Giovannino Guareschi
Buvo dienos, kada politikai parlamente ir laikraščiuose vieni kitiems kibdavo į plaukus dėl garsaus IV straipsnio, kuris vėliau tapo VII. Kad ten buvo linksniuojama Bažnyčia ir tikėjimas, Don Kamilis nė kiek nesuabejojo visa širdimi ir siela įsijungti į tą kovą.
Tikras laimėti teisingą bylą, Don Kamilis tarsi šarvuotis skynėsi kelią į tikslą. Kadangi minėtą klausimą vieni laikė partijos reikalu ir priimtame straipsnyje matė stipriausio politinio priešo nugalėjimą, tai santykiai tarp raudonųjų ir Don Kamilio taip įsitempė, kad buvo neaišku, iš kur ir kas netikėto galėjo kilti.
– Mes trokštame, kad diena, kurią straipsnis bus atmestas, būtų visiems džiaugsmo diena, – viename saviškių susirinkime pasakė Peponis. – Dėl to mūsų džiaugsmo šventėje dalyvaus ir mūsų garbingasis klebonas...
Jau buvo įsakyta iš šiaudų ir skudurų pagaminti gražią Don Kamilio iškamšą, kurią iškilmingai, lydimi orkestro, neštų į kapines su dideliu užrašu ant pilvo: IV straipsnis.
Aišku, Don Kamilis apie tai išsyk nugirdo ir pasirūpino nusiųsti vieną asmenį, kuris Peponį paklaustų, ar jis, draugas Peponis, Don Kamiliui nusprendus įsteigti partijos būstinėje katalikių moterų draugiją, sutiktų tuoj, nelaukdamas straipsnio įsigalėjimo, užleisti tai draugijai patalpas.
Kitąryt pamatė šventoriuje Staigių ir kitus tos pačios gengės[1] penkis ar šešis vyrus, kurie garsiai ginčijosi ir rankomis mostiguodami rodė tai į vieną, tai į kitą klebonijos dalį.
– Aš patarčiau žemutiniame aukšte įrengti šokių salę, o antrajame – bufetą.
– Norint galima būtų išgriauti mūrą ir žemutinį aukštą durimis sujungti su Šv. Antano koplyčia, kurioje, atskyrus pertvara nuo bažnyčios, tilptų bufetas.
– Per daug sudėtingas dalykas. O kur paliksime klebonui butą? Ar rūsyje?
– Ten vargšeliui bus per drėgna. Geriau ant viškų...
– Galėtume jį pakabinti ir ant elektros laidų stulpo...
– Kam to reikia? Miestelyje yra dar trys ar keturi katalikai, kuriuos taipgi turime patenkinti. Palikime jiems kunigą: ne ką jis mums pagaliau trukdo, vargšelis!
Don Kamilis, stovėdamas žemutiniame aukšte prie uždarų langinių iš vidaus pusės, girdėjo tą visą pašnekesį ir jo širdis plakė kaip varpas. Pagaliau nebeištvėrė ir atidaręs langines atsistojo prie lango, laikydamas kairėje dvivamzdį, o dešinėje – diržą su šoviniais.
– Staigiau, kaip manai, – riktelėjo Don Kamilis, – kokius šratus vartotum žvirbliams šaudyti?
– Pažiūrėčiau, – atsakė Staigius ir su visais savo draugais išnyko kaip kamparas.
Tuo tarpu netikėtai atnešė laikraštį, kuriame buvo žinia, kad septintasis straipsnis dėka kraštutinių kairiųjų priimtas.
Don Kamilis su atskleistu laikraščiu nubėgo prie altoriaus, bet Kristus neleido jam kalbėti.
– Viską žinau, Don Kamili, – tarė Kristus. – Dabar tu imk apsiaustą ir eik pasivaikščioti į laukus. Grįždamas nebeik per miestelį, o ypač pro anų būstinę.
– Gal manai, kad aš bijau? – prasitarė Don Kamilis.
– Priešingai, Don Kamili. Man rūpi, kad neitum klausti Peponio, kurią valandą bus septintojo straipsnio laidotuvės ir ar jie jau nutarę, kuriame klebonijos aukšte bus bufetas.
Don Kamilis pakėlė rankas.
– Viešpatie, – kilniai užsigavęs prasižiojo. – Tu teisi mano mintis! Aš apie tai nė nepagalvojau... Antra vertus, turi atsiminti, kad Peponis...
– Viską apgalvojau, Don Kamili, ir padariau išvadą, kad tu būtinai turi eiti pasivaikščioti į laukus.
