Tėvas Kazimieras Milaševičius OSB
Kur kitur atrastume broliškumo irbendrystės mokyklą, jei ne žvelgdami į apaštalus, pirmuosius krikščionis arba į ilgametę vienuolinę tradiciją, kuri gali įkvėpti ir taip pat tapti raugu kiekvienam kuriančiam santykius šeimoje, broliškoje bendrystėje ir tarpusavio meilėje.
Apaštalų darbų knygoje aprašyta ideali krikščioniška bendruomenė tapo etalonu ir pavyzdžiu kuriant vienuolines bendruomenes:
Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos ( Apd 4,32). Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra (Apd 2, 44). Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą... (Apd 2, 46)
Išryškėja trys užduotys gyvenantiems bendruomenėje:gyventi bendrystės dvasia, dalytis su kitu ir nuolat kreipti žvilgsnį į Dievą.
Krikščionių, tikinčiųjų, vienuolių bendruomenė yra šeima. Kad tokia bendruomenė gyventų autentišką gyvenimą, jos centre turi būti Kristus. Bendruomenės dvasią puikiai išreiškė šv. Paulius Laiške romiečiams (plg. 12, 10–21). Jis kviečia mokytis tarpusavio pagarbos, meilės, uolumo, ištvermės, kantrumo, rūpestingumo, svetingumo, ištikimybės. Visos išvardytos dorybės – tarsi kolonos, ant kurių statomas šeimos gyvenimas, broliška bendrystė ir tarpusavio meilė. Visa tai galima sutraukti į vieną sakinį: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).
Dovanojamas perteklius
Kokios vidinės nuostatos reikalingos bendruomeniniame gyvenime, kad būtume vienos širdies ir vienos sielos?
Pirma – atvirumas kitam; tai drąsa atsiverti kitoniškumui, vaisingam dialogui, leistis būti pažintam, prieinamam. O kartu atvirumas naujumui, nuotykiui, nes Dievas mėgsta siurprizus. Atvirumas – tai nuolankiai imli vaiko laikysena, kuomet jis gauna naujų dalykų, juos įima į save, padaro juos savus, įsisavina gyvenimą, kad vėliau dovanotų jį kitiems. Mes esame tarsi dubuo, į kurį pilamas vanduo. Kai dubuo prisipildo, atiduoda perteklių sau nepakenkdamas. Meilė trokšta šio pertekliaus sau, kad galėtų pasidalyti su kitais. Taigi, priimti, įsisavinti ir dovanoti kitiems – štai mūsų užduotis! Štai mūsų iššūkis! O tam reikalinga bendruomenė.
Atsivėrimas vienas kitam ilgainiui pažadina tikrąją atsakomybę už kitą. Ji liečia kiekvieną bendruomenės narį atskirai ir bendruomenę plačiąja prasme. Pasak Jeano Vanier, „bendruomenės tampa tikromis bendruomenėmis tik būdamos atviros kitiems, jautrios ir nusižeminusios, idant jų nariai augtų meilėje, atjautoje ir nuolankume. Dar nėra bendruomenės, jei jos nariai užsidaro savyje, vaizduojasi esą tikrosios tiesos ir išminties paveldėtojai, o visi kiti privalą tik jais sekti ir jų vienų klausyti“ ( Bendruomenė atleisti ir švęsti, p. 28–29).
Atvirumas kitam veda į tarpusavio santykių vaisingumą ir iš to kylantį kiekvieno praturtinimą. Pavojus tarpusavio bendrystei kyla tuomet, kai pradedame skirstyti žmones į „draugus“ ir „nedraugus“, t. y. priešus. Turintieji bendrų interesų, simpatijų, charakterio atitikimų ir pan. ima greitai ir spontaniškai burtis į atskirą nuo bendruomenės grupę. Iš tiesų, gera ir naudinga būti drauge su tais, kurie patinka, moka išklausyti, padrąsinti, kurie panašiai galvoja, įdomiai svarsto apie gyvenimą, turi bendrų interesų ir t. t. Tačiau kai tai vyksta per dažnai, mes rizikuojame atstumti kitų, „sunkesnių“, asmenų bendrystę. Tokios perdėtai žmogiškos draugystės bendruomenėje gali greitai virsti „miniklubais“, kuriuose užsidaroma nuo kitų, pataikaujant bei meilikaujant vienas kitam pamažu patikima, jog yra geriausi. Tokios draugystės nepadrąsina mūsų augti, eiti pirmyn, uoliau tarnauti, neskatina būti dėmesingam Šventajai Dvasiai ir trukdo eiti link kitų, neleidžia būti atidiems kitų poreikiams. Ilgainiui panašios draugystės virsta emocine priklausomybe, o tai jau yra tam tikra vergovė.
