Keliaujame drauge su Artumos skaitytojais ne tik Sinodiniu keliu, bet ir po Lietuvos parapijas, turėdami galimybę pamatyti kiekvienos iš jų unikalumą ir autentiškumą. Šįsyk lankomės Panevėžio vyskupijoje, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, garsioje ne tik stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslu, Žolinės atlaidų tradicija ar vis gražėjančia bazilika, saugančia šventosios Teresėlės tėvų – šv. Liudviko ir šv. Zelijos Martenų šeimos relikvijas, bet ir realiai puoselėjimu sąmoningu priklausymu bendruomenei prisiimant atsakomybę bendroje Bažnyčios misijoje. O tai neatsiejama ir nuo ypatingo Lietuvos kontekste eksperimentinio parapijos finansų tvarkymo modelio. Čia viskas renkama į vieną bendruomenės kasą, viešai pristatomos parapijos pajamos ir išlaidos, o ir klebonas gauna nustatytą mėnesinę algą. Apie parapijos gyvenimą ir finansų tvarkymą drąsiai ir atvirai dalijasi klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas bei parapijiečiai:Danutė, Dominykas,Sonata, Akvilina, Vida, Zita ir Bronius.
Šiandien Krekenavoje gyvena apie 1,5 tūkst. parapijiečių, nors aplink altorių eilinį sekmadienį susirenka tik per šimtą, o pačių krekenaviškių – apie 60. Kiti atvažiuoja iš Panevėžio ar net dar iš toliau. Klebonas pastebi: „Traukia žmonės ten, kur atliepiama jų poreikius. Taip šiais laikais yra ir nebus kitaip. Dažnai žmonės jau nepaiso teritorinių parapijų.“
Vienuoliktus metus parapijoje tarnaujantis kunigas Gediminas nuo pat pradžių veda ir itin rūpinasi Šventojo Rašto grupele, kuria džiaugiasi susirinkusieji sakydami, kad Dievo žodis visus sujungia bei yra autoritetas kiekvienam. „O jei aš pats nesilaikysiu to, ką aiškinu, jie manęs neklausys. Dievo žodžio tiesa, Jėzaus mokymas galioja visiems. Tame atrandame, kad kunigas turi dalinę atsakomybę, kad yra ir bendruomenės“, – dalijasi kunigas. Parapijoje aktyviai veikia pastoracinė ir ekonominė tarybos, kurių narius penkeriems metams renka patys parapijiečiai. Ekonominė taryba savo ruožtu rekomenduoja, kokie turėtų būti darbuotojų atlyginimai, aptaria su finansais susijusius sprendimus, svarsto ateities projektus ir būtinus atlikti darbus parapijoje.
Eksperimentinis modelis
Kaip žinoma, Bažnyčios nariai yra atsakingi už savo parapiją ir savo kaip katalikų misiją. O ši išreiškiama prisidedant, investuojant į sielovadą ir ją vykdant. Jau dešimtmetį klebonas Gediminas yra gavęs savo vyskupų leidimą parapijoje naudoti eksperimentinį finansų tvarkymo modelį, kuris jam ir parapijiečiams padėjo užtikrinti skaidrumą ir įvertinti realius finansinius pajėgumus. Kunigas dalijasi:
„Per 19 kunigystės metų klebonu esu antrą kartą. Pirmąsyk klebonaudamas neturėjau bėdos su pinigais. Į visas iniciatyvas žmonės greitai atsiliepė ir pinigų klausimas niekada nebuvo problema. Parapijos rinkliavų ir aukų įvairiems darbams užteko. Tada man nereikėjo kvestionuoti esamos sistemos.
Atėjęs į Krekenavą paveldėjau ne tik baziliką su visa situacija, reikalaujančia atsinaujinimo, bet ir buvusį kleboną. Čia buvo jo darbuotasi 28 metus, per kuriuos jis daug nuveikė. Iki tol čia, kaip ir kitur Lietuvoje, buvo vieni finansai – parapijos rinkliavos, o kiti – aukos už Mišias, sielovadinius patarnavimus, kalėdojimus (kalenda). Aukas dalijomės per pusę, pagal paaukotų Mišių skaičių. Pastebėjau, kad pagal tokią tvarką – kunigo atlygis per didelis, o parapijos pajamos iš rinkliavų – menkos. Todėl neretai kunigai, kurie iš savo nemenkų asmeninių lėšų kažką padaro parapijai, paskui per ilgesnį laiką iš lėšų, kurios skirtos parapijai, tarsi atsiima tuos pinigus sau. Nors ir tos, ir tos lėšos juk gaunamos iš žmonių aukų.
