Prasidedant Sinodui kalbamės su apaštaliniu nuncijum Baltijos šalims Petaru Antunu Rajičiumi, jau trečius metus tarnaujančiu Lietuvoje. Paprašėme pasidalinti savo mintimis apie mūsų šalies katalikams rūpimus klausimus ir esame jam dėkingi už Artumos skaitytojams skirtą dėmesį.
Mielas Tėve arkivyskupe, norime su Jumis pasikalbėti dėl kelių priežasčių, bet pirmiausia – popiežius Vatikane, o mes vietinėse Bažnyčiose visame pasaulyje spalį pradėjome Sinodo apie sinodiškumą vyskupijų etapą; tad kokios gairės mums – ko tikisi Šventasis Tėvas? Kaip galėtume į tai kuo geriau atsiliepti? Kaip išjudinti savo bendruomenes, o gal net ir platesnę visuomenę, kad pasinaudotume šiuo popiežiaus Pranciškaus įkvėpimu ir iš tiesų pasuktume Bažnyčią dar bendruomeniškesniu – sinodiniu – keliu?
Šventasis Sostas jau anksčiau perdavė Vyskupų Konferencijai Sinodo dėl sinodiškumo gaires. Kiekvienas vyskupas ordinaras gavo dokumentus apie tai, ko tikimasi, pradedant vietiniu ar vyskupijos Sinodo etapu. Šventasis Tėvas neabejotinai tikisi visapusiško vietinių Bažnyčių dalyvavimo šiame procese, todėl vyskupijos etapas yra pradinis, po kurio seks žemyno etapas, o jį užbaigs visuotinis visos Bažnyčios Sinodas 2023-iųjų spalį.
Todėl geriausias įmanomas atsakas būtų dalyvauti ir bendradarbiauti su savo vietos vyskupija įvairiuose pasiūlytuose vaidmenyse ir galimybėse. Tai apima supratimą ar galbūt pripažinimą, kad kiekvienas Bažnyčios narys – ir pasaulietis, ir dvasininkas – yra pašauktas dalyvauti Bažnyčios sinodiniame kelyje. Kaip minima Sinodo apie sinodalumą vademekume, „šio Sinodo tikslas – kaip visai Dievo tautai įsiklausyti į tai, ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai. Tai darome drauge įsiklausydami į Dievo žodį Rašte ir gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje, tada įsiklausydami vienas į kitą ir ypač į marginalizuotuosius, kad atpažintume laiko ženklus. Tiesą sakant, visu sinodiniu procesu siekiama skatinti gyvą įžvelgimo, dalyvavimo ir bendros atsakomybės patirtį, įvairias dovanas sujungiant Bažnyčios misijos pasaulyje labui“. Taigi Šventasis Tėvas kviečia kiekvieną tikintįjį į „bendrystę, dalyvavimą ir misiją“ – tokia yra Sinodo tema. Savo ruožtu pasauliečiai ir dvasininkai, kiekvienas pagal savo kompetencijos sritį, turėtų ramiai susimąstyti ir paklausti savęs: ar aš, kaip tikintysis, noriu aktyviai įsitraukti į šį sinodinį procesą, ar tikiuosi, kad šį vaidmenį atliks kiti?
Dėl šios priežasties Šventasis Tėvas savo kalboje, kuria atidarė dvejus metus truksiantį Sinodą, paminėjo, kad turime vengti trijų pavojų: formalizmo, intelektualizmo ir pasitenkinimo pagundos. Kalbėdamas apie pirmąjį pavojų, popiežius Pranciškus sakė: „Jei norime kalbėti apie sinodinę Bažnyčią, negalime pasitenkinti vien tik išvaizda; mums reikia turinio, priemonių ir struktūrų, galinčių palengvinti dialogą ir bendradarbiavimą Dievo tautoje, ypač tarp kunigų ir pasauliečių. Kodėl primygtinai to reikalauju? Todėl, kad kartais kunigijoje gali būti tam tikro elitizmo, atribojančio ją nuo pasauliečių; kunigas galiausiai tampa labiau „šeimininku“, o ne visos bendruomenės ganytoju, jai žengiant į priekį. Tam reikės keisti pernelyg vertikalią viziją, iškreiptą ir šališką Bažnyčios, kunigų tarnystės, pasauliečių vaidmens, bažnytinės atsakomybės, valdymo vaidmenų ir pan. viziją.“
Dėl antrojo pavojaus – intelektualizmo – Šventasis Tėvas perspėjo, kad Sinodas „gali virsti savotiška studijų grupe, siūlančia išmoktus, bet abstrakčius požiūrius į Bažnyčios problemas ir mūsų pasaulio blogybes. Tie patys žmonės kalbėtų tuos pačius dalykus, be didesnio gilumo ar dvasinės įžvalgos, ir viskas baigtųsi pažįstamomis ir nevaisingomis ideologinėmis bei partinėmis takoskyromis, nutolusiomis nuo šventosios Dievo tautos tikrovės ir nuo konkretaus bendruomenių gyvenimo visame pasaulyje“.
