Per Pasaulines jaunimo dienas Krokuvoje popiežius Pranciškus susitiko su Lenkijos vyskupais. Susitikimo metu buvo paklaustas, kokių priemonių Bažnyčia turėtų imtis, kad sėkmingai atsilaikytų prieš sekuliarizaciją. Popiežiaus atsakymas buvo netikėtas: „Aš manau, kad šiame labai sekuliarizuotame pasaulyje mums gresia ir kitas pavojus – gnostinis dvasingumas. Dabartinė sekuliarizacija sudaro sąlygas gnostiniam dvasingumui augti. Atsiminkime, kad tai buvo pirmoji erezija Bažnyčios istorijoje – subjektyvus dvasingumas, be Kristaus. Manau, kad rimčiausia sekuliarizacijos sukelta problema yra Kristaus pašalinimas.“
Šitaip popiežius patikslino, jog sekuliarizacijos procesas nepanaikino žmogaus prigimčiai būdingo gręžimosi į Dievą, o tik sudarė galimybę kur kas labiau klysti Jo ieškojimuose.
Amerikiečių režisieriaus Terrence’o Malicko kūryba kai ką padeda suprasti apie Dievo ieškojimą ir jo klystkelius. Lietuviškai auditorijai šis režisierius gerai žinomas autobiografine „Gyvenimo trilogija“, kurią sudaro „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life, 2011), neblogai „besisukęs“ tiek šalies kino teatruose, tiek ir įvairiuose krikščioniškuose renginiuose bei rekolekcijose, „Į nuostabą“ (To The Wonder, 2012) bei „Taurių riteris“ (Knight of Cups, 2015). Daugeliui katalikų Malicko filmai kelia instinktyvią simpatiją savo teistine nuostata, o intensyvus religinės simbolikos ir krikščioniško žodyno įpynimas į vaizdinį pasakojimą kuria autentiško krikščioniško kino įspūdį. Vertinant šio režisieriaus kūrybą dažnai užmirštama, kad Malickas visų pirma yra filosofas, o ne teologas. Objektyvų vertinimą apsunkina ir tai, kad žiūrovas į kiną žiūri iš savo varpinės: krikščionis jame paprastai ieško savo religinių jausmų patvirtinimo. Taip „krikščionišku“ kinu tampa „Šokoladas“ (Chocolate, 2000), vietoj Kristaus siūlantis šokoladą, arba „Matrica“ (The Matrix, 1999), atvirai spekuliuojanti krikščioniška simbolika.
Paskutinė Malicko juosta „Taurių riteris“ yra audiovizualinio dienoraščio stiliumi sukurtas alegorinis pasakojimas apie vieno vyro kelionę į laisvę. Jis prasideda tekstu iš Johno Bunyano Piligrimo kelionės. Ši 1678 m. sukurta krikščioniška alegorija yra suvokiančio savo nuodėmingumą nusidėjėlio Kristiano kelionė iš Pražūties miesto į Dangaus miestą. Filmo „Taurių riteris“ išeities taškas yra kiek kitoks: Christiano Bale’o personažas, karjerą Holivude padaręs scenaristas, pradeda kelionę nieko tikro nežinodamas apie save. Jis girdi neaiškų kvietimą, balsą, raginantį jį pabusti ir išsivaduoti iš realybės gniaužtų. Tai gnostinis žvilgsnis, nes Dievo ieškojimas paremtas ne savo nuodėmingumo suvokimu, bet išganymą teikiančiu (išganomuoju) pažinimu. O juk pirmas krikščioniškas žingsnis Dievo link – savo nuodėmingumo suvokimas. Apie tai kalba ir popiežius Pranciškus, save apibūdindamas visų pirma kaip nusidėjėlį.
Žiūrint filmą atrodo, kad vienintelis Bale’o vaidinamas personažas suvokia tikrovę ir jaučia malonės kvietimą. Šitaip jis priartėja prie gnostiniam mąstymui būdingo suvokimo, jog Geroji naujiena skirta tik išrinktiesiems. Arba skirta filosofams, kurie, pasak Sokrato, žino, jog nežino, kai visi kiti net nežino, jog nežino. Apskritai filmas labiau atskleidžia susižavėjimą ne krikščioniškąja teologine, bet graikiškąja filosofine pasaulėžiūra. Žvelgiant būtent iš šios perspektyvos kur kas suprantamesnė tampa ir estetinė filmo dalis bei prieštaravimas tarp vidinio personažų skurdo ir juos vaidinančių aktorių grožio. Graikiškame mąstyme paradoksaliai sugyveno dvi priešybės: iš vienos pusės, buvo garbinama tobula kūno forma, iš kitos pusės, kūnas buvo laikomas sielos kalėjimu. Panašiai yra ir mūsų laikų kultūroje, pasižyminčioje rafinuotu kūno garbinimu ir dar rafinuotesniu jo niekinimu.
Piligrimo motyvą papildo perlo alegorija, paimta iš „Himno perlui“ apokrifinėje Apaštalo Tomo darbų knygoje. Šis himnas atspindi gnostinį žmogaus būklės supratimą, pagal kurį esame sielos, pasimetusios materijos pasaulyje ir pamiršusios savo tikrąsias šaknis. Ši būklė gali būti pakeista tik gavus apreiškimą – žinią, kurią atneša pasiuntinys. Laiškas simboliniu būdu reprezentuoja gnozę (pažinimą). Krikščioniškoje gnozės versijoje tokia galia priskiriama žmogaus pavidalu regimybės dėlei besidangstančiam Atpirkėjui. Kadangi gnostiniu požiūriu Jėzus yra viso labo patikimas informatorius, nereikalingas nei Dievo Įsikūnijimas, nei Jo Atpirkimas. Nunykus išganomajai Jėzaus funkcijai, ir Jis pats darosi nebereikalingas.
Būtent todėl gnostiniu dvasingumu besiremiantys naujieji religiniai judėjimai visų pirma puola mintį apie Jėzaus Kristaus dievystę, o tiesa apie Jėzų tampa jiems suklupimo akmeniu. Juk Jėzus reikalauja atsiversti, o tai visada rizikinga. O tik pažindamas tu iš tiesų niekuo nerizikuoji.
