Pakalbėti apie ilgiausią ir dėl to, spėjama, svarbiausią popiežiaus Pranciškaus kalbą Baltijos šalių kunigams, seminaristams ir vienuoliams pakvietėme visų Bažnyčios luomų atstovus: seserį benediktinę Agnietę IVAŠKEVIČIŪTĘ, pasaulietes Silviją KNEZEKYTĘ ir dr. Eglę Ireną LAUMENSKAITĘ, kunigą Algirdą AKELAITĮ, diakoną Darių CHMIELIAUSKĄ, seminaristą Gintautą PETKEVIČIŲ, brolį dominikoną Saulių RUMŠĄ. Kaip jie išgirdo popiežiaus kalbą ir kokios mintys jiems pasirodė svarbios?
Algis: Ši kalba yra ilgiausia iš visų. Vieni spėja, jog taip atsitiko todėl, kad Pranciškus, susitikęs su „savais“, norėjo pasišnekėti. Tačiau man patinka profesoriaus Vytauto Landsbergio įžvalga, kad tokiu būdu popiežius skyrė ypatingą dėmesį tai vietai Bažnyčioje, kuri išgyvena krizę.
Saulius: Kai buvo rengiamasi popiežiaus vizitui, „vatikanistai“ užsiminė apie galimus popiežiaus nukrypimus nuo parašytos kalbos. Anot jų, jei popiežius improvizuos, tai didžiausia tikimybė, kad tai įvyks Kauno arkikatedroje. Taip ir įvyko. Galima tik spėlioti, kas jį paskatino nukrypti nuo pasirašyto teksto – ar vietinės Bažnyčios tikrovė, ar situacijos, kurias jis neša...
Eglė: Pranciškui Bažnyčią skauda iš vidaus, ir jis susiduria pirmiausia su kunigija. Juk jo Laiškas Dievo tautai, kuriame kalbama apie vaikų išnaudojimo šaknis, pirmiausia buvo apie kunigiją. Taip pat jis labai gerai matė, kaip ir mes, dalyviai ir žiūrovai, kas vyko per Mišias: dauguma kunigų sėdėjo, kai stovėjo eilės norinčiųjų priimti Komuniją, kurios dalijimas kažkodėl greit baigėsi... Gal dar kažką. Jis ekspromtu pasakė tai, ką jaučia Bažnyčioje ir būdamas čia kartu.
Darius: Man labai gražu, kad popiežius nedvejodamas padėjo pasirašytą tekstą į šalį ir pradėjo savo kalbą nuo jausmo: „Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą.“ Ir mums kalba apie mūsų istoriją, mūsų šaknis, ragina nebijoti, kaip nebijojo vyresnė karta; o drauge – nebijoti jausti, priimti savo jausmų.
Kaip įvadą į vilties – savo vizito temos – aptarimą popiežius pasitelkia dejavimą, apie kurį rašo apaštalas Paulius Laiške romiečiams – dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse. Pranciškus sako, kad jeigu mes dejuojame, tai ženklas, kad mylime Dievą ir mums skauda dėl to, dėl ko skauda Jam. O tuomet popiežius pateikia tris vilčiai būdingus bruožus, kuriais yra pašaukti gyventi kunigai, seminaristai ir vienuoliai, – maldą, ištvermę ir bendruomenišką ėjimą į mūsų vilties tikslą.
Agnietė: Aš dejavimą supratau labiau kaip Dievo troškulį, Dievo karalystės ilgesį.
Silvija: Pranciškus pacituoja vyskupą Liną, kuris sako, kad kunigai bei pašvęstieji nebejaučia nei maldos, nei bendruomeninio gyvenimo džiaugsmo, ir tuomet popiežius klausia – negi niekas pas jus nesiilgi gyvojo Dievo, jeigu vyskupas taip šneka?!
Eglė: Vyskupas visų vardu – ir kunigų, ir vienuolių, nes jis yra ir vienuolis, – pasakė, kaip mes gyvename. Trumpai tariant – nekaip. Popiežius tai pasigavo ir pradėjo improvizuoti.