Vis dėlto bendruomenė tampa tikra tik tuomet, kai išdrįstama sulaužyti dirbtines, netikras saugumo užtvaras, išsivaduoti iš „saugių ir patogių draugysčių“ rato, išdrįsti ištiesti ranką „priešui“. Tai ilgas kelias. Bendruomenė susikuria ne per dieną ir ne per metus. Iš tiesų, ji niekada nebus tobula. Ji eis į priekį link didesnės broliškos meilės, supratimo ir pagarbos vienas kitam arba trauksis atgal, kol galiausiai užsidarys savyje ir taip save sunaikins.
Bendruomenė, kuri trokšta būti atvira, pirmiausia turi likti atvira Dievo Žodžiui ir Šventosios Dvasios paraginimams, kuriais remdamiesi bendruomenės nariai mokysis į pasaulio įvykius žvelgti tikėjimo akimis ir dėl to pajėgs priimti visuomenės paribyje gyvenančius žmones ar bendruomenes. „Gyventi bendruomenėje – tai sugriauti užtvaras, kad galėtum priimti skirtumus“ (ten pat, p. 29).
Prasmės link
Antra – dalytis su kitu. Dievas sukūrė žmogų ne kaip izoliuotą individą, gyvenantį tik sau ir dėl savęs, bet kaip asmenį, būtybę, gebančią įeiti ir kurti santykį su kitu. Dėl to žmogus yra būtybė, nukreipta ne į save, o į kitą. Jis ieško gyvenimo prasmės, trokšta, kad jo gyvenimas būtų vaisingas. Jis ieško kitos žmogiškos būtybės, kurią galėtų sutikti ir mylėti. Kitaip tariant, žmogus transcenduoja, peržengia save prasmės link.
Taigi, diena po dienos mokomės gyventi dėl kito, nes visa žmogiškoji būtybė yra skirta „būti dėl kito“. Abipusė meilė pirmiausia reiškiasi pasiryžimu mylėti kiekvieną žmogų, troškimu būti kartu ne valandą, ne dieną, bet visą gyvenimą ir būti nuolat pasiruošusiam nuolankiai tarnystei, pagalbai. „Tikra bendruomenė gimsta tada, kai pamilstame vienas kitą, pradedame rūpintis kiekvieno asmens augimu“ (ten pat, p. 29).
Eugenijaus Barzdžiaus nuotrauka
Dovanų atradimas
Kitas svarbus aspektas bendruomenės gyvenime yrabendrystė ir bendradarbiavimas. Šv. Paulius rašo:
Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu (Rom 12, 4–8).
Apaštalas mums kalba apie charizmas (Dievo dovanas), kurios yra dėl kitų. Kitaip tariant, tai įvairios tarnystės, kurios augina bendruomenės kūną. Mūsų rūpestis – atpažinti, atrasti savyje turimas dovanas, o bendruomenės nariai gali mums tai padėti padaryti. Šv. Benediktas benediktiniškąją bendruomenę apibūdina kaip mokyklą, kurioje vienuoliai mokosi atsiliepti į Dievo meilę, taip pat mokosi mylėti Dievą, artimą – savo brolius ir seseris, ir save patį. Reguloje jis ragina vienuolius nieko labiau nevertinti už meilę Kristui, ir konkrečiai ši meilė reiškiasi tarnyste. Bendruomenėje ar šeimoje reikia atlikti įvairiausių darbų: rūpintis, kad šeimos nariams nieko netrūktų, gaminti pietus, suplauti indus, išskalbti ar pasiūti drabužius ir t. t. Ši nuolanki tarnystė kviečia bendradarbiauti. Bendradarbiavimą skatina tarpusavio meilė, troškimas viską daryti kartu ir dėl kitų, siekti tų pačių tikslų. Visa tai galime pavadinti vienu žodžiu bendrystė. Jei nėra bendrystės, bendradarbiavimas virsta fabriku ar sukarinta stovykla, kurioje vienybė tik išoriška, reglamentuojama hierarchijos ar tam tikrų įsakymų ar draudimų.
Bendruomenės bendrystės pagrindas – tai konkreti bendruomeninės meilės patirtis; tai suvokimas, kad esame vienas kūnas, kad esame priklausomi vienas nuo kito ir kad nieko negalime padaryti vienas be kito. Man reikia kito, kad galėčiau tapti savimi, kad galėčiau atrasti savąjį „aš“, kad galėčiau dovanoti visa save. Atsivėrimo ir pasitikėjimo kitais patirtis kyla iš širdžių bendrystės, noro dalytis savo gyvenimu. Tai Šventosios Dvasios dovana, kurios turime nuolat prašyti.