Pagal JAV esantį finansų tvarkymo modelį, parapija prisiima visą atsakomybę, o kunigui yra paskirtas tam tikras atlygis, paimamas iš bendros kasos mėnesio gale. Jis priklauso nuo kunigo einamų pareigų, kunigystės stažo ir t. t. Tokiu atveju nelieka neskaidrumo, jokių neapskaitytų pinigų. Taip bendruomenė žino savo aukojimo pajėgumus. Įprastai ir už Mišias, ir sekmadienio rinkliavai aukoja, ir į dėžutę įmeta, ir kalendą paduoda... Visa tai „aukos“, bet vienos yra fiksuotos ir rodomos parapijos finansų knygose, o kitos – tik kunigo žinioje. Na, kurijos, jeigu varginasi ir tikrina Mišių stipendijų knygas.
Dar yra binacijos – aukos už antras ar trečias tądien aukotas Mišias, kurias reikia atiduoti į kuriją. Tada prasideda gudravimai, kaip galima binacijų nemokėti: jei šiandien yra Mišių intencija, o rytoj nėra; jei šiandien yra dvi intencijos, tai į Mišių knygą įrašau vieną intenciją vieną dieną, o kitą intenciją į kitą. Tada tai tampa kitos dienos kunigo teisėtomis pajamomis, kartu nuo vyskupo nuimant atsakomybę tądien, kai aš neturėčiau užsakytų Mišių intencijos, sykiu ir su tuo susijusių pajamų, ir tuomet prašyčiau už tą dieną pinigų iš vyskupo. Tai tarsi ir leidžiama. Tačiau jei tau pasitaiko vieną dieną dvi intencijos, o paskui tris dienas nieko, tai tada, užuot vežęs tos dienos binaciją ir už likusias tris prašęs iš vyskupo intencijų, tu perkeli ir kažkaip išsidalini, ir gauni pajamas.
Kunigai pagal dabartinį kanonų teisėje įsitvirtinusį modelį pajamas susirenka kiekvieną dieną: yra Mišios, kiti patarnavimai, su tuo susijusios auka ar Mišių stipendija – tai dienos pajamos. Jei jų nėra, tai gyveni iš ankstesnių pajamų. Alga priklauso nuo to, kiek žmonių pas tave tą dieną užprašo Mišių ar kitų patarnavimų.
Mūsų atveju, supratau, kad būtų teisingiau man ir parapijai žinoti, koks yra jų realus pajėgumas ir viską sudėjus į bendrą katilą paklausti, kokios yra realios reikmės. Kunigų – klebono, vikaro, rezidento teisėtas atlygis, poreikiai ir parapijos galimybės. Ar mokame didesnes algas kunigams ir jie kleboniją išlaiko patys, ar mažesnes, o parapija prisiima pastatų išlaikymo kaštus?
Pradėto eksperimento metu parapijos kasoje pinigų realiai daugiau nei padvigubėjo. Bendruomenė dabar žino, koks realus jų aukojimo pajėgumas. Žinome, kad Mišiomis pinigų daugiau nepadauginsime, nebent per rinkliavas ar tikslines aukas. Ir tada kalbame ne apie mistinius kažkur esančius turtus. Kai eina užprašyti Mišių, žmogus neša auką ir ne tą pačią, kurią įmeta į sekmadienio rinkliavos krepšelį. Taip susikuria mistinis galvojimas, kad tų nematomų pinigų yra labai didelė suma. Pateikti realūs skaičiai neleidžia fantazuoti ir išlaisvina iš mistifikavimo apie įsivaizduojamus Bažnyčios turtus.
Kitaip būna tada, kai nebėra aukų. Kai yra pasikeitusi žmonių kultūra, papročiai. Ir Mišios yra nebeužprašomos. Mes galime dar turėti parapijų pavadinimus, istoriją, bet fiziškai nebeturėti žmonių, kad būtų pakankamas Mišių kiekis, kuris užtikrintų pajamas.
