Kunigas Tomáš Halik
Leandro Silva / unsplash.com nuotrauka
Šis tekstas buvo pristatytas kaip teologinis ir dvasinis įvadas į Sinodo apie sinodiškumą II sesijos Europos delegatų darbinį susitikimą, kuris vyko š. m. rugpjūčio pabaigoje Linco (Austrija) katalikiškame universitete; tėvui Halikui vėl buvo patikėta (panašiai kaip ir Europos kontinentiniam sinodui Prahoje žiemą bei Pasauliniam kunigų sinodui Romoje pavasarį) įvesti į šiuos sinodinius susitikimus ir juos dvasiškai lydėti.
Sinodiškumas, katalikiškumas ir ekumeniškumas
Tarp šio Sinodo I ir II sesijų iškilo naujų užduočių ir iššūkių. Didesnį dėmesį reikia skirti platesniam sinodinio atsinaujinimo kontekstui, šio proceso prielaidoms ir pasekmėms. Kad sinodinė Bažnyčios reforma duotų gerų vaisių, ji turi būti suprantama ir įgyvendinama platesniame kontekste kaip kur kas nuodugnesnio pertvarkymo proceso dalis, o ne vien kaip dvasininkijos griežtos sistemos Katalikų Bažnyčioje transformavimas į lankstaus bendravimo tinklą.
Sinodiškumas (syn hodos, bendras kelias), skirtas atnaujinti, atgaivinti ir išplėsti ne tik bendravimą Bažnyčios viduje, bet ir Bažnyčios gebėjimą bendrauti su kitomis visuomenės sistemomis, kitomis kultūromis ir religijomis, su visa žmonių šeima.
Sinodas turi būti įkvepiantis atsakas į klausimą, kaip įveikti globalizacijos krizę, kaip technologiškai bei ekonomiškai susietą ir kartu pavojingai susiskaldžiusią civilizaciją paversti taikaus ir teisingo sambūvio kultūra.
Sinodiškumas – tai būdas, kaip plėtoti krikščionybės katalikiškumą (visuotinumą). Katalikiškumas, kaip ir vienybė, šventumas bei apaštališkumas, duoti Bažnyčiai kaip dovana ir sykiu kaip užduotis keliauti per istoriją į eschatologinį tikslą.
Vatikano II Susirinkimas pabrėžė, kad katalikybės misija apima ekumeninį ir tarpreliginį bendradarbiavimą. Popiežius Pranciškus praturtina katalikiškumo ir ekumeniškumo sampratą, akcentuodamas ekologinę atsakomybę: reikia rūpintis, kad visa planeta vėl taptų oikumene – gyvenamąja erdve, namais visai žmonių šeimai ir visai gyvybei Žemėje.
Ekumeniškumas apima atvirumą, svetingumą, priėmimą ir įtraukimą. Šis atvirumas nėra naivus ir nekritiškas prisitaikymas prie išorinio pasaulio. Jis reiškia atvirumą ir imlumą Šventosios Dvasios dinamikai.
Dievas, kurį išpažįstame, kalba per Šventojo Rašto ir Tradicijos polifoniją, per ganytojų ir teologų mokymo autoritetą, per mistikus, per nekonformistinius ir dažnai nepageidaujamus pranašų balsus. Jis kalba per kasdienę Dievo tautos praktiką (consensus fidelium) ir per „laiko ženklus“ – istorijos, visuomenės ir kultūros įvykius. Jo Žodžio sėklos gausiai išbarstytos įvairių kultūrų laukuose, jų galima rasti filosofijose, religijose ir meno kūriniuose visoje planetoje. Norint žengti sinodiško atsinaujinimo keliu, reikia drąsos leistis vedamiems per daugybę ribų Dvasios dinamikos, apie kurią Jėzus sako, jog „nežinome, iš kur ji ateina ir kur nueina“.