Paieškos maldoje
Trečia – nuolat kreipti žvilgsnį į Dievą. Kasdienis maldos gyvenimas paremtas Dievo ieškojimu. Kam apskritai krikščioniui reikalinga malda arba ko savo kasdienybėje netenkame, kai nustojame melstis? Tai ne psichologinis vidinės būsenos, nuotaikos klausimas apie: aš meldžiuosi, nes po to gerai jaučiuosi, esu ramesnis, labiau susikaupęs ir pan. Malda – tai ne raminamoji priemonė, gelbstinti nuo gyvenimo sunkumų ir baimės. Tai ir ne moralinis mano elgesio, veiksmų klausimas: kaip turiu elgtis, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?
Klausti to, kuris meldžiasi, kas yra malda ar kodėl reikia melstis, būtų panašu, tarsi klaustume to, kuris myli, kas yra meilė ir kodėl mylėti gera. Tik mylintis žmogus supranta, kas yra meilė. Taigi ir besimeldžiantysis, ir įsimylėjęs kažkuo panašūs. Pirmiausia, abu turi troškimą susivienyti, nuolat būti kartu su mylimu žmogumi. Kaip saulėgrąža nuolat gręžiasi į saulę, taip ir mylintis gręžiasi į tą, kurį myli. Visa jo būtis yra nukreipta ne į save, o į kitą. Kaip gėlė išskleidžia savo žiedą, taip mylintis žmogus atveria savo širdį kitam. Jis tampa perregimas. Gręžimasis kito link suponuoja susitikimą, tai yra ryšį, taip pat dialogą, pokalbį. Popiežius Pranciškus katechezėje apie maldą sako, kad „malda yra nuolatinis pokalbis su Dievu, ir tas, kuris meldžiasi tarsi įsimylėjėlis, savo mylimą asmenį visada nešiojasi širdyje, kad ir kur būtų.“(2021 m. vasario 10 d.). Trokštu pažinti kitą, trokštu su juo būti, trokštu jį matyti, trokštu su juo kalbėtis, trokštu su juo gyventi… nuolat, amžinai. Kas to nepatyrė, nesupras, kas yra malda ir ką reiškia melstis. Nesupras ir klausimo, ką praranda nesimelsdamas.
Ilgesys ir troškimas
„Ilgisi Viešpaties manoji siela, ir aš Jo ašarodamas ieškau. Kaip galiu Tavęs neieškoti? Tu pirmasis pakilai ieškoti manęs ir leidai patirti savo Šventosios Dvasios apsilankymo saldumą, ir mano siela pamilo Tave“ (šv. Siluanas Atonietis). Ilgesys tikrų, nepraeinančių dalykų. Kad savo gyvenime ieškotume ko nors daugiau, turime pirmiausia išgyventi tą gilų dėl tiesos alkio ir troškulio alpstančios širdies liūdesį (Jacques’as Maritainas). Ilgesys tik parodo, kad gyvenime mums kažko trūksta, trūksta esminio dalyko. Šiuo atžvilgiu turtingo jaunuolio klausimas – ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? – yra kiekvieno iš mūsų klausimas. Ką turiu daryti? Pirmiausia, turiu trokšti daugiau, nei tai, ką siūlo šiandienos pasaulis.
Šv. Augustinas maldą apibrėžia kaip troškimą. Iš tiesų, vienuolis tai tas, kuris trokšta, tai žmogus, visą gyvenimą ieškantis Dievo kaip savo vienintelio turto. Juk žmogus buvo sukurtas ne kam kitam, bet pačiam Dievui, kad būtų pripildytas Jo meilės apstumo. Tad šį nesibaigiančios laimės troškimą turime ne užgesinti, o įgyvendinti. Tačiau kad galėtume priimti Dievą į savo širdies šventovę, turime pirmiau išplėsti ir išvalyti ją, o tam gali prireikti sunkaus darbo, kantrumo, kančios ir liūdesio akimirkų.
Kviečiu skaitytojus sugrįžti į pradžią, prie esminio troškimo pažinti Dievą, išvysti Jo veidą. Šis kiekvienam žmogui būdingas troškimas išsipildo sekant paskui Kristų, regint Dievą kaip draugą. Svarbu Jį sekti visu savo gyvenimu, nukreiptu į susitikimą su Kristumi, į meilę Jam.
