Alan Quirvan / unsplash.com nuotraukos
Dr. Saulius Matulevičius
Troškimas būti šalia kito žmogaus, turėti su juo artimą ir net intymų ryšį kyla iš mūsų prigimties. Tačiau šiandienos visuomenėje įprasti socialinių bei tarpasmeninių ryšių „mechanizmai“ patiria didelę ir sparčią kaitą. Kaip man tai suprasti? Kaip susirasti antrąją pusę, sukurti bendrą šeimos projektą? Kaip išsaugoti jį bei meilę ir aistrą jame? Apie tai katalikiškos pažinčių svetainės kitoLink.lt vebinare kalbėjo antropologas dr. Saulius Matulevičius, prieš daugiau nei dvidešimt metų vedęs savo pirmąją draugę, kartu sulaukę keturių vaikų (ir priglaudę du šunis).
Nuėjau savo kelionę ieškodamas ir klajodamas; žinoma, tai buvo tam tikros mano asmeninės religinės kelionės dalis ir mano antrosios pusės paieška. Dabar, kai jau esu perėjęs į antrą mūsų amžių šimtmetį, suprantu, kad šiuose ieškojimuose religinio aspekto gali būti mažiau. Socialinę antropologiją studijavau trijuose universitetuose. Apskritai tai mokslas apie žmones, todėl šį tą galiu pasakyti ir apie jų santykius kaip specialistas, ne tik remdamasis asmenine patirtimi.
Natūralus visuomenės reiškinys
Visų pirma, džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra atsiradusi pažinčių svetainė, turinti katalikišką foną. Tai ne religinis puslapis, bet terpė, surenkanti žmones, kurie žino, jog joje nėra paslėpto pornografinio turinio. Daugybė pažinčių svetainių yra sudariusios sutartis, kad jose būtų rodoma pornografinė reklama, arba ten renkasi atitinkamų etinių nuostatų žmonės. KitoLink.lt svetainėje apsilankę įvairių pažiūrų žmonės, nebūtinai religingi, gali žinoti, kad tai saugi erdvė. Žinoma, ji negarantuoja saugių pažinčių arba gerų santykių savaime, nes tai yra dviejų žmonių projektas.
Prieš 20 metų, sužinojęs apie pažinčių svetaines, galvojau: Na, nenormalus reiškinys. Maniau, kad tai visuomenės pakrikimo požymis, tačiau studijuodamas ir gilindamasis, bręsdamas ir įgydamas gyvenimiškos patirties, supratau, kad tai vienas natūraliausių šių laikų reiškinių. Anksčiau žmonės antrąją pusę susirasdavo bendruomenėse. Dauguma gyvendami mažose bendruomenėse, susirasdavo antrąją pusę tame pačiame arba gretimame kaime. XX–XXI a., kuomet kaimai ėmė nykti, o miestai augti, bendruomenės atsiskyrė ir žmonės nebesukurdavo tokių glaudžių saitų, kokie būdavo mažesnėse bendruomenėse. Kitaip sakant, ta erdvė tapo smarkiai anonimiška ir dėl to atsirado be galo vienišų žmonių grupės, kartos. Miestuose žmonės taip pat būrėsi į bendrijas, būrelius, ir tai veikė kaip geras socializacijos reiškinys. Tam prireikė papildomų, dirbtinių, neorganiškai atsiradusių žmonių susivienijimų, kuriuose jie galėjo rasti sau porą, neskaitant gatvės ar diasporos bendruomenės (mietuose susirinkdavo skirtingos etninės bendruomenės, kurios gyvendavo vadinamosiose diasporose).
