Antanas GAILIUS
Lapkričio 9-ąją minėjome Berlyno sienos griuvimo 25-ąsias metines. Berlyne jos minėtos labai iškilmingai, su gausybe svečių ir baltų balionų instaliacija. Lietuvoje ši naujiena, tiesa, pateko į žinių laidas, bet negalėtume sakyti, kad ir mes šią dieną labai minėjome. O tikriausiai be reikalo.
Bent aš pats bičiulio iš tuometinio Vakarų Berlyno atvežtas ir padovanotas sienos nuolaužą ir lentelę, anglų, prancūzų ir rusų kalbomis skelbiančią „Jūs paliekate amerikiečių sektorių“, saugau savo namuose pagarbioje vietoje. Galbūt todėl, kad dar esu spėjęs tą sieną pamatyti iš abiejų pusių – ir tą margąją, nutepliotą visų spalvų grafičiais, ir tą, palei kurią niauriai vaikštinėjo automatais ginkluoti kareiviai. Žinoma, šios sienos griūtis pirmiausia buvo reikšminga vokiečių tautai, pagaliau galėjusiai susivienyti. Tiesa, tą atmintiną 1989-ųjų vasarą ir su Rytų, ir su Vakarų vokiečiais teko kalbėtis apie tai, kas bus, kai ir vadinamojoje VDR režimas susvyruos. Man pačiam nekilo abejonių, kad pirmasis ir visų svarbiausias dalykas ir bus šalies susivienijimas. O mano pašnekovai iš Rytų ir Vakarų kaip susitarę giedojo, kad to susivienijimo niekam nereikia, kad jo niekas netrokšta – atseit, svarbiausias dalykas, kad žmonės galėtų laisviau judėti. Kad taip nebuvo, pamatėme labai greitai, ko gera, tą pačią pirmąją griaunamos sienos naktį. Tada man buvo sunku ir šiandien ne ką lengviau suprasti, kodėl vokiečiai tuo metu net patys sau neleido apie susivienijimą pagalvoti. Galbūt todėl, kad sovietų kariuomenė tebebuvo krašte ir bet kada galėjo pajudėti sienos ginti.
Kaip tik todėl šiuometis jubiliejaus minėjimas Berlyne sukėlė man labai keistų jausmų. Mat minima buvo ne vien sienos griūtis. Iškilmingai minėta ir „šaltojo karo pabaiga“. O vienas svarbiausių garbės svečių buvo tuometis Sovietų Sąjungos vadas Michailas Gorbačiovas, kuris pats garsiai pasiskelbė atvykęs į Berlyną dabartinio Rusijos prezidento Putino užtarti...
Tokia situacija juk tikrai keista. Nepraeinanti vokiečių ir kitų Vakarų Europos šalių gyventojų meilė Gorbiui – tik vienas to keistumo apsektas. Per dvidešimt penkerius metus lyg ir buvo galima suprasti, kad Gorbačiovas jokios sienos negriovė. Tiesiog jis buvo per silpnas jos griūtį sustabdyti.
Dar keistesnis dabartinėje padėtyje yra šaltojo karo pabaigos šventimas. Tarytum tas karas būtų pasibaigęs. Jis gal ir buvo neva atslūgęs, bet labai greitai pavirto nebe į šaltąjį, o į tikrą karštąjį karą. Čečėnija, Padniestrė, Gruzija... Dabar Ukraina. Gal prieš kokius metus labai naivus žmogus dar ir galėjo tikėti, kad Rusijos ketinimai nėra agresyvūs. Bet šiandien tuo patikėti, man regis, negali niekas.
Tai kodėl vis tiek švenčiama šaltojo karo pabaiga?
Atvirai prisipažinsiu, kad to nesuprantu. Nesuprantu nuolatinio akivaizdžios tikrovės ignoravimo ir mėginimo apsimesti, kad nieko nevyksta, tada, kai vyksta rimti ir dideli dalykai. Galėtume gal pasakyti, kad Berlyno sienos griūtis ar Vokietijos susivienijimas nėra mūsų tiesioginis reikalas. Gal net mėgintume pasakyti, kad ir Rusijos agresijos klausimu mes kaip tik mėginame tikrovės neignoruoti. Galbūt. Bet įtariu, kad taip yra tik todėl, jog esame pernelyg arti Rusijos ir karštą jos patrankų alsavimą jaučiame jau taip aiškiai, kad apsimetinėti nebegalime. Bet neturėtume guostis, kad esame geresni už kitus. Ir mes patys esame linkę nepripažinti tikrovės – tik gal kitose gyvenimo srityse.
Šių metų Thomo Manno vasaros festivalio moto buvo ši jo citata: „Karo mes nesitikėjom, mūsų politinės įžvalgos nepakako Europos katastrofai suvokti. Tačiau kaip dorovinės būtybės – taip, kaip tokios būtybės mes besiartinančią negandą matėme, dar daugiau: kažkaip jos ilgėjomės; širdies gilumoje jautėme, kad toliau pasaulis, mūsų pasaulis, taip nebegali tverti.“
Thomas Mannas taip kalbėjo Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. Bet juk galėtum pagalvoti, kad jis kalba apie mūsų dienas?