Agnietė: Džiaugiuosi, kad vyskupas Linas tai pasakė, nes tokia yra tikrovė. Manyčiau, popiežiaus kalba nebuvo aktuali Lietuvos vienuoliams – žiūrint į pašvęstojo gyvenimo Lietuvoje kontekstą, man atrodo, būtų reikėję pabrėžti kitus dalykus – per didelį apaštalavimo krūvį, nuolatinį nuovargį, nes iš visų – tiek vyrų, tiek moterų – vienuolijų yra tik 350 dar paeinančių vienuolių. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija nuolat kalba, kad vienas iš pagrindinių išėjimo iš vienuolynų motyvų yra nekokybiškas bendruomeninis gyvenimas. Tačiau mes neturime iš ko mokytis gyventi bendruomenėje. Galime iš vyresnių seserų pasimokyti ištvermės ir ištikimybės, bet ne neturto, santykio, autentiškos seserystės, klusnumo. Nors visa tai yra vienuolinės formacijos dalis, tačiau sovietmečiu niekas jos neturėjo. Mes to mokomės važinėdamos po užsienio vienuolynus.
Saulius: Tiek pranciškonų, tiek jėzuitų, tiek dominikonų didelis procentas trumpesnes ar ilgesnes formacijas išėjo Vakarų vienuolynuose. Problema ta, kad visi žino, kaip turi būti, bet praktiškai tai nevyksta. Kodėl?
Kita vertus, ką turime omenyje, kalbėdami apie bendrystę? Kartais palikti brolį ir porą dienų duoti jam ramybę ir yra meilės išraiška. Gal kartais nežinome, nemokame, kaip geriau būtų reaguoti?
Algis: Bendruomeniškumo krizė, kuri iš esmės yra negebėjimas gyventi slėpiningoje bendrystėje su kitu, galiausiai baigiasi Bažnyčios negebėjimu veikti Kristaus būdu. Dievas atėjo gelbėti pirmiausia tų, kurie pasaulio žvilgsniu buvo atmesti. Mūsų bendruomeniškumas, kuris pirmiausia reiškiasi kunigų tarpusavio bendryste, vienuolių tarpusavio bendryste, turi pereiti į Bažnyčios bendrystę su atstumtuoju, su tuo, kuris pasaulio žvilgsniu yra atmestinas. Tačiau Bažnyčia prisiima pasaulio modelį – garbės, laipsnių, santykių, priėmimo / nepriėmimo. Meldžiamės už geradarius, bet nenorime melstis už blogadarius, vertiname tuos, kurie Bažnyčiai padeda, ir bodimės tais, kurie jai kenkia. O Kristus pasirinko atpirkti tai, ką Bažnyčia atmeta. Tačiau mes negebame būti bendrystėje su pasauliu, ypač su tuo, kuris atmeta Dievą.
Eglė: Esu girdėjusi kai kuriuos vienuolius sakant: „Vienuolijos išnyks, nes nėra bendruomeninio gyvenimo.“
Algis: Vienuoliai turi palaimą valgyti drauge. Ką tik baigusiems seminariją viena skaudžiausių patirčių, mano manymu, būna ta, kad nebelieka valgymo drauge.
Saulius: Mūsų valgymo įpročiai yra kultūros dalis. Sakykim, Žemaitijoje, iš kur esu kilęs, valgymo laikas būdavo skiriamas tik valgyti, o ne bendrauti. Žmonės prie stalo bendraudavo tik per balius. Paprastai bendrauti būdavo pasirenkamos kitos formos. Kitaip yra Prancūzijoje, kur mokiausi, – jie valgo ilgai ir valgydami bendrauja. Mes galime vienuolynuose susėsti prie stalo, bet kartais geriau tylint pavalgyti ir nueiti nei, neturint bendravimo kultūros, domėjimosi vieno kitu ar pagarbos, nukrypti į tuščias šnekas.