Atsiradus elektroninei erdvei, žmonės ėmė pažindintis elektroniniu būdu. Tai pats natūraliausias reiškinys, ir jis, tinkamai naudojamas, ko gero, gali būti labai produktyvus pažinčių būdas. Jis neišsprendžia visų problemų, bet yra įrankis antrajai pusei susirasti. Tačiau svarbu suprasti, kad žmonių vienišumas arba antrosios pusės neturėjimas dažnai yra tik ledkalnio viršūnė, paprastai bylojanti apie kitokius pasirinkimus, vertybes, kompleksus, galbūt baimes, kartais negalias. Esu ne kartą sakęs: nebijokit kitoLink.lt. Vienintelė tokių portalų problema, kad paprastai pasaulyje jie visi yra mokami. Kažkas turi atlikti jų priežiūros, administravimo darbą, todėl registracija tokiame portale mokama. Be to, Lietuva maža šalis ir sunku pereiti prie pokolonijinio mąstymo, supratimo, kad visi geri dalykai kainuoja. Pačiam teko susidurti su tuo, kai supratau, jog skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus dirbu tarsi 1,5 etatu, tačiau pinigus už tai nori mokėti tik trečdalis. Yra likusi nuostata, kad jei esi katalikas ir temos katalikiškos, tai turėtų būti nemokama. Tai kolonijinis mąstymas, kuomet kolonija arba totalitarinė valstybė viską duoda. Kokybiškoje internetinėje erdvėje visas geras turinys dabar yra mokamas. Pavyzdžiui, geriausi portalai, kuriuose gausite informaciją, neiškreiptą socialinių reiškinių vaizdą, objektyvią, aukšto lygio žurnalistiką, yra mokami. Už jus mokės ne reklamos užsakovai, o jūs patys pirkdami, prenumeruodami. Tokia yra kokybės kaina. Užsiregistravimas į kitolink.lt svetainętiesiog natūraliai didina tikimybę surasti, praplėsti žmonių ratą.
Tikri norai
Ko žmonės iš tikrųjų nori ateidami į pažinčių svetaines? Paklausiau savo pažįstamos, kuri užregistravo į portalą: „Tu ten vaikščioji, susirašinėji, susitikinėji, ir kaip?“ Ji atsakė: „Nesiruošiu iš karto susitikinėti, noriu tiesiog bendrauti su žmonėmis.“ Galvodavau, kad svetainėse visi ieško greito sekso arba iš karto žmonos ar vyro. Pasirodo, ne. Nors natūraliai tokiose svetainėse visuomet tvyro erotinė įtampa tarp abiejų lyčių, bet žmonės visų pirma ateina ieškoti draugystės. Šalia to, žinoma, visada yra mintis susirasti partnerį(-ę) ir sukurti šeimą. Tai natūralus prigimtinis ryšys. Norint susirasti antrąją pusę, draugą(-ę), tikintis, kad jis bus gyvenimo partneris(-ė), svarbu žinoti keletą atsakymų apie save.
Pirmas klausimas, kurį reikėtų įvertinti ir sau atsakyti: Jeigu noriu būti poroje su kitu žmogumi, jeigu noriu gyventi gyvenimą santuokoje ir šeimoje, kodėl šiandien neturiu partnerio(-ė s)? Kod ėl gyvenu viena(-as)? Tai labai svarbus klausimas. Paprastas atsakymas būtų negailestingas moterims, nes vyrų pagal statistiką yra mažiau negu moterų. Nors vyrų ir moterų gimsta panašiai, bet moterų išgyvena daugiau. Tai biologinė tikrovė. Viena iš priežasčių ta, kad vyrai biologiškai kur kas agresyvesni negu moterys, dėl to jų daugiau žūva iki brandaus amžiaus. Viena iš dažniausių tėvų ir vyrų sutuoktinių mirčių Amerikoje yra nukritus nuo kopėčių. Vyrukas taisydamas, tvarkydamas dažnai nemano, kad jam reikia saugotis. Tai susiję su biologiškai agresyvesniu vyrų elgesiu nei moterų.
Kita vertus, argumentas, kad šiandien neturi partnerio dėl to, kad netenki statistinio vyro, nėra teisingas, nes lygiai taip pat begalė vyrų yra vieni. Priežastys įvairios, svarbu užduoti klausimą: kodėl šiandien esu vienas(-a)?
Kodėl esu vienas(-a)?
