Kun. Linas ŠIPAVIČIUS
Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą (Jok 1, 21b–23. 25).
Dievo žodis yra tikrovė, kuriai žmogus negali būti abejingas. Skelbiantis Dievo žodį jaučia didelę atsakomybės naštą, o klausytojas suvokia būtinybę paklusti žodžiui, kuris daro įtaką visam jo gyvenimui.
Klausantieji Dievo žodžio privalo priimti jį su pasitikėjimu ir atsidavimu. Kaip apreiškimas ir gyvenimo norma, šis žodis yra žmonėms šviesa (plg. Ps 119, 105). Kaip pažadas, jis užtikrina jiems atitinkamą ateitį. Nesvarbu, kokiomis savybėmis pasižymėtų žmogus, skelbiantis žodį, privalu jo klausyti, priimti į širdį ir pritaikyti jį gyvenime, pasitikėti juo ir sieti su juo savo viltis (plg. Įst 6, 6). Žmogaus atsakymas į žodį kuria nepaprastą vidinę būseną, kuri per tikėjimą (nes žodis yra Gyvojo Dievo ir Jo planų apreiškimas), viltį (nes žodis yra pažadas) ir meilę (nes žodis yra gyvenimo norma; plg. Įst 6, 4) paveikia visą asmens gyvenimą.
Krikščionys yra įpareigoti priimti paskelbtą žodį ir per jį užmegzti nuoširdų santykį su Dievu. Sinoptinių evangelijų autoriai (t. y. Matas, Morkus, Lukas) pristato Jėzaus pamokymus. Palyginime apie sėjėją „žodį“, kitaip tariant, Gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, skirtingi klausytojai skirtingai ir priima: visi „klausosi“, tačiau tik tie, kurie jį „supranta“ (Mt 13, 23; Mk 4, 33) arba priima bei „saugo“ (Lk 8, 15), pamato, kaip žodis juose tampa vaisingas.
Kalno pamokslo pabaigoje Jėzus palygina likimą tų, kurie klauso Jo žodžių ir juos vykdo, ir tų, kurie klauso Jo žodžių, bet jų nevykdo (plg. Mt 7, 24. 26). Pirmu atveju namas pastatytas ant uolos, antru – statinys padėtas ant smėlio. Šios iliustracijos parodo, kaip būsime teisiami Paskutinio teismo dieną; kiekvienas bus teisiamas pagal tai, kaip atsiliepė į žodį: „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (Mk 8, 38).
Evangelistas Jonas kelia tą pačią mintį, bet pabrėžia ją ypatingu būdu. Evangelijoje nusakoma, kaip dėl Jėzaus žodžių klausytojai pasidalija (plg. Jn 10, 19). Vienoje pusėje yra tie, kurie tiki (plg. 2, 22), klauso Jo žodžio (plg. 5, 24), saugo jį, laikosi jo (plg. 8, 31. 51), ir jis juose pasilieka. Jie jau turi amžinąjį gyvenimą (plg. 5, 24) ir „neragaus mirties per amžius“ (8, 51c). Kitoje pusėje yra tie, kuriems žodis yra pernelyg kietas (plg. 6, 60) ir jie negali jo klausyti (plg. 8, 43), atmeta jį ir paniekina Kristų. Šis Jėzaus žodis teis juos paskutinę dieną (plg. 12, 48), nes žodis ne Jo, bet Tėvo (plg. 12, 49), kuris yra Tiesa (plg. 17, 17). Tam tikra laikysena Jėzaus žodžio atžvilgiu sykiu išreiškia ir santykį su Jo Asmeniu, paties Dievo Asmeniu.
Taigi Dievas pakvietė žmogų žengti per gyvenimą vadovaujantis teologinėmis dorybėmis – tikėjimu, viltimi ir meile. Priešingu atveju jis nugarmės į blogio pasaulio tamsybes.