– Teesie Tavo valia, – tarė Don Kamilis.
Don Kamilis grįžo pavakarę.
– Puiku, Don Kamili, – pamatęs jį, pasakė Kristus. – Ar gerai pasivaikščiojai?
– Labai gerai, – atsakė Don Kamilis. – Esu labai dėkingas už patarimą. Puikiai praleidau dieną: širdis buvo rami, o siela lengva kaip plaštakės šešėlis. Bendraudami su gamta, tampame geresni. Kaip nykiai tuomet atrodo mūsų įsižeidimai, neapykantos, mūsų, menkų žmonių, pavydėliai!
– Tikrai taip, Don Kamili, – patvirtino Kristus. – Tikrai taip!
– Jei Tau nebūsiu įkyrus, – tęsė Don Kamilis, – gal leisi man nueiti į krautuvę cigarų nusipirkti? Atleisk man už drąsą, bet jaučiuosi to nusipelnęs.
– Aišku, jog nusipelnei, Don Kamili. Tad eik. Būčiau dėkingas, jei prieš išeidamas uždegtum aną žvakę: liūdna man žiūrėti į užgesusią.
– Jei nieko kito nepageidauji?! – riktelėjo Don Kamilis, ieškodamas kišenėse degtuko.
– Nebrauk degtuko! – perspėjo Kristus. – Paimk popiergalį ir pridek nuo žvakės, degančios už tavęs.
– Bus sunku čia rasti popiergalį...
– Bet, Don Kamili, – pastebėjo nusijuokdamas Kristus, – tu mane klaidini. Ar neatsimeni, kad kišenėje turi laišką, kurį norėjai suplėšyti? Verčiau sudegink jį: vienu šūviu du zuikius nušausi.
– Taip, tiesa, – sukandęs dantis prisipažino Don Kamilis.
Išsitraukęs iš kišenės laišką, prižiebė prie žvakės ir šis sudegė. O laiškas buvo adresuotas Peponiui ir jame buvo parašyta, kad dabar, kraštutiniosios kairės raudoniesiems priėmus VII straipsnį, gal draugas Peponis apsiimtų sudaryti bažnytinį komitetą parapijiečių nuodėmėms administruoti ir, susitarus su klebonu Don Kamiliu, skirstyti nusidėjėliams atgailas. Jis, Don Kamilis, visuomet sutinkąs su juo tartis ir džiaugtųsi, jeigu draugas Peponis arba draugas Staigius Velykų proga sutiktų pasakyti tikintiesiems keletą pamokslų. Jis, Don Kamilis, atsilygindamas išaiškintų draugams gilią religinę krikščionišką marksistinių teorijų paslaptį ir prasmę.
– Dabar, Don Kamili, gali eiti, – tarė Kristus, kai laiškas jau buvo virtęs pelenais. – Tuo būdu išvengei pavojaus, t. y. užėjęs nusipirkti cigarų, užsimiršęs neprilipinsi prie voko pašto ženklelio ir neįmesi laiško į pašto dėžutę.
Don Kamilis nuėjo gulti murmėdamas, kad dabar esą blogiau nei tada, kai buvo Liaudies švietimo ministerija.
*
Velykos buvo visai arti. Peponis, susikvietęs visus vietos ir apylinkės pirmūnus, tarsi iš pirties grįžęs visas suprakaitavęs, aiškino, kad draugai atstovai labai gerai padarę balsuodami už septintojo straipsnio priėmimą.
– Visų pirma jie taip padarę, kad nesudrumstų liaudies religinių įsitikinimų ramybės, kaip pasakė mūsų vadas, kuris gerai žino, ką sako, ir kuriam nereikia mūsų patarimo. Antra, kad neduotų progos reakcionieriams verkšlenti ir apgailestauti dėl likimo to vargšo senuko popiežiaus, kurį mes, niekadėjai, neva norime padaryti pasaulyje vietos nerandančiu tremtiniu, kaip pasakė partijos sekretorius, o jis turi galvą ant pečių ir toje galvoje dideles smegenis. Trečia, kad tikslas pateisina priemones, kaip sakau aš, kuris nesu molio Motiejus ir kuris tvirtinu, jog viskas yra leistina, pasišovus paimti valdžią į savo rankas. O kai būsime valdžioje, reakcionieriai klerikalai pajus VIII straipsnio kvapą.
Baigęs kalbėti, Peponis nutvėrė ant stalo stovintį geležinį popieriams sudėti skritulį ir savo stipriomis rankomis sulenkė jį į skaitlinę „8“. Tuomet visi suprato, ką Peponis norėjo pasakyti, ir triukšmingai plodami rėkė.