Viena iš pasitaikančių psichologinių priežasčių – baimė. Gyvename anonimiškoje, didelės įtampos aplinkoje. Medijos, žiniasklaida daro mus aiškiai matomus, o savęs reprezentacija tampa itin išpuoselėta. Mano paprastas veidas, figūra iš tikrųjų niekada neprilygs toms, kurios matomos viešojoje erdvėje. Dėl to pradedame jaustis nejaukiai, nepatogiai, nedrąsiai. Tai vienas iš socialinių kompleksų, kurį patiriame ir tampame nedrąsūs.
Kita priežastis – socialinių tinklų ir medijų išstumtas poreikis bendrauti gyvai.Bendraujant gyvai reikia susidurti su daugybe nepatogumų, pvz., su kito žmogaus (dažniausiai vyruko) neplautų drabužių ar kūno kvapu (nepamirškim, kad dantų pasta buvo išrasta dar labai neseniai, ir šimtmečiais žmonės gyveno, sugyveno, tuokėsi, kūrė meilę be dantų pastos ir šepetėlio), šaltu oru, kuris anksčiau nebūdavo kliūtis. Kūno nepatogumai netapdavo kliūtimi, nes žmogus norėjo būti su kitu žmogumi. Dabar, turint daugybę alternatyvų, aptingstame. Kam eiti susitikti draugų ratelyje, kur dainos skambės nekokybiškai, o grojama bus negražiai? Galima paklausyti internete, kur skamba tobula muzika, kur žmonės tobulai groja instrumentais.
Gyvename mikrorajone, kuris pagal demografiją yra antras vaikų skaičiumi Vilniuje. Mano vaikai mokosi vienoje iš mikrorajonomokyklų. Ir ką manote? Vaikų klasių labai daug, bet pasibaigus pamokoms kiemai, sporto aikštelė tušti. Klausiu sūnaus: „Ką jie visi veikia?“ Jis atsako: „Ką, tu nežinai? Taigi žaidžiam kompais visi.“ Dabar vienintelė sąlyga, kad jaunimas žaistų kompiuterinius žaidimus su draugais, bendruomenėje. Ir jie tai daro. Galų gale žaidžia ir daro namų darbus, neišjungdami žaidimo bei kameros, nepertraukiamai.
Viena vertus, tai įdomus ir svarbus reiškinys – tokiu būdu jie geba užmegzti bendrystę. Kita vertus, tai tiesiog pakeičia gyvą bendravimą. Gyvą interakciją pakeitė kitokia sąveika. Ir tai smagu, bet už tai sumokame kainą,prarasdami gyvo socialinio bendravimo įgūdžius. Ir erotinė įtampa niekada taip neužsimegs, kaip ji užsimezga bendraujant gyvai. Galima kurti santykį virtualioje erdvėje, bet autentiška trauka kitam asmeniui užsimegs tik būnant su tuo asmeniu gyvai. Turim labai aiškiai suprasti, ką iškeičiame ir kokią kainą už tai sumokame . Kitaip sakant, kodėl norėdamas turėti partnerį(-ę) gyvenimui nepriklausau šaudymo iš lanko, karpinių, grybautojų būreliui? Kodėl nedalyvauju sporto ar šokių varžybose? Tiems, kas dalyvauja, tikimybė susirasti draugų gerokai padidėja. Kartu didėja ir tikimybė rastis erotinei įtampai, traukai tarp lyčių.
Alan Quirvan / unsplash.com nuotraukos
Metai bėga
Kitas svarbus dalykas, kurį žmonės dažnai pamiršta, jog kitas labai nemaloniai jaučiasi, kai būna medžiojamas, ieškomas, t. y. kai į jį žvelgiama kaip į potencialų vyrą / žmoną. Tam, kad užmegztum ir atrastum tikrą, gražią meilę, visų pirma reikia ieškoti tikros autentiškos draugystės. Geriausias ir natūraliausias būdas susirasti partnerį(-ę) yra draugų ratas. Tačiau negalime atmesti ir kitų galimybių. Žinoma, esant 42-ejų, galimybių leisti tiek laiko su žmonėmis, kiek tada, kai tau buvo 25-eri, jau nebeturi. Galų gale moteris turi tiksintį biologinį laikrodį. Todėl žmonės gali norėti praleisti dalį santykių vystymosi etapų ir eiti tiesiai prie tikslų, prie šeimos projekto. Šeimos taip pat gali būti kuriamos tokiu būdu, tik svarbu suprasti, ko tu nori. Žinau net dvi poras, kurios pažinčių svetainėje susipažino būdamos vyresnio amžiaus. O pradėjo nuo to, kad iš tikrųjų abu ieškojo sutuoktinio(-ės). Tokie santykiai taip pat turi potencialo būti labai geri, gražūs dėl to, kad žmonės geba kartu kurti bendrą projektą. Absoliuti dauguma santuokų anksčiau gimdavo iš susitarimo, o meilė atsirasdavo vėliau. Neretai toks vyras arba moteris vienas kitam tapdavo vieninteliai eroso šaltiniai gyvenime, ir dėl to gimdavo gražios meilės istorijos.