Kartu sinodinė kelionė turi būti dvasinės įžvalgos kelionė. Reikia atidžiai atskirti Zeitgeist(laiko dvasią), kuri yra paviršutiniška „pasaulio kalba“ (viešoji nuomonė, reklamos, ideologijos ir pramogų industrija), nuo laiko ženklų, t. y. Dievo kalbos per pasaulio įvykius, per esminius visuomenės ir kultūros pokyčius.
Modernybės epochoje krikščionybė prarado savo kultūrinį-politinį vaidmenį kaip religija (religio), integruojanti visą visuomenę (religio prasme religare – „jungti“). Sinodo reforma gali parengti Bažnyčią religijos vaidmeniui kita prasme – veiksmažodžio re-legere (iš naujo perskaityti arba iš naujo skaityti) prasme. Bažnyčia gali būti „naujo skaitymo“ mokykla, naujo, gilesnio Dievo kalbėjimo, Dievo savęs dalijimo aiškinimo, naujos hermeneutikos vieta.
Dvasinės įžvalgos menas yra kontempliatyvaus požiūrio į tikrovę, kontempliatyvios maldos vaisius. Tai viena iš būtinų mūsų laikų Bažnyčios, taigi ir sinodinio atsinaujinimo užduočių: būti kontempliatyvaus požiūrio į tikrovę mokykla. Mums reikia Bažnyčios kaip krikščioniškosios išminties, brandaus tikėjimo mokyklos – gydančios alternatyvos paviršutiniškam populistiniam požiūriui į mūsų sudėtingą pasaulį.
Bažnyčia kaip nuolatinis Prisikėlimo įvykis
Dėl kontempliatyvus požiūrio į tikrovę galime suvokti nuolatinį Dievo buvimą: suvokti savo santykį su gamtine aplinka kaip mūsų bendradarbiavimą ir atsakomybę už creatio continua (nuolatinį kūrimo procesą).
Bažnyčios misionierišką užduotį suvokti kaip dalyvavimą incarnatio continua – Evangelijos įkultūrinimą į žmonių gyvenimo ir mąstymo būdą, arba kaip atsakomybę už krikščionybės „eks-kultūrinimą“. (Misija be inkultūracijos veda į paviršutinišką indoktrinaciją ir religijos diskreditavimą.)
Pasaulio ir Bažnyčios, atskirų asmenų ir tautų skausmus laikyti passio contitua – dalyvavimu Nukryžiuotojo Kristaus šauksme ir sunkioje Didžiojo šeštadienio tyloje. Bažnyčia dalyvauja Velykų dramoje ne tik per liturginį šventimą, bet ir per savo istorijos įvykius. Daugelio Bažnyčios formų (institucinių, doktrininių ir dvasinių) mirtį ir išnykimą bei daugybę individualių ir kolektyvinių „tamsiųjų tikėjimo naktų“ galime laikyti dalyvavimu Kristaus kryžiuje, kančioje ir mirtyje. Kryžiaus slėpinio nevalia pigiai ištuštinti; be mirties nėra prisikėlimo.
Kaip Kristaus Prisikėlimas buvo ne paprastas atgaivinimas, grįžimas į ankstesnį pavidalą, bet stulbinantis perkeitimas, taip yra ir su kiekvienu Bažnyčios pabudimu naujam gyvenimui. Bažnyčia „nuolat atsinaujina“ (semper reformanda), tačiau šis semper (nuolat) turi savo dinamiką. Bažnyčios istorija yra ne vienpusė „pažanga“, bet atvira drama.
Nuolatinis Prisikėlimo įvykis (ressurectio continua) tęsiasi ne vien atsivertimo istorijose, bet ir atsivertime atskirų asmenų gyvenime. Dabartinis sinodinis atsinaujinimas, į kurį ragina popiežius Pranciškus, taip pat yra kairos – galimybių metas: galimybė persitvarkyti, atsinaujinti, pasirengti dar vienam iš daugelio didžiųjų Bažnyčios atsivertimų.