Ankstesnis mūsų klebonas buvo įsiskaudinęs dėl šito sprendimo ir niekaip negalėjo patikėti, kad visi už Mišias gauti pinigai buvo įdėti į parapijos kasą. Jis sakė, kad jam priklauso visos aukos už Mišias. Atsakydavau, kad į Mišias juk įeina viskas: pastatas, elektra, patarnautojai, vargonininkai, valytojai etc. Todėl dalis tų aukų už sakramentinę tarnystę pagal teisingumą priklauso grąžinti parapijai, nes ji suteikia materialinę bazę pamaldoms vykti. Patikėti, kad kunigas gali būti sąžiningas, ir viską atiduoti parapijai, pasiimti tik savo sąlygiškai mažą dalį jam buvo sunku...
Laukti, kol numirs kas nors ar pasikeis, kad pradėtum daryti darbus, yra neprotinga. Ir jei šiandien man duotas tam tikras supratimas, žinojimas, atsakomybė, tai man su savo sąžine reikia eiti miegoti. Turėjau vyskupų palaikymą. Nors dabartinis vyskupas Linas iš pradžių ir nepasitikėjo, manė, kad Krekenavos Žolinės atlaidai kažkokia aukso kasykla, o paskui klebonas nesidalija su kurija. Užtruko dvejus metus, kol patikėjo, kad kiekvienas euras nueina bazilikos ir bendruomenės gerovei.
Kas atsitinka šioje sistemoje? Pajamų apskaitos lentelėse yra tokios 113 ir 114 eilutės, kurios įprastai yra tuščios. 113 – už Mišias, o 114 – už patarnavimus. Kunigas su vyskupu gali susitarti, kad 113 – galima naudoti bažnyčios remonto darbams, jei yra tokių ar pan. tikslinių projektų. Pavyzdžiui, žmogų laidojant, būna ir Mišios, ir pataranavimo dalis. Artimieji paaukojo 100 Eur. Pagal mūsų eksperimentinę sistemą, 30 Eur įrašom į 113 eilutę, o 70 Eur – į 114. Ir viskas nueina į bendrą kasą. Pagal dabartinį Lietuvos modelį, visas 100 Eur nukeliauja kunigui į kišenę. Nebent yra sutarta, kad iš tos sumos jis dar turi atsiskaityti su vargonininku, zakristijonu ir pan.
Kanonų teisės kodeksas įpareigoja aiškiai atskirti Mišių ir kitų patarnavimų pinigus. Krikštai, santuokos, laidotuvės, šeimų lankymas, namų palaiminimas (kalėdojimai) ir pan. – visa tai yra įvairūs sielovadiniai patarnavimai. Tad pagal esamą sistemą kunigas gali ne tik per Mišias pasididinti savo pajamas, bet ir minėtais patarnavimais. Todėl atsiranda ne pati sveikiausia konkurencija tarp kunigų. Juk yra nevienodos galimybės kaimo bažnyčioje ir katedroje, populiarioje šventovėje, gražioje miesto bažnyčioje ir provincijos bažnytėlėje.
Šie skirtumai įtakoja skirtingas pajamas ir išlaidas. Jei turi kažkokių hobių, pomėgių, tai paskui jie labai matosi, kas kur eina, ką daro ir t. t. Prasideda lyginimas ir vertinimas, kuris paremtas ne visiškai lygiateise, lygiaverte struktūra.
Su savo vyskupu suderinau, koks galėtų būti mano atlyginimas. Ir šią dieną jis yra toks, nesvarbu, koks tai būtų metų laikas, nesvarbu, kiek palaidojau, sutuokiau, pakrikštijau. Tačiau, be to, parapija moka už mano automobilio lizingą –250 Eur, dar prideda 50 Eur už kurą. Taip pat apmoka klebonijos komunalines sąskaitas, o kleboniją prižiūrinti šeimininkė už pusę etato tvarko ir bazilikoje papuošimą bei liturginių drabužių skalbimą. Atsisakęs šių paslaugų, galėčiau gauti daugiau lėšų, bet tada turėčiau organizuotis ir darytis pats visus tuos dalykus, kurie yra reikalingi užtikrinti mano ir parapijos buičiai.