Peponis nusišluostė prakaitą: mintis padėti ant stalo geležinį skritulį ir juo mušti į taktą VIII straipsniui buvo nuostabi.
Patenkintas pridūrė:
– Tuo tarpu laikykitės visiškai ramiai. Bet taipgi žinokite, jog VII ar ne VII straipsnis, mes eisime užsibrėžtuoju keliu, nenukrypdami nė vienos milijonosios milimetro dalelės, ir nepakęsime jokio, kad ir nežymiausio, svetimų įsikišimo! Jokio!
Kaip tik tuo metu atsidarė kambario durys ir su krapylu rankoje įėjo Don Kamilis, lydimas dviejų ministrantų su švęsto vandens kibirėliu ir pintinėle kiaušiniams pasidėti.
Įsiviešpatavo gili tyla. Nė žodžio netaręs, paėjėjęs kiek į priekį, Don Kamilis visus pašlakstė švęstu vandeniu. Po to, vienam ministrantui padavęs krapylą, įdėjo kiekvienam į ranką po paveiksliuką.
– Ne, tau šventosios Liucijos paveiksliuką, – pasakė Don Kamilis, priartėjęs prie Peponio, – ji saugos tavo akis, drauge.
Paskum, apsčiai švęsto vandens tėškęs į pakabintą vado paveikslą, truputį linktelėjo ir išėjo, uždarydamas duris. Tarsi užburtas vėjas būtų perpūtęs, visi viduje buvusieji paliko sustirę.
Peponis su atkritusiu palūpiu nustebęs pažvelgė pirmiau į rankoje turimą paveiksliuką, paskiau į duris ir pratrūko nežmogišku staugimu:
– Arba laikykite mane, arba aš jį užmušiu!
Jį sulaikė, ir Don Kamilis galėjo sugrįžti į namus pasipūtęs kaip kalakutas, nes buvo taip patenkintas, kad netvėrė iš džiaugsmo.
Altoriaus Kristus buvo dar pridengtas aksominiu trikampiu, bet vis dėlto pamatė Don Kamilį, įeinantį į bažnyčią.
– Don Kamili! – rūsčiu balsu tarė.
– Viešpatie, – ramiai atsakė Don Kamilis, – jei šventinu vištas ir veršius, kodėl negalėčiau šventinti Peponio ir jo sėbrų? Gal padariau klaidą?
– Ne, Don Kamili, tu esi teisus. Bet vis tiek esi nedrausmingas.
*
Ankstybą Velykų rytą Don Kamilis, išėjęs iš klebonijos, pamatė po pat durimis paristą didžiulį šokoladinį kiaušinį, papuoštą raudono šilko kaspinu. Tikriau sakant, tai buvo milžiniškas kiaušinis, labai panašus į šokoladinį, bet iš tikrųjų tai buvo dviejų šimtų svarų lėktuvinė bomba, kurią, nupjovę sparnelius, nudažė tamsiai ruda spalva.
Karas neaplenkė nė Don Kamilio miestelio ir pro jį skridę lėktuvai numetė ne vieną bombą. Kai kurie tų pragariškų užtaisų buvo nesprogę, tik nosimi į žemę įsmigę arba laisvai gulėjo dirvoje, nes lėktuvai bombarduodavo skrisdami pažemiu. Kai jau viskas buvo baigta, iš kažkur atvykę žinovai išsprogdino bombas, kurios gulėjo toliau nuo apgyventų vietų, o tas, kurios gulėjo arti pastatų ir kurių negalėjo išsprogdinti, išėmę dužiklius, padarė nepavojingomis. Jas surinko ir sukrovė vienon vieton, galvodami, esant reikalui, ateityje pasiimti. Viena tokia bomba buvo nukritusi į senąjį malūną, įlauždama stogą, ir įstrigusi tarp mūro sienos ir balkio. Ją ten ir paliko, nes tame pastate niekas negyveno ir, be to, išėmus dužiklį, ji buvo nepavojinga. Tai ir buvo toji bomba, kurią nežinomi tipeliai pavertė velykiniu kiaušiniu.
Ne visiškai nežinomi, nes po Linksmų Velikų sveikinimu buvo prirašyta: „Mandagiai atsilygindami už malonų apsilankymą.“ O priedo dar raudonas kaspinas.
Dalykas buvo atidžiai apžiūrėtas ir Don Kamilis, pakėlęs akis nuo keisto kiaušinio, išvydo šaligatvyje būrį žmonių. Jie visi buvo subėgę pažiūrėti ir pasidžiaugti Don Kamilio veido išraiška.