Eglė: Galvoju, kada vienuoliai nustojo valgyti kartu? Pirmiausia – jie taip užsikrovę darbais ir išbėgioję į visas puses, kad negali net pagalvoti apie bendrą stalą. Tačiau didžiausia problema – nėra bendros maldos. Jeigu kartu ir vienas už kitą nesimeldžiame, nepažįstame kito, nekuriame artumo su juo, tad ir neturime apie ką kalbėti. Tad, suprantama, kam tuomet kartu valgyti?
Darius: Taip pat yra ir šeimose, net ir labai krikščioniškose. Bet galima paprovokuoti ir kunigus, ir mus pačius – jeigu tai yra labai svarbi judėjiška-krikščioniška tradicija, tampanti vos ne sakramentinė, ar neturime jos diegti ir puoselėti? Esu girdėjęs, kad kai kurie kunigai Lietuvoje bando sueiti ir valgyti kartu, kai kur net kasdien. Vadinasi, tai įmanoma. Kunigai galėtų pabandyti tokią stalo kultūrą pradėti vystyti tarpusavyje ir priminti tai šeimoms, dalydamiesi, kaip tai svarbu ir vertinga.
Gintas: Valgymas drauge seminarijoje yra vienas iš regulos dalykų. Ačiū Dievui, seminarijoje mokoma regulą palaikyti. Tačiau išėjęs iš jos pamatai visai kitokią realybę – parapijos kunigų kasdienybė labai įvairi, ir net kartu susėsti prie stalo tampa iššūkiu. Valgymas ir brevijoriaus malda kartu tampa utopija.
Darius: Bendras valgymas ir bendra malda yra labai susiję. Jau subrendę kunigai dalijosi su manimi džiaugsmu: „Man, kaip ir daugeliui, būdavo taip sunku melstis brevijorių... Kartą vikaras pasidalino, kad jam irgi labai sunku, tai mes pabandėme melstis dviese.“ Jie iš naujo atrado brevijorių! Šie kunigai meldžiasi kartu ir yra be galo laimingi. Vadinasi, viskas tikrai įmanoma, o kartais net ir visai paprasta.
Valgymas šeimoje – dar didesnis iššūkis nei kunigams ar vienuoliams. Šiandienėje kultūroje gyvenant tokiu tempu valgymas drauge gali išnykti. Tuomet tik iš perspektyvos pamatai, kad, jam išnykus, nebelieka normalios bendrystės, dalijimosi. Išlaikyti valgymo kultūrą yra iššūkis tiek iš vidaus, tiek iš išorės, bet ji nepaprastai svarbi. Gal galime mes vieni kitiems padėti tai padaryti?
Eglė: Šeimoje nėra bendro valgymo, jeigu nesidaliname vienas su kitu. Galima būtų prie stalo pasidomėti, kaip kitam praėjo diena, savaitė. Jei visi pasidalintų, paklaustų, ar kuriam reikia pagalbos, tai valgymo kultūra atsirastų.
Silvija: Prieš kurį laiką skandinavai per Socialinės apsaugos ministeriją darė tyrimą apie Lietuvos socialinę padėtį, ir vienas klausimų buvo apie šeimų ir gyventojų gerovę. Prisimenu vieną tos apklausos teiginį – jeigu gyvenantys name ar bute žmonės bent kartą per savaitę kartu valgo, tuomet juos dar galima vadinti šeima; jeigu nevalgo, nesvarbu, ar jie susituokę, ar ne, nebegali jų laikyti šeima.
Eglė: Bendruomeniškumo krizė jaučiama Bažnyčioje ir kitaip. Mane vis stebina, kad žmonės, maldoje išsakydami savo prašymus, meldžiasi tik už savo vaikų sėkmę ar tetos pirštą. Beveik nesimeldžia už Bažnyčios rūpesčius, kitus krikščionis ar net Lietuvą. Tai bendrystės Kristuje krizė.