Sinodo atnaujinimas ir jo kliūtys
Vatikano II Susirinkimas pareiškė esąs pasirengęs konfrontacijos su modernybe strategiją pakeisti dialogo strategija. Deja, tenka pasakyti, kad „šiuolaikinis žmogus“ ar „mūsų laikų pasaulis“ šio pasiūlymo neįvertino ir nepriėmė; Susirinkimas nesulaukė grįžtamo atsako. Jis buvo pateiktas pavėluotai – tuo metu, kai modernybė jau pasibaigusi. Mes metame iššūkį naujiems laiko ženklams.
Sinodo reforma turi būti daugiau nei tik Vatikano II Susirinkimo linijos tęsinys. Ji privalo atverti erdvę Bažnyčios misijai postmoderniame radikalaus pliuralizmo amžiuje. Popiežius Pranciškus šią sinodinę reformą įvardija kaip viso trečiojo tūkstantmečio programą. Sinodiškumas turi būti nuolatinė Bažnyčios forma per visą jos būsimą istoriją – iki galutinės eschatologinės atbaigos. Tai kelionė per istoriją į Dievo rankas.
Laikyti kurią nors konkrečią visuomenės ir Bažnyčios, teologinio ar mokslinio pažinimo būklę galutine, tobula ir nekintama reiškia pasiduoti triumfalizmo pagundai. Triumfalizmą sudaro dabartinės netobulos Bažnyčios būklės istorijoje (ecclesia militans) painiojimas su jos eschatologine forma, tobula šventųjų Bažnyčia danguje (ecclesia triumphans). Triumfalizmo ereziją dažnai lydi paternalizmas, klerikalizmas, fundamentalizmas ir tradicionalizmas:
Paternalizmas pamiršta, kad mokančioji Bažnyčia visada turi būti ir besimokanti Bažnyčia; kad Bažnyčioje yra vienas Tėvas ir vienas Mokytojas – Kristus, o mes visi esame broliai ir mokiniai.
Klerikalizmas yra „pasauliškumo“ apraiška – valdžią Bažnyčioje jis supranta kaip pasaulietinę galią, o ne tarnystę. Tuomet šios tarnystės nešėjai elgiasi kaip „valdančioji klasė“ arba aukštesnioji kasta, daugeliu savo veiksmų ir gyvenimo būdo atskirta nuo visos Dievo tautos.
Fundamentalizmas pamiršta, kad čia mes matome ir suprantame „tik iš dalies, kaip veidrodyje ir mįslingai“ (1 Kor 13, 12). Fundamentalistas nesupranta Šventojo Rašto ir Tradicijos mums pateikiamų vaizdinių kaip ikonų meditacijai, kaip slėpinio garbinimo priemonių, bet laiko juos stabais, kuriems nereikia jokio papildomo aiškinimo. Fundamentalizmas kaltas dėl stabmeldystės, dėl tikėjimo slėpinio objektyvizavimo ir suplokštinimo, dėl jo įvilkimo į uždaros ideologinės sistemos pavidalą.
Tradicionalizmas neigia tradicijos, kaip gyvo, kūrybiško tikėjimo perdavimo, prasmę. Tai erezija pirmine šio žodžio prasme, savavališka atranka – tam tikrą istoriškai sąlygotą Bažnyčios ar jos doktrinos formą ji ištraukia iš konteksto ir suabsoliutina. Ištikimybė tikėjimo turiniui yra įsipareigojimas drąsiai, kūrybingai ir atsakingai gaivinti ir pertvarkyti jo raiškos formas, kad turinys galėtų būti perteiktas suprantamai ir patikimai.
Ir atsakingų teologinių apmąstymų gausa, ir praktinių tikėjimo gyvenimo pavyzdžių įvairovė atskleidžia neišsemiamą „tikėjimo lobio“ turtingumą bei neišsenkančią jo autentiškų interpretacijų įvairovę.
