Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Liepos intencija: „Melskime, kad Ligonių patepimo sakramentas jį priimantiems žmonėms ir jų artimiesiems suteiktų Viešpaties stiprybės ir taptų vis labiau matomu užuojautos ir vilties ženklu visiems.“
„Šiuo šventuoju Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia“ (iš kunigo maldos teikiant Ligonių patepimą).
XX a. pradžioje staiga buvo suprasta, kad vietoj dėmesio nuostatai bent kartą per metus priimti šventąją Komuniją, reikėtų kaskart – dažnai – šį sakramentą švęsti. Kaip kartu giedame, klausomės Dievo žodžio, stovime, klūpome, sėdime, taip ir pilnutinai dalyvaujame Komunijoje. O mūsų laikais panašiai žvelgiama į Ligonių patepimo sakramentą. Užuot laukus besiartinančios mirties akimirkos, kad tarp Patepimo ir kelionės pas Dievą nebūtų galimybės nusidėti, Ligonių patepimas yra Bažnyčios malda ir apeigos visaip sergantiems, ne prieš pat mirtį; sergantiems vaistas, kaip Komunija yra ne angelų, o nusidėjėlių tikėjimo maistas.
Prieš dešimtmečius mūsų 19-os parapijų dekanato kunigai svarstė, kaip palengvinti sau šią tarnystę ir žmonėms atverti vartus į šventąjį Patepimą. Būdavo, skambina į kleboniją pusę antros naktį, kad močiutė ar senelis miršta, kunigas lekia pas šeimą, prieglaudon ar į ligoninę. Sergančioji jau be sąmonės, tai paguoda artimiesiems. Klebonai susitarė, kurios bažnyčios kas savaitę trečiadienio vakarą per Mišias siūlo Ligonių patepimą. Staiga sumažėjo naktinių ar šiaip labai skubių kelionių. Visi susirinkusieji vienijasi maldoje, klausydamiesi skaitinių ir paguodos žodžių. Pasaulinę ligonių dieną, vasario 11-ąją, visi norintieji priima šį sakramentą, kaip ir kita sutartine proga.
Visa šeima susirinko prie senelio ligoninės reanimacijoje. Pats į save šovė. Kunigas patepė, visa šeima garsiai kalba „Tėve mūsų“, senelis šios maldos metu atiduoda save į Dievo rankas. Namuose ligonio Patepimo sukviečiama visa šeima, visi kalba tą pačią maldą susiėmę rankomis, kunigas uždeda rankas, patepa ligonę. Kartais šeimos pasikviečia sergantį kaimyną ar giminaitę pas save kartu Patepimo švęsti. Jėzus nuolat gydė ligonius ir sužeistas širdis.
Rugpjūčio intencija: „Melskime, kad politikos lyderiai tarnautų savo žmonėms, stengdamiesi dėl visapusiško asmens ugdymo ir bendrojo gėrio, rūpindamiesi darbo netekusiais žmonėmis ir teikdami pirmenybę vargingiausiems.“
Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios lankytojos – keturios pradinukės seserys. Sugalvojo Advento metu kiekviena kasdien nesuvalgyti vieno saldainio ir Kalėdoms vargingos kaimynų šeimos berniukui dovanoti 28x4 saldainiukų. Sunku tikėti, kad valdžios, įmonės ir verslas būtų tiek jautrūs... Ukrainos karui prasidėjus, Lenkijos geležinkelio stotyse pabėgėlių laukė peronuose išrikiuoti įvairaus dydžio ir pobūdžio vaikučiams vežimėliai. Kiek būna kreipimųsi maisto ar kitų reikmenų bažnyčiose, Carito, Maltos ordino, Raudonojo kryžiaus ir kitų nuolatinis rūpinimasis neturinčiais maisto, sveikatos ar stokojančiais kažko savo šeimai. Įvairūs vienetai rūpinasi gyvenamuoju būstu jo neturintiems ar stokojantiems pakankamai vietos didėjančiai šeimai. Ne mažiau dėmesio vyresnio amžiaus žmonėms, ligoniams, buvusiems kaliniams, pabėgėliams, nelaimių ištiktiesiems. Žmogus žmogui...
Labai svarbus uždavinys yra valdžios įstaigų ir įmonių išmintingas rūpinimasis visais piliečiais ir gyventojais, visuomenėje nužiūrėti, kur asmenų talkos neužtenka, atsiranda naujų sąlygų, kinta gyvenamosios vietos. Visi miesto – ir ne tik – gyventojai žino, kur yra spragų, kur vargingiausi žmonės glaudžiasi. Sąmoningos valdžios ir privačių asmenų, šeimų, savanoriškų draugijų, bažnytinių ir panašių įstaigų bendros pastangos gyvenamąją vietovę paverčia jaukiais namais, kuriais galima didžiuotis, džiaugtis ir neslėpti nuo savęs ir kitų.
„Visi tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. <...> Tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 32–34).