Kartais kas nors duoda kokią dovanėlę papildomai, ir tai priimu kaip dovaną, bet realiai savo išlaidas planuoju pagal pajamas. Metines pajamas išdaliji dvylikai mėnesių. Kai parapija nustatys, kad reikia daugiau, ir jie pakels daugiau, arba paaiškės, kad negali tiek mokėti, o kiek moka neužtenka – tuomet konstatuosim faktą, kad parapija negali išlaikyt jos ribose gyvenančio kunigo. Tai irgi yra faktinė medžiaga, kuri parodo, kad parapijos pajėgumai yra pasikeitę. Ir tai objektyvūs kriterijai vertinant parapijos ateitį: ar keisis jos statusas ir ji taps aptarnaujama, ar galima atrasti priežastį, kodėl tos pajamos kritusios. Ir aiškiai žinotume, ko norime ir ką galime.
Klebono pajamos nėra vien jo privatus reikalas. Bendruomenė jam yra įsipareigojusi, o jis jai. Man nebuvo baisu atskleisti parapijiečiams visų realių pajamų, nes tai mane išlaisvino nuo streso rūpintis vienam pačiam. Ir aš perkėliau teisėtą bendruomenės atsakomybę ant jos pečių. Darau, kad pinigų mums visiems būtų. Bet realiai man nebereikia egzistenciškai bijoti, kad jų per mažai ar trūks.
O dėl kunigų senatvės... Dar neteko girdėti, kad bent vienu dvasininku nebūtų pasirūpinta. Ordinaras organizuoja paramą pagal kunigo senatvės poreikius. Šiandien yra kunigų tarpusavio solidarumo fondas, į kurį mes mokame nustatytą mėnesinį mokestį. Tai turėtų užtikrinti bazines lėšas susirgus ar būnant nedarbingam.
Be to, parapija kurijai atiduoda visas nustatytas rinkliavas: misijoms, Caritui, Šventajai Žemei, vadinamąjį Petro skatiką ir t. t. Bendruomenė žino, kad tokios yra ir mes taip prisidedame prie bendresnių Visuotinės Bažnyčios reikalų. Atiduodame tai, ką surenkame. Atidavus rinkliavą, vis tiek lieka už Mišias ir patarnavimus.
Šiandien pasižiūrėjus į sąskaitas, kurias į kuriją kasmet susiunčia parapijos nuo rinkliavų ir aukų, neatsispindi visa tikrovė. Manau, ganytojai jau po truputėlį išgyvena dėl viso šito, bet galiausiai, kad kunigai tarp savęs varžosi. O pagal eksperimentinį modelį gauni atlyginimą. Esi klebonas mieste, kuriame daug apsukų, ne dėl to, kad kažkam patinki, bet dėl to, kad matoma, jog tu sugebi. Ir esi kaime ne dėl to, kad tave baudžia, bet todėl, kad esi ramesnio būdo ar geriau supranti kaimo žmonių gyvenimą.
JAV šis modelis susiduria su iššūkiu – vikarai nenori tapti klebonais. Pinigų skirtumas nedidelis, bet atsakomybė – didžiulė. Taip pat yra pavojus, kad kunigas gali įsipatogintisu atlyginimu ir nebevykdyti sielovados. Tačiau tam ir yra aukštesnė institucija, kuri nustato tikslus ir prižiūri, kaip jie yra vykdomi. Negalima palikti savieigai. Kol esam žemėj, atsakomybė ir kontrolė visiems yra reikalinga.
Su broliais kunigais, kurie atvažiuoja pasiklausinėti, pasidaliju, kaip čia viskas vyksta. Ir aš nė karto nenorėjau grįžti prie senojo modelio. Pinigai yra riboti ištekliai ir kelia įtampą, jei jie nėra skaidriai tvarkomi. Ogi Bažnyčios pinigai nėra ir negali būti tikėjimo paslaptis.“
Silvijos Knezekytės nuotrauka
O kaip parapija?