Darius: Trūksta suvokimo, kad negalime patys vieni eiti šiuo keliu į mūsų vilties tikslą; turime eiti kartu su Jėzumi. Apie tai popiežius Pranciškus kalba pabaigoje. Neįmanoma būti krikščioniu pavieniui, mes neišvengiamai turime eiti kartu, o tai reiškia bendrystę, bendruomenę. Ši tiesa skirta mums visiems, ne tik kunigams ir vienuoliams.
Algis: Ši individualizmo ir bendruomeniškumo krizė Evangelijoje aiškiai matoma nuo Kristaus gundymo iki Jo kančios („Tu, tu, tu pats gelbėk save“). Pritariu Agnietei, kai ji sako, kad kol kas tai yra esminė problema mūsų Bažnyčioje. Bendruomeniškumo krizę pačioje pradžioje įvardijo vyskupas Linas. Ji matoma ne tik tarp vienuolių, bet ir tarp kunigų.
Eglė: Tačiau girdėjau iš kunigų, kad kartais formuojasi nedidelės grupelės, kurios jungia parapijas, turinčias bendrą patirtį. Šios kunigų grupelės nėra uždaros, tiesiog vienur problemos yra tokios, o kitur visiškai kitokios.
Algis: O kokia šiuo metu situacija seminarijose?
Gintas: Jaučiame lūkestį, kad būtume daugelio dalykų ekspertai – statytume bažnyčias, organizuotume jaunimo veiklą, vadovautume projektams, rūpintumės ūkiu. Tačiau popiežius kalba, kad mums reikia bendruomeniškumo, bendrystės ekspertų, galinčių būti su žmogumi, mokančių kentėti ir suprantančių kančią, kenčiančių su viltimi. Sunku pažvelgti į jauno žmogaus, einančio pašaukimo keliu, širdį: ar jo tikslas – šventimai, ar – Jėzus Kristus, bendruomenė ir bendrystė... Seminarijoje labai smagu su 20 bachūrų ir pasipykti, ir susitaikyti, daug ko išmoksti. Tačiau išėjęs lieki vienas, todėl liūdna kunigystė be bendruomenės. Mes matome, kokie vieniši yra tokie kunigai.
Gimtojoje Kaišiadorių parapijoje atlikdamas praktiką, nešdavau savo močiutei Švenčiausiąjį Sakramentą. Kartą ji man pasakė: „Vladelis (mano senelis partizanas) eidamas į mišką žinojo, kas yra priešas, ir turėjo konkrečius ginklus kovai. Vaikeli, o kokie yra tavo kovos įrankiai? Tu irgi kovoji, tik žinok, su kuo, už ką ir prieš ką.“ Vienas iš įvardijamų mūsų ginklų yra bendruomeniškumas. Bet kaip jo išmokti, siekti?
Juozo Kamensko nuotrauka
Darius: Pats popiežius atsako Gintui Petkevičiui ir jo močiutei – ginklai, kuriuos tu gauni, yra malda dejuojant iš skausmo. Mane pritrenkė, kai baigdamas kalbą Pranciškus pasakė: „Kai maldoj klausaisi Dievo, malda įgalina pamatyti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti.“ Tada klausimas – jeigu po maldos nematau kitų skausmo, ar aš meldžiausi? Taip, tai pasakyta kunigams, seminaristams, vienuoliams, bet sykiu mums visiems duoda ženklą: kaip atpažinti, ar mūsų malda yra krikščioniška, viltinga, ar ji klauso Dievo balso, kuris padeda išgirsti artimojo dejonę?..
Eglė: Kitaip sakant, ar mes meldžiamės kartu su Bažnyčia.
Silvija: Žinau bendruomenę, kuri meldžiasi už pasaulio įvykius, už Lietuvą, už vyskupus – tai „Tikėjimo ir šviesos“ judėjimas, vienijantis šeimas, kuriose auga proto negalią turintys žmonės, ir jų draugus.
Eglė: Štai ir pavyzdys: taip meldžiasi tie, su kuriais mes prasilenkiame...