O kalbėdamas apie paskutinį pavojų – pasitenkinimą savimi, popiežius Pranciškus pamini, kad tai yra „požiūris, teigiantis:mes visada taip darėme ir geriau nieko nekeisti. Ši nuostata – mes visada darėme taip – yra nuodai Bažnyčios gyvenimui. Tie, kurie taip mąsto, galbūt to net nesuvokdami, daro klaidą, nes rimtai nežiūri į laikus, kuriais gyvename. Galiausiai kyla pavojus taikyti senus sprendimus naujoms problemoms. Seno audeklo lopas, kuris galiausiai padaro dar didesnį skylę (plg. Mt 9, 16). Svarbu, kad sinodo procesas būtų būtent toks: tapsmo procesas, toks, kuriame vietinės Bažnyčios įvairiais etapais ir iš apačios į viršų įtraukiamos į įdomias ir patraukiančias pastangas, galinčias suformuoti į misiją nukreiptą bendrystės ir dalyvavimo stilių“.
Todėl norint motyvuoti mūsų bendruomenes ir platesnę visuomenę, reikia iš tikėjimo kylančių drąsos bei ryžto atsistoti ir įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą, apimantį ir šį dabartinį sinodinį kelią. Taip elgiantis mūsų religinė praktika nesustings ir netaps tik kassavaitiniu vienos valandos ritualu, bet, tikėkimės, taps mūsų gyvenimo būdu kiekvieną kasdienio gyvenimo akimirką gyventi bendrystėje su Dievu ir tikėjimo broliais bei seserimis.
Kaip Jūs matote Bažnyčios Lietuvoje situaciją? Juk esate įpusėjęs savo tarnystės kadenciją Baltijos šalyse, tad tikriausiai jau gana gerai pažįstate ir mūsų šalies, ir ypač katalikų gyvenimą, todėl labai norėtume išgirsti Jūsų įžvalgų, kaip matote, ką turėtume sustiprinti, ką pataisyti, o gal kažkuo turėtume pasidalyti su kitais pasaulio katalikais ir plačiąja visuomene? Antai Jūsų pirmtakas arkivyskupas Pedras Lopez Quintana interviu Artumai, taip pat įpusėjus jo tarnystei čia, sakė, kad net ir po daugiau nei dviejų dešimtmečių mūsų gyvenimo laisvėje vis dar matė labai klerikalinę Bažnyčią Lietuvoje; kaip Jūs tai vertinate – ar per pastaruosius penkerius metus ji pasikeitė į gerąją pusę, ar nelabai?
Tam tikri klerikalizmo aspektai vis dar egzistuoja visoje Bažnyčioje, ne tik Lietuvoje. Tačiau kartu esama ir atsinaujinimo bei vystymosi ženklų. Mano nuomone, tikintieji pasauliečiai turi aktyviau dalyvauti įvairiose Bažnyčios kasdienės veiklos sferose. Anksčiau gal buvo taip, kad žmonės visiškai pasikliaudavo savo parapijų kunigais kiekvienoje veikloje, todėl tikintiesiems tekdavo tam tikras pasyvus vaidmuo, viską „paliekant kunigui“ ir taip ignoruojant savo pačių atsakomybę parapijų bendruomenių gyvenime.
Šiandien, norint išlaikyti daugelį mūsų artimo meilės ir misionieriškos veiklos sričių, reikia aktyvesnio pasauliečių dalyvavimo. Dėl mažėjančio kunigų skaičiaus daugelis dvasininkų jaučiasi pernelyg išvarginti, todėl pasauliečiams būtina imtis aktyvesnio vaidmens įvairiose parapijų gyvenimo srityse.