Tokia tvarka parapijiečiams šiandien yra savaime suprantama, ir šie jau nebeįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Jau aštuoneri metai jie praktikuoja šį modelį, nors prisimena, kad pradžioje buvo keista, o ir apylinkėse nieko panašaus nebuvo. Prieš dešimtmetį čia atvykęs klebonauti kunigas Gediminas pradėjo palaipsniui reformuoti parapiją informuodamas ir paaiškindamas žmonėms apie daromus dalykus, vykdomus projektus ir iniciatyvas tiek bažnyčioje, tiek ir naujai atsiradusiame parapijos laikraštėlyje. „Tik negalvokite, kad viskas buvo kaip sviestu patepta. Ir parašus rinko, siekdami iškelti kleboną, nes, įvedus naują tvarką, buvo, kam nepatiko, prie senos buvo geriau. Bet koks pakitimas susilaukia pasipriešinimo.“
Krekenavos parapijiečiai vardija kartu nuveiktus darbus ir prisimena nuostabą, su kuria buvo įkurti dabartiniai parapijos namai: „Mažai kas tikėtina buvo, nes, atrodė, pinigų tai jokių nėra. Va, ką gali žmonės...“ Parapijos moterys dalijasi, kad nežinant realios situacijos nėra ir suvokimo, kad parapijos išsilaiko tik iš aukų (nebent atsiranda tikslinių lėšų konkretiems projektams vykdyti). Jos prisimena, kaip renkant lėšas įsitraukė visa bendruomenė. „Organizavome su ūkininkais vieną, antrą, trečią aukcioną ir pan. Labai daug nuveikėm. Ir išsipirkom parapijos namų dalį, ir remontavom, klojom grindis, nusipirkome baldus. O renkant pinigus altoriaus gamybai misijų mėnesį darėm – lankėm parapijos šeimas, namų ūkius“, – sako parapijiečiai.
Viskas dviejuose stulpeliuose
Krekenaviškiai dalijasi, kad posakio kunigai-pinigai šioje parapijoje nėra, o žiūrėdami į kalnelį, ant kurio yra bazilika ir kiti parapijos pastatai, mato ūkį su išlaidomis, remontais. Visa, kas čia vyksta, sueina į du stulpelius – pajamas ir išlaidas, o viename iš jų ir kunigo atlyginimas įrašytas.
Parapijiečiai džiaugiasi dar keliomis naujovėmis. Viena iš jų – namų palaiminimas, per kuriuos patys žmonės gali užpildę lankstinuką pasikviesti kunigą į namus Kalėdų – nors nebūtinai – laiku. Krekenavoje yra apie 600 namų ūkių ir, kaip sako jie patys, „klebonas ne tas, kuris per prievartą vaikšto ir renka kalendą. Tie žmonės, kurie nori, kad juos aplankytų, palieka savo duomenis raštinėje ar bazilikoje“.
Kita – kad atvykę žmonės į šventovę gali paprašyti, jog per Mišias kunigas pasimelstų ir jų intencija. „Kam komplikuoti šitą procesą, kai maldai yra susirinkusi bendruomenė. Jei tą dieną yra intencija, prie jos prijungiama kita. Čia bendruomenės Mišios, nėra tik vardinės Mišios“, – aiškina kunigas Gediminas. Savanoriai bažnyčios gale priima, užrašo intenciją bei išrašo kasos pajamų orderį interesantui. „Ant orderio šaknelės kitos pusės užrašome, kada bus Mišių laikas. Visas aukas nešame buhalterei, kuri viską suveda į apskaitos programą“, – dalijasi parapijietė. „Taip užtikrinamas skaidrumas, o ir mažiau įtampos, kylančios dėl nedrąsumo bendrauti su kunigu“,– sako jis.
Kleboną tai išlaisvino rūpintis liturgija, išpažinčių klausimu, sielovada, o ne buhalterija. Vietiniai su šia praktika jau apsipratę, tačiau atvažiavusiems pirmą kartą – tai vis dar keista. Nors kiti kunigai pranašavo Mišių skaičiaus sumažėjimą, tačiau jų tik padaugėjo. Girdėjosi ir priekaištų, neva prarandama sielovados momento galimybė, kai Mišias užrašo ir pinigus priima ne kunigas, o parapijiečiai... Tačiau klebonas tvirtai įsitikinęs, kad „pinigų paėmimas nėra sielovadinis momentas, ir ypač prieš pamaldas, kai esi įsitempęs dėl išpažinčių ar pasiruošimo liturgijai. Sielovadiniam momentui yra daug erdvės, jei tik tu jį brangini ir jo nori“.