Silvija: Kai prieini prie vargšo, pradedi melstis ne tik už save. Tai įvyksta natūraliai.
Eglė: Tai parodo, ką reiškia vargšai. Jie priskirti prie atstumtųjų, bet kai prie jų pasilenki, širdis atsiveria viskam.
Darius: Tokia malda yra bendruomeniška ir veda į bendrystę.
Aptaręs pirmąjį vilties požymį – maldą, popiežius greitai pereina prie antrojo – ištvermės. Pranciškus sako, kad ištvermės mums reikėjo anksčiau ir reikės dabar, nes išbandymai yra čia pat. Įdomi jo mintis, kad noviciate ir seminarijoje reikia įsisąmoninti, jog šis kelias reikalauja ištvermės, ir jei besirengiantys jam nėra tikri, kviečia iš jo pasitraukti.
Agnietė: Puikiai prisimenu šią frazę. Jis pasakė: „Jeigu tai ne tavo kelias – eik. Lauk!“ Labai stipri mintis – turi pasirinkti radikaliai.
Darius: Galiu pacituoti šitą vietą: „Fuori, lauk, jaunuoliai. Būtent išmėginimai iškelia tai, kas būdinga krikščioniškai vilčiai. Jei mūsų viltis vien tik žmogiška, galime nusivilti ir būti nesėkmės sužlugdyti. Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.“
Gintas: Mane nuoširdžiai išgąsdino tas popiežiaus lauk, nes aš nesu tikras, kokia bus mano viltis po penkerių metų; gal ji bus tik žmogiška, nebe krikščioniška. Dalis manęs norėjo atsistoti ir išeiti. Galvoju ir apie kunigus, kurie galbūt išgyvena krizę, gal ir jie norėjo atsistoti ir išeiti, gal jautėsi išvaromi dėl to, kad nesugeba viltis, kad klumpa... O juk tai taip žmogiška.
Agnietė: Mes matome ir seminarijoje, ir kunigystėje, ir vienuolyne nemažai vidutinių tipažų – jie ateina be didelės aistros, duoda įžadus be didelės aistros, ir taip gyvena. Jie drungni nuo pat pradžių, tačiau niekam neužkliūva, nes daugiau ar mažiau prisilaiko taisyklių, problemų nedaro. Būtent tokiems popiežius sako: „Lauk!“ Čia nekalbama apie idealistus, kurie palūžo, parkrito, pamatė, kad per gerai apie save galvojo, tačiau jų viltis ir motyvacija yra Kristus.
Darius: Čia pat popiežius atsako ir į tai – patyrusieji sunkumų turi neužsisklęsti savyje, bet dalintis tais sunkumais, naudodamiesi bendrystės momentais. Tad atsakymas vėl yra bendrystė. Nesvarbu, kur būtum – seminarijoje, vienuolyne ar šeimoje, – išgyvendamas išbandymą neužsidaryk savyje! Krizių visuomet bus, ir jas reikės kažkaip išgyventi. Apie tai nuolat kalbama sužadėtinių kursuose. Tad analogiškai ir dvasininkų ugdymo didžioji dalis yra pasirengimas išgyventi krizę.
Eglė: Aš dar norėčiau atsakyti Gintui. Nei įžadus duodamas, nei šventinamas į kunigus, nei tuokdamasis niekas negali pasakyti, koks bus po penkerių metų. Tačiau jeigu mes savo gyvenimą, ateitį atveriame Kristui, mums nebereikia garantuoti už save, kad po penkerių metų būsiu toks pats viltingas ir atsidavęs, kaip norėčiau dabar. Jeigu mes atveriame savo ateitį Jam, Jis kiekvieną dieną mums leidžia iš naujo tai patvirtinti. Man reikia ištverti šiandien, o rytoj pradėti ištverti iš naujo.
Gintas: Be to, ištvėrimo įrankiai yra labai aiškūs, apie ką jau kalbėjome, – malda, formacija.