Linos Urbonienės nuotraukos
Pastebime, pavyzdžiui, kad popiežius Pranciškus labai rūpinasi Vatikano ir visų Bažnyčios institucijų finansų skaidrumu ir efektyvumu; ar mes čia, Lietuvoje, atitinkame jo standartus?
Visada turime prisiminti savo atsakomybę už tikinčiuosius, ypač vargingiau gyvenančius bendruomenių narius, kurie teikia Bažnyčiai finansines lėšas, būtinas jos veiklai. Vyskupijų finansinė veikla administruojama vyskupijų lygmeniu, laikantis griežtų gairių. Tikimasi, kad su Bažnyčios institucijų finansais dirbantys asmenys savo pareigas atliks atsakingai, skaidriai ir veiksmingai.
Arba štai kita tema, vis dar aktuali Bažnyčios darbotvarkėje, nors ir labai skaudi – seksualinis išnaudojimas bažnytinėje aplinkoje; kaip matote čia, Lietuvoje, negirdime apie didelius skandalus – ar tikrai kažkuo labai skiriamės šioje srityje? Be to, pas mus čia periodiškai girdime apie kunigų celibato problemas, apie tai, kad kunigai kartais turi net daugiau nei vieną ar du vaikus... Ar tinkamai tai sprendžiame?
Seksualinio išnaudojimo skandalai, kilę įvairiose pasaulio vietinėse Bažnyčiose, daugeliui žmonių sukėlė daugybę skausmo ir kančių. Būtų netinkama ar netikslu lyginti vieną šalį su kita, tačiau yra aiškios gairės ir įstatymai, kuriuos Bažnyčia taip pat teikia ir kurie galioja visose šalyse. Niekada negalima toleruoti bet kokio pobūdžio piktnaudžiavimo.
Kalbant apie kunigų celibatą, tinkamas šeimų moralinis ugdymas ir jaunimo formavimas šiandien yra esminis dalykas kuriant aplinką, kurioje gerbiamas žmogaus lytiškumas ir puoselėjamos šeimos vertybės. Kunigystės pašaukimo malonę gavę seminaristai išgyvena įvairius pasirengimo ir mokymo metus, kartu su gyvenimu bendruomenėje, kurie padeda jiems pasirengti būsimam gyvenimui kaip celibate gyvenantiems Žodžio ir sakramentų tarnams. Todėl gera formacija nuo pat pradžių padės jauniems kunigams ištikimai vykdyti savo įsipareigojimą gyventi celibate.
Dėl kunigų, kurie yra neištikimi savo įsipareigojimui ir yra susilaukę vaikų, Dvasininkijos kongregacija yra pateikusi vyskupams gaires, kuriose aptariamas šis klausimas. Kiekvienam kunigui, tapusiam biologiniu tėvu, rekomenduojama prisiimti atsakomybę už savo vaiką(-us) ir dėl savo atžalų gerovės primygtinai kviečiama pateikti prašymą atleisti nuo šventimų.
Išties, Bažnyčioje labai svarbus dalykas – seminarijos, dvasininkų ugdymo vietos, nuo kurių priklauso vietinės Bažnyčios ateitis; kaip vertinate situaciją Lietuvoje, kur jau daug metų kalbama apie seminarijų reformą.
Po konsultacijų su Šventuoju Sostu dėl seminarijų organizavimo Lietuvoje dabar turime propedeutinę, arba parengiamąją, seminariją Telšiuose, filosofinę seminariją Kaune ir teologijos seminariją Vilniuje. Šiuo metu atrodo, kad kol kas tai yra geras sprendimas, tačiau reikia daugiau nuveikti skatinant pašaukimus į kunigystę ir religinį gyvenimą. Pašaukimų skaičius nuo Nepriklausomybės atgavimo ir laisvės bei demokratijos atkūrimo šalyje laikų sumažėjo. Dvasininkai ir tikintieji pasauliečiai, ypač katalikiškos šeimos, turi dėti daugiau pastangų melsdamiesi už pašaukimus, juos drąsindami ir skatindami savo parapijų bendruomenėse.
Beje, ką Jūs manote apie nuolatinių diakonų vietą ir misiją mūsų Bažnyčioje šiandien? Pasaulyje jų daugėja, bet pas mus tai vyksta gana lėtai...
