, jog „eidama nepaliaujamo atsinaujinimo ir apsivalymo keliu, kuriuo ją veda Šventoji Dvasia, Bažnyčia privalo tarsi regimu būdu parodyti Dievo Tėvo ir jo įsikūnijusio Sūnaus buvimą. Tai pirmiausia pasiekiama gyvo ir brandaus tikėjimo <...> liudijimu“ (GS, 21). Toliau tęsiama: „Šis tikėjimas privalo parodyti savo vaisingumą, pripildydamas visą tikinčiųjų gyvenimą, net pasaulietinį, ir žadindamas juos teisingumui bei meilei, ypač neturtingųjų atžvilgiu. O labiausiai Dievo buvimą ir dalyvavimą parodyti padeda broliška tikinčiųjų tarpusavio meilė, kuomet jie, vieningi dvasia, darbuojasi Evangelijos tikėjimo labui ir šviečia kaip vienybės ženklas.“
Reikalingi žingsniai
Bažnyčia – kur eini? Beieškant atsakymų į šį klausimą, kyla kitas klausimas: ar tai, ką suradome, lieka tik vizija?.. Jeigu kartu su Vatikano II Susirinkimo tėvais ėjome tuo keliu į Bažnyčios ateitį, kuri yra mūsų dabartis, tuomet jau nebegalime ramūs likti savo kasdienybėje, lyg Susirinkimo nutarimai neegzistuotų. Jeigu norime, būdami krikščionys, būti ir likti gyva Bažnyčia, turime įgyvendinti ir realizuoti Susirinkimo nutarimus savo ir Bažnyčios gyvenime. Kaip tai įmanoma?
Europos ir pasaulio reevangelizacija , apie kurią šiandien taip dažnai kalbama, visų pirma liečia mus pačius. Bažnyčia, parapija, bendruomenė, tikintieji – esame pirmieji adresatai. Pasak popiežiaus Pauliaus VI, „evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė“ (EN, 14).
Panašiai ir ekumeniniuose santykiuose tarp krikščionių Susirinkimas mus ragina, kad katalikai „pirmiausia turi nuoširdžiai ir nuodugniai apsvarstyti, ką reikia atnaujinti ir atlikti pačioje katalikų šeimoje, kad jos gyvenimas ištikimiau ir ryškiau liudytų mokymą ir sąrangą, Kristaus perduotus per apaštalus“ (Dekretas Unitatis redintegratio, 4).
Ši Susirinkimo vizija yra pašaukimas radikaliai koncentruotis į gyvo tikėjimo šerdį – tikėjimą, viltį ir meilę. Tai radikalus pasitikėjimas Dievu. Tikėjimas, suradęs gyvenimo tikslą visiškai atsiduoti į Dievo rankas. Tikėjimas juk nėra tai, kad gerai išmokome Katekizmą, bet tai, ką apibrėžė konstitucija apie apreiškimą Dei Verbum: „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia „malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti“ ( DV, 5). Tai saugo mus ir Bažnyčią nuo pavojaus, kad tikėjimas nevirstų ideologija ar sekta. Jau pirmajame Bažnyčios Susirinkime apaštalų laikais Jeruzalėje kilo ginčas dėl to, ar žmogus, norintis tapti krikščioniu, turi priimti visa taip pat, kiek reikalauta iš žydų. Ir atsakymas buvo – ne: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“ (Apd 15, 28).
Tas pats klausimas kyla ir šiandien: ar šiuolaikinis žmogus, norintis tapti krikščioniu, turi viską perimti ir išsyk priimti visą visumą to, ką Bažnyčia savo dviejų tūkstantmečių kelyje skelbė pareigomis, prievolėmis ir dogmomis?.. Popiežius Pranciškus ne kartą mums primena, kad Bažnyčia yra Dievo meilė ir ji tai turi liudyti savo laikysena ir veiksmais.
Taigi, būkime Dievo meilės liudytojais.