Algis: Labai dažnai keliu tą klausimą – kodėl drungnumas tarpsta. Juk ir drungnas žmogus gali užsidegti. Bet kai mes užsidarome nuo Evangelijos, ji mūsų nepaliečia. Jei viltį suprantame kaip savosios ateities atvėrimą Asmeniui – Kristui, tai turime pripažinti, kad šitoks atsivėrimas reikalauja didžiulės laisvės. Laisvės nuo rūpinimosi savo statusu bei pripažinimu ir tuo pat metu – laisvės priimti kitą, atsiverti jo akivaizdoje.
Agnietė: Socialinis įvertinimas yra vienas iš neteisingų motyvų renkantis pašaukimą. Nors mūsų visuomenė jau seniai pasikeitė, vis dar atsiranda seminaristų, kurie tikisi, kad juos vertins vien dėl to, kad jie – kunigai. Tokie yra kunigai funkcionieriai, apie kuriuos kalbėjo Pranciškus.
Darius: Popiežius sako: „Jeigu nenorite būti funkcionieriais, pasakysiu jums vieną žodį – artuma, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu ir arti žmonių. <...> Viešpats nori jūsų kaip tautos ganytojų – vyrų ir moterų, o ne valstybės klero tarnautojų. Brangūs kunigai, artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias.“ O seserims sako: „Būkite motinos.“
Eglė: Iš tikrųjų seserų motinystė yra labai rimtas klausimas, kaip ir kunigų tėvystė. Deja, mes Bažnyčioje apie tai beveik tylime. Juk esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, o Dievas yra motiniškas ir tėviškas (ne moteriškas ir vyriškas, nes Jis yra ne kūniškas). Vadinasi, mūsų, kaip vyrų ir moterų, išsipildymas yra būti tėviškam, motiniškam.
Darius: Pakvietęs kunigus ir seseris būti arti žmonių, popiežius labai gražiai baigia kalbą: „Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne funkcionierių, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatvėje jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės! Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės.“
Popiežius Pranciškus – kaip geras tėvas
Kai popiežius susitiko su kunigais, seminaristais ir pašvęstaisiais Kauno arkikatedroje, sveikinimą Šventajam Tėvui sakė vyskupas pranciškonas Linas VODOPJANOVAS, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas. Daugumai stipriai įsiminė ši atvira kalba, kurioje vyskupas Linas negražindamas siekė atskleisti Lietuvoje tarnaujančių kunigų ir vienuolių padėtį. Klausiame vyskupą Liną, kas įkvėpė šį pristatymą.
Gintaro Česonio nuotrauka
– Susitikime su popiežiumi Pranciškumi Kauno arkikatedroje padarėte gana drąsų Lietuvos kunigų ir pašvęstųjų tikrovės pristatymą. Pvz., minėjote, kad „...kartais nuobodulys ir bodėjimasis gali eiti iki tikėjimo išbandymo“ – stipru prisipažinti, kad ir dvasininkai gali prarasti tikėjimą.
– Bandžiau pasakyti popiežiui tai, kas svarbu ir dėl ko skauda man pačiam – kunigų ir pašvęstųjų nuovargis, krizės, nusivylimai, monotonija, rutina. Popiežius nenori nusaldintų kalbų, neva pas mus viskas tobula. Ne, jis nori išgirsti, kaip gyvename iš tikrųjų. Galų gale, jis puikiai pažįsta kunigų ir vienuolių gyvenimą. Sunkumai, kuriuos išgyvena mūsų kunigai, nėra jam nauji. Jis pats yra kunigas, vyskupas, dabar popiežius, tad turi didelę pastoracinę patirtį. Jis parodė, kad įvairiose gyvenimo situacijose, krizėse visų atsakymų reikia ieškoti tabernakulyje. Jis davė aiškią žinią – išgyvenant pastoracinių iššūkių, įvairių sunkumų yra vienintelis atsakymas – Jėzus. Kito atsakymo nėra.