Metams pasibaigus yra rengiami atviri posėdžiai, į kuriuos gali ateiti visi norintys. „Pristatome visus metus, kiek surinkome iš rinkliavų, už patarnavimus, kur išleidom, ką pirkom, darbuotojų atlyginimai. Nėra jokių paslapčių“, – dalijasi parapijietė. Šiuo metu parapijoje, be klebono, yra įdarbinti dar keturi darbuotojai.
Duoda, kiek gali
Karantinas šioje parapijoje finansiškai nebuvo labai didelis iššūkis kaip kitur, nes čia parapijiečiai jau seniai galėjo atsiskaityti banko kortele už patarnavimus ar aukodami už Mišias, o ir taip žinojo, kad galima aukoti parapijai ir sekmadienio rinkliavą pervesti banko pavedimu. „Tiems, kurie negalėjo daryti pavedimo ir norėjo prisidėti grynais, irgi sudarėm sąlygas palikti auką.“
Klebonas dalijasi, kad jis, paklaustas žurnalistų, ar prašo pinigų iš žmonių dėl pakilusių energijos išteklių kaštų, atsako, kad ne: „Jie žino ir savo situaciją, ir kokios sąskaitos ateina, tad kam prašyti, jeigu jie ir taip jau duoda, kiek gali. Ir jiems sunku, ir man.“ Referentė Sonata liudija, kad žmonės žino, jog mokesčiai kyla, tad nepamiršta padėti ir parapijai. Ji prisimena, kad pas juos nėra tokių nesusipratimų, kaip kitose parapijose, norint paaukoti pavedimu. „Yra buvę, kad padarai pavedimą su auka ir gauni pastabą, kad negerai, nes ne į tą sąskaitą – mat nuėjo parapijai, o ne kunigui“, – dalijasi moteris.
Dar viena naujovė parapijoje, kurią įvedė dabartinis klebonas, – nebeliko „suolo mokesčio“. Tai auka metams už vietą pirmose dešimt suolų bažnyčioje, kurie turėjo savo kainą. Šiandien pageidaujamas mokestis / auka yra tik už parapijos salių naudojimą, o visos kitos aukos nėra griežtai nustatytos. „Neturim nustatytų nei už Krikštą, nei už Santuoką, nei už dar ką. Tai klebono pareiga – sutuokti, pakrikštyti, palaidoti, ir negali būti tų nustatytų aukų dydžių“, – sako referentė.
Vaisiai
Tiek parapijiečiai, tiek ir klebonas padrąsinimu laiko vienos visai ne parapijiečių, o tolimų miestiečių šeimos 500 eurų kasmėnesinę paramą, kurią šie nutarė siųsti nuo karantino pradžios. „Žmonės vertina mūsų tarnystę, nori palaikyti tą misiją ir mato, kad ji yra verta tų jų nelengvai kasdien uždirbamų pinigų ir resursų“, – sako jie.
Šiuo metu parapijoje Sutvirtinimo sakramentui rengiasi 12 jaunuolių, bet kaip patys sako, jie čia ilgai nepasilieka, nes išvyksta į miestą studijuoti. „Gerus vaikus atiduodam miestui“, – sako parapijiečiai, taip liudydami katalikišką misionierišką veiklą – sėti Dievo sėklą žmonių širdyse.
O ir nepamiršdami prasidėjusio Sinodinio proceso ne tik teminius susitikimus organizuoja parapijoje, bet ir pavieniui savo darbovietėse sinodiniais klausimais kalbina bendrakeleivius.
Greta misijos su jaunuoliais, šioje parapijoje gaunančiais katechezę kaip krikščioniško gyvenimo sėklas, o vaisių duoti išvykstančiais į visą pasaulį, greta misijos sekmadieniais ar per atlaidus čia apsilankantiems turistams-piligrimams liudyti Evangelijos gyvybingumą, kartu krekenaviškiams linkime ir meldžiame, kad šios parapijos paprastas, praktiškas ir skaidrus gyvenimo pavyzdys užkrėstų visą Bažnyčią Lietuvoje ne tik sielovadinei, bet ir finansinei revoliucijai.