Don Kamilis pyktelėjęs spyrė į tą užtaisą, kuris, aišku, nė nekrustelėjo.
– Sunkus daiktas! – kažkas iš žiūrovų šūktelėjo.
– Reikės šauktis transporto bendrovės! – vamptelėjo kitas.
Kiti pašaipiai juokėsi.
– Bandyk šventinti, gal pats nueis! – pridūrė trečias.
Don Kamilis pasisukęs pamatė Peponį. Peponis, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, su visu vyriausiuoju štabu stovėjo pirmose eilėse ir pašaipiai žiūrėjo.
Staiga Don Kamilis išbalo, jo kojos pradėjo virpėti.
Don Kamilis pamažu pasilenkė ir savo didelius delnus pridėjo prie abiejų bombos galų.
Užviešpatavo mirtina tyla. Žmonės nė nekvėpavo, tik išplėstomis akimis išsigandę žiūrėjo į Don Kamilį.
– Viešpatie! – sunkiai atsiduso Don Kamilis.
– Drąsos, Don Kamili! – jam atsakė duslus balsas, atėjęs iš didžiojo altoriaus.
Subraškėjo milžiniško kūno kaulai. Lėtai, neatlyždamas Don Kamilis išsitiesė su sunkia našta rankose. Kiek stabtelėjęs pasižiūrėjo į minią ir pajudėjo. Kiekvienas žingsnis svėrė toną. Išėjęs iš šventoriaus, žingsnis po žingsnio, iš lėto ir įkandžiai kaip likimas, Don Kamilis perėjo per aikštę. Minia jį sekė tylėdama ir stebėdama.
Perėjęs į kitą aikštės pusę, sustojo prie partijos būstinės. Sustojo ir minia.
– Viešpatie, – nusiminęs nusuokė Don Kamilis.
– Drąsos, būk tvirtas, Don Kamili! – atsiliepė jam iš bažnyčios didžiojo altoriaus ateinąs susirūpinęs balsas. – Drąsos, Don Kamili!
Don Kamilis pasirąžęs pritūpė ir, kilstelėjęs baisųjį plieno svorį, užsidėjo ant krūtinės. Dar kartą šoktelėjo, ir bomba pamažu pradėjo kilti aukštyn. Visi žmonės buvo apimti baimės.
Štai jo rankos išsitiesė ir bomba iškilo virš Don Kamilio galvos.
Paleista įsmigo į žemę prie pat partijos skyriaus durų.
Don Kamilis atsisuko į minią.
– Grąžinta siuntėjui, – garsiai riktelėjo. – Žodis „Velykos“ rašomos su „y“ ilgąja. Pataisykit ir vėl grąžinkit.
Miniai prasiskyrus, Don Kamilis švęsdamas pergalę grįžo į kleboniją.
Peponis bombos negrąžino. Trise užvertę ant vežimėlio, išvežė ir nuritino į pakriaušę, esančią už miestelio.
Bomba nuriedėjo, bet nepasiekė pakriaušės apačios, nes, užkliuvusi už krūmo, paliko stačia stovėti. Iš viršaus buvo matyti įrašas: Linksmų Velikų.
*
Po trijų dienų ten užklydusi ožka pešė sau žolę. Jos kojų užkliudyta bomba pradėjo riedėti ir, atsimušusi į akmenį už kelių metrų, visu stiprumu sprogo. Miestelyje, kuris buvo ne taip jau arti, išbyrėjo trisdešimties namų langai.
Tuoj po to įvykio uždusęs Peponis atbėgo į kleboniją ir sutiko Don Kamilį, lipantį laiptais aukštyn.
– O aš... – mekeno Peponis, – o aš ją visą vakarą daužiau kūju, kad sparnus numuščiau!..
– O aš, kuris... – dūsaudamas atsakė Don Kamilis ir negalėjo toliau tęsti, nes prieš jo akis stovėjo aikštės vaizdas.
– Einu atsigulti... – dūsavo Peponis.
– Aš gi jau buvau beeinąs, – atsiduso Don Kamilis.
Don Kamilis liepė atnešti į kambarį didžiojo altoriaus Nukryžiuotąjį.
– Atleisk, jei Tave sutrukdžiau, – suimtas aukštos temperatūros, nusuokė Don Kamilis. – Norėjau Tau padėkoti viso miestelio vardu.
– Neimk į galvą, Don Kamili, – nusišypsojęs atsakė Kristus. – Neimk į galvą!