Nuolatinių diakonų buvimas tikrai yra palaiminimas Bažnyčiai, nes jie gali būti vertingi pagalbininkai parapijų ir kitų bendruomenių pastoraciniame gyvenime. Tai, kad kai kuriose vietinėse Bažnyčiose nuolatinių diakonų nėra daug, dar kartą byloja apie būtinybę dvasininkams ir šeimoms skatinti ir palaikyti šį ypatingą pašaukimą. Norėdamas būti nuolatiniu diakonu, vyras taip pat turi jaustis pašauktas šiai tarnystei, kuri yra jo ištikimo atsako į Dievo kvietimą vaisius. Dievas tikrai suteiks naujų pašaukimų į kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą ir nuolatinius diakonus taip pat toms bendruomenėms, kurios meldžia pjūties Viešpatį, kad Jis atsiųstų darbininkų į savo Bažnyčią.
Lietuvoje šiuo metu vyksta dar vienas labai svarbus procesas, liečiantis visus katalikus – rengiamas naujasis Romos Mišiolo leidimas, kuris jau išleistas ir kitomis kalbomis; kokia būtų kitų šalių patirties reikšmė mums?
Labai džiaugiuosi žinodamas, kad rengiamas naujas Romos Mišiolo leidimas lietuvių kalba, ir visiems šio proceso dalyviams linkiu sėkmės jų pastangose. Kitos šalys yra atlikusios savo vertimus į vietinę kalbą, ir kiekvieną situaciją galima laikyti unikalia, nes rengiant naują leidimą visada bus svarbių kalbinių ir teologinių apraiškų, į kurias reikia atsižvelgti. Kitų šalių patirtis gali padėti vertėjams praplėsti savo žinias ir išplėsti tam tikrų terminų supratimą, sykiu išliekant ištikimiems tinkamoms gimtosios kalbos kalbinėms taisyklėms ir išraiškos būdams.
Šiame kontekste turime labai senų ir įdomių klausimų, pvz., ar teisingai ištariame žegnonės žodžius, laiminame, pagarbiname Trejybę, sakydami: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios / Garbė Dievui – Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“. Prieš šimtą metų lietuviai klausė Vatikano – ar galime tai daryti, o atsakymas buvo toks: jei po Dievo dedame kablelį, galime. Dabar vėl girdime diskusijų, kad esame kone vieninteliai pasaulyje, kurie taip darom, tad gal ir mums reikėtų dar labiau susivienyti su Visuotine Bažnyčia, o po šimto metų, kai sociokultūrinė aplinka ir kalba pasikeitė, gal vėl turėtume paklausti Vatikano – ar vis dar galime taip melstis?
Apie tai pirmiausia reikėtų diskutuoti vietoje su vertėjais, dirbančiais prie Mišiolo, ir teologais. Kai bus pasiektas sutarimas, kokia išraiška yra ištikimiausia lotyniškam originalui, tada tai bus galima perduoti tvirtinti Šventajam Sostui.
Negalime apeiti ir šiuo metu Lietuvos visuomenėje vykstančių svarbių sociopolitinių procesų, pvz., netikėtai didelės pabėgėlių bangos iššūkių, lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo ir pan. Kaip vertinate katalikų – ir paprastų piliečių, ir Bažnyčios ganytojų – laikyseną šiuose procesuose, ar gerai atliekame savo misiją?
Manau, kad tiek katalikų dvasininkai, tiek tikintieji pasauliečiai Lietuvoje stengiasi daryti viską, kad būtų gerais, ištikimais ir patikimais į Dievą tikinčiais žmonėmis, ir ne tik žodžiais, bet dar labiau veiksmais. Dabartiniai iššūkiai, su kuriais susiduria Lietuvos visuomenė, suteikia galimybių praktiškai įgyvendinti mūsų tikėjimą, padedant tiems, kuriems to reikia, ir teikiant patarimų tiems, kurie pateko į daugelio šiuolaikinių idėjų ir ideologijų įtaką. Galiausiai Dievas bus teisėjas, kaip kiekvienas iš mūsų atliko savo misiją. O Bažnyčia turi atlikti savo vaidmenį ir liudyti tiesos ir meilės Evangeliją gerais ir blogais laikais.