Su žmona esame katalikai, tad kėlėme klausimą, kaip draugauti teisingai, krikščioniškai. Tuomet juokingos atrodė JAV išleistos knygelės įsimylėjėliams, jose pateikti pratimai ir klausimų sąrašas: kiek vaikų nori? Ką galvoji apie pinigus? ir pan. Pradžioje tai atrodė pragmatiška kvailystė, bet dabar suprantu, kad tais klausimais šeimoje daugiausiai iečių sulaužoma. Jei kuriame su žmogumi bendrą gyvenimą, svarbu išsiaiškinti,koks yra abiejų požiūris į tris dalykus – Dievą, vaikus, pinigus. Šias tris abstrakčias temos su daug potemių svarbu išsamiai išgvildenti. Kol esi aistringai įsimylėjęs, jie labai nemalonūs, nes bloškia į realybę, bet anksčiau ar vėliau su jais tenka susidurti.
Traumos ir terapija
Kita vienumo priežastis – tai daugybė psichologinių traumų. Neįsivaizduojate, kiek daug stulbinančio grožio moterų laiko save negražiomis, kompleksuoja dėl savo išvaizdos. Kas turi būti visuomenės galvoje, kokioje įtampoje šios moterys turi gyventi, kad taip apie save galvotų? Ir tai ne apie grožį... Mūsų visuomenė yra pototalitarinė, o reiškia, jog karta, patyrusi totalitarizmą, patiria asmeninę ir kultūrinę traumą. Ji patiria psichologinių sunkumų, darančių ją mažiau pajėgią sukurti produktyvius, ilgalaikius šeimyninius santykius. Pirmoji karta, gimusi Sovietų Sąjungoje, pasižymėjo dideliu skyrybų skaičiumi, jis vėliau tik augo. Dėl to disfunkcinėse šeimose gimę ir augę vaikai kentėdavo, jų pamatiniai raidos poreikiai būdavo nepatenkinami. Todėl turime dar vieną kartą, kurioje užaugę žmonės sunkiai moka prisitaikyti ir išmokti gyventi ilgalaikiuose santykiuose.
Mudu su žmona esame iš tipiškų dispozicinių sovietinių laikų šeimų. Viena iš esminių priežasčių, kodėl dar esame kartu, yra ta, kad abudu lankėme psichoterapiją. Iš tikrųjų išlikome širdies draugais, kad ir koks sunkumas ištiktų. Periodiškai vis iš naujo įsimylime vienas kitą. Svarbu suvokti, kad ta, kurią vedžiau, ar tas, už kurio ištekėjau, keičiasi. Tada supranti, kad turi mokytis jį ar ją pamilti iš naujo. Tikra meilė yra apsisprendimas mylėti iš naujo visą likusį gyvenimą kartu.
Psichologinis dėmuo, ko gero, yra pamatinis. Negebėjimas ir baimė įsipareigoti, baimė dėl psichologinių traumų ar menkavertiškumo, galbūt kitos psichologinės ydos, kurias akivaizdžiai turim, kurios erzina kitus, galiausiai lemia, kad taip ir nesusirandame artimo žmogaus.