– Kitaip tariant, drąsus kreipimasis į popiežių ir nepagražintas situacijos parodymas yra įkvėptas paties popiežiaus.
– Popiežiui rūpi, kad kunigai būtų visiškai atsidavę savo pašaukimui. Jis dažnai kalba, kad kunigai neturi būti funkcionieriai, administratoriai. Jie turi turėti santykį su savo ganomaisiais, arba, kaip sako Pranciškus, ganytojas turi kvepėti savo avimis, pažinti savo žmones, būti su jais.
Juk kunigas niekuomet nėra vienas, jį supa didesnė ar mažesnė bendruomenė. Jei esi paskirtas šiai tarnystei, stenkis duoti, ką gali geriausio, o Dievas pridės. Be to, kunigas yra kunigas 24 valandas per parą. Tapo madinga turėti laisvadienius. Tiesa, reikia pailsėti, bet poilsis taip pat turi būti su Viešpačiu. Juk esi kunigas, net ir ilsintis tau reikia Eucharistijos, Dievo žodžio, maldos. Ir jeigu per laisvadienį tavo bendruomenėje įvyksta nelaimė, negali palikti savo avių. Jei negali pats patarnauti, kreipkis į kitą kunigą, kuris padės, kol tavęs nebus. Svarbu būti prieinamam.
– Girdėjau atsiliepimų, jog neva tai, ką čia popiežius kalbėjo, skirta Visuotinei Bažnyčiai, gal kitose šalyse kunigai ir yra funkcionieriai, bet ne mūsų. Kaip manote, ar tikrai ši kalba buvo skirta ne mums?
– Manau, kad net jeigu popiežius ir pakartojo tai, ką sakė anksčiau, jis vis tiek tai kalbėjo mums – Bažnyčios Lietuvoje dvasininkijai ir pašvęstiesiems. Juk kas gali pasakyti, kad mes neturime kunigų funkcionierių, administratorių? Na, jei kur ir nėra, tai, padėk, Dieve, kad ir toliau nebūtų, budėkite, kad taip neatsitiktų!
Kai mokaisi seminarijoje, atrodo, kad tikrai niekuomet nebūsi kaip anas kunigas ar nesielgsi taip negerai, kaip tas. Bet tampi kunigu ir po truputį pradedi „įsipatoginti“. Kalbėdamas mums popiežius ir priminė, kad tokių pavojų yra.
– Nuo popiežiaus apsilankymo praėjo devyni mėnesiai. Ar galima sakyti, kad jis, jo žinia buvo išgirsti?
– Popiežiaus žinia yra ilgai pasiliekanti, ją vis reikės paskaityti ir išgirsti iš naujo. Vienu metu atrodo svarbūs vieni dalykai, kitu – kiti. Keitimasis – ilgas procesas. Reikia daug kantrybės ir geros valios. Atrodo, kartais reikia tiek nedaug, kad viskas pradėtų keistis. Tačiau keistis turime kiekvieną dieną.
– Koks Jums pačiam išliko įspūdis, jausmas iš šio susitikimo su popiežiumi?
– Išliko šiltas jausmas. Popiežius Pranciškus yra labai tėviškas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip atvirai kalbėjau, – jeigu jis yra tėvas, atvažiuojantis pas savo vaikus, norisi jam pasakyti, kokių turime bėdų, iššūkių ir skaudulių. Norėjau pastiprinimo. Jeigu popiežius ar vyskupai nestiprins kunigų, kas juos pastiprins?!
– Ar toks popiežiaus tėviškumas įkvepia ir Jus kaip vyskupą taip pat puoselėti su kunigais tokį tėvišką santykį?
– Taip, nes ryšys yra svarbiausia. Aišku, mūsų nuomonės gali būti skirtingos, tačiau svarbiausia nepastatyti sienos. Jeigu kunigas yra sau, o vyskupas sau, tuomet tolstame vieni nuo kitų.
– Ar duos popiežiaus impulsai vaisių?
– Jei bus geros valios ir noro.
– Labai ačiū Jums!