Sinodinė Bažnyčios raida, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, parodys daugybę naujų būdų, kaip būti krikščionimi, naujų – dabar jau netikėtų – būdų, kaip būti Bažnyčia pasaulyje. Visi bandymai suvaržyti Dievo Dvasios laisvę, sumenkinti Jos saviraiškos turtingumą ir uždaryti Ją į sustabarėjusią, uždarą ideologinę sistemą gresia sunkiausia nuodėme – nuodėme Šventajai Dvasiai.
Sam Baroudi / unsplash.com nuotrauka
Dvasinis lydėjimas
Sinodinė Bažnyčios reforma yra ilgas bėgimas, todėl nerealūs lūkesčiai, kad iš karto po dviejų Sinodo sesijų Romoje sulauksime esminių institucinių pokyčių, turi būti sušvelninti. Instrumentum laboris (IL) parodė, jog kai kurie konkretūs pasiūlymai, pasirodę daugelyje nacionalinių ir žemyninių sinodų išvadų (pvz., dėl moterų įšventinimo), 2024 m. spalio sesijoje nebus sinodo veiklos objektas. Taip pat ir apie vedusių vyrų (viri probati) šventimus IL neužsimenama. Tačiau kartu šiame dokumente priduriama, jog teologinis šių klausimų svarstymas „turėtų būti tęsiamas tinkamu laiku ir tinkamais būdais“ (IL, 17).
Vis dėlto IL pateikia svarbių pasiūlymų, kurie jau yra pribrendę, kad būtų įgyvendinti. Be jau įsteigtos akolitų ir katechetų tarnystės, siūloma įsteigti kitas tarnystes, kurioms nereikia šventimų. Viena iš jų neabejotinai yra dvasinio palydėjimo tarnystė, apimanti visus pagrindinius sinodiškumo elementus – įsiklausymą, atvirumą Šventosios Dvasios veikimui, dvasinę įžvalgą ir bendrą teisingo pasirinkimo paiešką. Šios tarnystės negalima pakeisti Atgailos sakramentu ar psichoterapija (nors galime rasti tam tikrų panašumų ar net dalinių sutapimų). Tai būdas atrasti Dievo buvimą žmonių gyvenimuose, net ir „nereligingų žmonių“ – jiems ši tarnystė taip pat gali būti siūloma. Ji suponuoja tiek lydinčiųjų asmenų asmeninę charizmą, patirtį ir atitinkamas asmenines savybes, tiek ir jų kompetenciją kai kuriose teologijos disciplinose ir socialiniuose moksluose.
Be parapijų, reikės steigti dvasingumo centrus, rekolekcijų, dvasinio palydėjimo ir sielovadinio konsultavimo centrus. Šiuose centruose taip pat turėtų ir toliau nuolat susitikti sinodinės grupės, kad maldos ir kontempliacijos atmosferoje dalytųsi savo patirtimi ir ieškotų asmeninio gyvenimo bei Bažnyčios problemų sprendimų.
Palydėjimas kaip politinė Bažnyčios užduotis
Tačiau dvasinio palydėjimo tarnystė susijusi ne tik su atskirų asmenų palydėjimu. Bažnyčia taip pat turi „politinę“, terapinę ir pranašišką misiją pasaulyje. Bažnyčios ir pasaulio santykiai istorijos būvyje keitėsi, ir teologija turi nuolat tai atspindėti.
Sinodinė Bažnyčios reforma suponuoja teologinio mąstymo reformą: pereiti nuo statiško mąstymo apie nekintančias prigimtis prie santykių dinamikos pabrėžimo, jų nuolatinio atnaujinimo ir gilinimo būtinybės. Perėjimas nuo mąstymo apie statiškas, nekintančias prigimtis prie santykių kokybės pabrėžimo reiškia Bažnyčios (ekleziologijos) ir krikščioniškosios etikos, įskaitant seksualinę ir politinę etiką, supratimo atnaujinimą. Tai daroma neignoruojant gamtos ir socialinių mokslų atradimų.