Labai svarbus aspektas – turiu stengtis būti patrauklus(-i). Paprasta tiesa kaip ABC, tačiau noriu tai akcentuoti, nes žmonės dažnai linkę sabotuoti savo pačių sėkmę. Tai reiškia, bijo, kad jiems pasiseks, kad atskleidę savo grožį sulauks dėmesio. Bijo žengti žingsnį, nes reikės prisiimti atsakomybę. „Jeigu man nepavyks, o aš tikrai galvoju, kad nepavyks, tuomet iš tikrųjų būsiu visų dėmesyje ir visi matys, kad man nepavyko... Geriau nepradėsiu.“ Eilė kompleksų ir priežasčių sabotuoja mūsų pačių sėkmę.
Daugybė žmonių pasąmoningai kankina save, nekenčia savęs dėl psichologinių vaikystės patirčių, santykių su tėvais, patirtų atmetimų, meilės stokos. Taigi, atsakymas į klausimą, kodėl esu vienas ir kaip susirasti antrąją pusę, ko gero, slypi tame. Kelias išsiaiškinti – psichoterapija.
Pamatinis klausimas
Svarbiau už paminėtas detales yra klausimas: jeigu mano gyvenimas būtų filmas, apie ką jis būtų? Kokia mano gyvenimo istorija? Ar aš jaučiuosi jos autoriumi? Kaip įsivaizduočiau pačią geriausią savo gyvenimo versiją per ateinančius kelerius metus? Iki skausmo banali, bet kartu neįtikėtinai gili tema dėl to, kad mes gyvename tose istorijose, kurias apie save susikuriame, kurias imame pasakoti apie save visų pirma pačiam sau, po to ir kitiems. Metodiškai, sistemingai dirbdamas šiais klausimais supranti, kad atsakyti į juos nelengva, yra daugybė niuansų. Būtent šioje gyvenimo istorijoje yra integruotas klausimas: kokių santykių noriu? Ar išvis noriu santykių, noriu gyventi šeimoje? Gali atsiskleisti, kad norite tik draugystės, nesijausti vienišas, bet nenorite šeimos ar vaikų. Gal tam yra psichologinės priežastys, o gal kitas pašaukimas?.. Gal iki šiol galvojote, kad visi taip daro ir aš turiu taip daryti? Todėl labai svarbu sau atsakyti į šiuos klausimus.
Kitas svarbus dalykas – ar iš esmės norite kurti bendrą projektą? Jei taip, tai apie ką jis bus? Gali pasirodyti, kad viena pusė nori trumpalaikių santykių. Čia susiduriame su opia tema. Ne moraline, bet iš realios sociologinės tikrovės – apribojus galimybę vyrui patirti seksualinius santykius ne santuokoje, atsiskleidžia jo ketinimas moters atžvilgiu. Jeigu vyras neturi arba nėra išgryninęs vertybinės savo nuostatos ir naudojasi moterimi seksualiniam geismui patenkinti, tai jam nėra prasmės investuoti į santykių kūrimą be sekso. Jam nedaug reikia investuoti į kitas moteris, kad pasiektų savo tikslą. Sekuliariojoje visuomenėje užtenka sveiko proto irsociologinių argumentų suprasti,kad jeigu sekso kaina rinkoje yra labai maža, kodėl reikėtų laukti santuokos? Atsakymas dažnai moterims nepatinka, nes jos, eidamos į intymius santykius su vyrais, jaučiasi tarsi būtų ištekėjusios, nors tik gyvena kartu. Vyrai mąsto kitaip: aš nesu vedęs, net jeigu gyvenu su moterimi. Moterys pyksta, bet šiuo atveju teisūs yra vyrai. Tokia tikrovė.
Todėl seksualinis susilaikymas iki santuokos gali tapti lakmuso popierėliu. Gal dėl to anksčiau santuokos įvykdavo labai greitai, nes ir viena, ir kita pusė iš tikrųjų norėdavo intymaus santykio. Seksas yra didžiulis variklis, ir dėl to moterys maino jį į vyro siūlomą saugumą, statusą, galų gale ir santykių transformaciją. Ir jeigu šie mainai nepuoselėjami, jeigu eidama į santuoką moteris sutinka su labai žema kaina, ji paskui pajunta labai skaudžias pasekmes.Ir tai žmonėms kelia liūdesį ir vienišumą.
