unsplash.com nuotrauka
Kunigas Jonas Jūraitis
Jūs tikriausiai niekada negirdėjote apie žodį Brimborium. Tai naujas žodis, kilęs iš prancūzų kalbos žodžio brimborion. Pagal Digest žodyną šis žodis reiškia murmėjimo maldą, išsisukinėjimą, atsikalbinėjimą, nereikalingus dalykus, nereikšmingumą. Kai perskaičiau šio žodžio reikšmę, prisiminiau popiežiaus maldos intenciją: „Tegul orus šventų Mišių šventimas visiems pašaliečiams tampa nuoroda į tikrąją Kristaus Bažnyčią!“ Ši intencija tikrai apima ir mūsų rožinio maldą, ir bet kokią kitą viešą maldą. Nes mūsų pamaldose ir maldose yra daug brimborium.
Kai kuriose parapijose matydami kasdienes mokyklinių vaikų maldas ir rožinio maldas jaučiamės, lyg būtume Tibete ir girdėtume maldų malūnėlius. Kad Mišių šventimas dažnai yra labiau tinginystė nei spinduliuojantis tikrosios Kristaus Bažnyčios ženklas, man nereikia įrodinėti. Jau pakankamai girdėjome apie ankstyvųjų sekmadienio Mišių miegalius, esame matę ant bažnyčios suolų kaip kraujo dešras kabančius žmones, kurie daugiau žiūri į laikrodį nei į „baisų slėpinį“. Ne tik velnias nešioja vardą „Legionas“. Deja, yra legionas Mišių lankytojų, kurie, paklusdami išoriniam Bažnyčios įstatymui, užtikrinančiam jiems bažnytines laidotuves, Mišias ištveria kaip sunkiai surinkta banda. Tokie ir panašūs krikščionys laiko „geru“ tik tą kunigą, kuris „dirba greitai“. Gal būtų patartina kandidatams į kunigus pranešti, kad jais nebegali tapti tas, kurs nesugeba sekmadienio Mišių sutalpinti į 10 minučių. Jau kurį laiką iš savo vyskupo esame gavę gaires, kaip deramai švęsti Mišias. Visoje Katalikų Bažnyčioje šiuo metu yra stiprus siekis priartinti prie tikinčiųjų ir leisti jiems išgyventi šventąsias Mišias.
Vienas didelis Vokietijos laikraštis giria mirusį kardinolą už tai, kad jis priartino žmones prie altoriaus. Orkestrinės mišios ir kiti koncertai bei teatrališkos mišios turi pagaliau baigtis. Vienintelė teisinga Mišių šventimo forma yra altoriaus ir žmonių žodžių bei giesmių sąveika. <...> Jei dvasininkas nesugeba sukurti šių išorinių sąlygų oriai Mišių šventei, tuomet reikia susirūpinti dėl tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo teisingumo. Visiems vis dar tikintiems ir visiems geros valios žmonėms skiriamas popiežiaus ir vyskupo balsas: savo oria elgsena per šventąsias Mišias parodykite, kad savo Bažnyčioje turime neįkainojamą lobį! Bažnyčios vadovybės prašymai, reikalavimai ir gairės turi mus paskatinti arba visiškai atsisakyti tikėjimo, arba giliau suprasti baisiausią mūsų tikėjimo slėpinį.
Bažnyčioje svarbus kiekvieno asmens pavyzdys. Jis arba traukia, arba nuodija atmosferą! Mokyklos bei daugybė religinių bendruomenių mūsų šalyje turėtų šiuo atžvilgiu pirmauti. To paties galima tikėtis visų pirma iš didesnių parapijų. Kažkas yra ne taip, kai, pavyzdžiui, per laidotuves iš vargonų balkono bažnyčioje skamba silpnas giedojimas, o visi susirinkę žmonės tarsi sustingę kaip ledo gabalas. Kai kunigas prie altoriaus kviečia padėkoti Dievui, atsistoja du kunigai ir vikaras <...> Mūsų dar laukia ilgas kelias. Nėra lengva pašalinti šimtmečių griuvėsius, nėra taip lengva beprasmišką Brimborium pakeisti šilta oria malda. Ryškus tikrosios Kristaus Bažnyčios pavyzdys yra kasdienė meilė artimui ir tiesa bendraujant vieniems su kitais. Tačiau patikimiausias kelias į tikrą krikščionybę yra orus šventųjų Mišių šventimas.
Frater Leo, 1961 sausio 13-toji diena Walliser Volksfreund
Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis
Projektą iš dalies finansuoja