Bažnyčia turi būti piligrimų bendruomenė (communio viatorum), kad prisidėtų prie pasaulio, visos žmonių giminės, virsmo į kelionės bendruomenę, padėtų gerinti dalijimosi dinamiką. Bažnyčia yra sakramentas, visos žmonijos vienybės simbolis ir priemonė. Ši vienybė taip pat privalo būti sinodinė, o ne totalitarinė. Istorijos eigoje ji iki galo neįgyvendinama – tai eschatologinis tikslas, tačiau būtina jos siekti, šalinti ribas.
Globalizacijos procesas, be abejo, neužbaigtas. Jis išgyvena krizę daugiausia dėl to, kad technologiniai, ekonominiai ir informaciniai tarpusavio ryšiai neįstengė (ir negalėjo patys savaime) sukurti priklausymo ir bendros atsakomybės sąmonės pasauliniu mastu. Joks politinis režimas, jokia ideologija, religija ar teokratinė valstybė negali pasiūlyti išorinio pagrindo daugybės tokių skirtingų kultūrų ir civilizacijų, kurios visos veržiasi laisvai vystytis, sambūviui.
Krikščionybės politinis vaidmuo – ne siūlyti ar net primesti krikščionybę kaip ideologiją ar teokratinę valstybę (Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra įspėjantis pavyzdys), bet per savo sinodinę reformą įkvėpti ieškoti naujos kokybės santykių tarp žmonių, kultūrų, religijų ir valstybių.
Vatikano II Susirinkimo vizija buvo dialogas – tarp Bažnyčios ir pasaulio, tarp Bažnyčių, religijų, kultūrų, tautų ir civilizacijų. Tačiau šiandien dialogo, kaip santykio tarp atskirų subjektų, nebepakanka. Bažnyčia ir pasaulis nebegali būti suvokiami kaip atskiri subjektai; pasaulis yra vidinė žmogaus egzistencijos struktūra, o Bažnyčia visuomet jau būna įmesta į pasaulį, dar nespėjusi apmąstyti savo santykio su juo. Civilizacijos ir religijos, valstybės ir tautos nebegali būti laikomos atskirais dariniais. Esame tarpusavyje susiję – ir mums reikia suprasti, plėtoti ir puoselėti šio tarpusavio ryšio būdą. Tai iššūkis visų ir visiems (per tutti), ir visi turi būti pakviesti.
Sinodinis Bažnyčios atnaujinimas neturėtų būti demokratinės sistemos daugumos valdymo prasme pakartojimas ar atkartoti demokratijos tipo ir būklės, kokią matome šiandienėje politinėje arenoje. Veikiau sinodiškumo principas galėtų įkvėpti politinės demokratijos atsinaujinimą, puoselėti tai, ko šiandienei demokratijai trūksta, ir aiškintis, kodėl ji tokia pažeidžiama populizmo bei autoritarinių sistemų traukos.
Krikščioniškojo Dievo supratimo centre yra Trejybė – Dievas kaip santykis, Dievo būtis kaip gyvenimas santykyje. Dievas sukūrė žmones pagal savo paveikslą: „žmogaus prigimtis“ yra gyvenimas santykiuose, buvimas su kitais ir dėl kitų, dalijimasis bendru būdu (syn-hodos).
Bažnyčia šiandien į pasaulį turi atnešti ne vien dialogą, bet ir įkvėpimą Trejybės gyvenimu. Sinodiškumas kaip bendra kelionė juda glaudesnio abipusiškumo link – to, ką Trejybės teologija vadina perichoresis, abipuse sampyna, reiškiančia ne kiekvieno iš proceso dalyvių tapatybės sunaikinimą, bet jos savirealizaciją. Puoselėdami tarpusavio santykius, įveikdami mąstysenos ribas, prisidedame, nesvarbu, ar tai suvokiame, ar ne, prie savo santykio su bendru pagrindu – Dievu, kuris yra viskas visame kame – stiprinimo.
