Vijoleta Vitkauskienė
silverblack / pexels.com notrauka
2022 m. 100-ui santuokų teko 46,2 ištuokos (2021 m. – 46,6). Skiriasi civiliškai susituokę, deja, ir tikintieji – anuliuojama vis daugiau santuokų Katalikų Bažnyčioje. Kodėl ir kaip svarbu dirbti su skyrybų pasekmėmis, pasakojo dvi savo srities ekspertės iš Nyderlandų: Carla Naafs, jau 15 metų padedanti šeimoms, turinčioms vaikų, pereiti skyrybų procesą; Lies Gualtherie van Weezel nuo Nepriklausomybės pradžios konsultuojanti Lietuvos organizacijas, dirbančiassocialinėje sferoje.
Besiskirianti pora
„Nors Olandijoje, kaip ir visame pasaulyje, besiskiriantys ieško kaltų, bet... mums, dirbantiems su jais, neįdomu, kas kaltas. Šia tema su jais nesikalbame. Mums svarbiausia, kad jie ir po skyrybų būtų gerais tėvais“, – pasakoja Carla.
Paklausus Carlos, kodėl mums taip svarbu surasti kaltąjį, ji atsakė: „Kai žmonės apkaltina kitą – jaučiasi geriau – „aš tokių baisių, blogų dalykų, kaip kitas, nedarau“. Mes padedame žmonėms prisiimti atsakomybę, o kai susitikimų metu nesidomime kaltumo tema, jie galiausiai tą temą palieka. Jei kabinete kuris nors labai nori kitą apkaltinti, išsakyti priekaištus – kartais leidžiame, o kai išsako, klausiame: „Ar jūs jaučiatės geriau, kad jam tai pasakėte?“ ir kalbamės toliau. Jie nustemba, kodėl klausiate, bet mes nesiveliame giliau į tą temą.“ Skyrybų metu vyksta nuoseklus besiskiriančių ugdymas. Carla sako: „Kai porą išmokai bendrauti – atpažinti, kaip jie jaučiasi, dėl ko yra nelaimingi, jie gali išmokti spręsti problemas. Pora turi išmokti bendrauti. Vaikas taip pat automatiškai neišmoksta bendrauti su abiem išsiskyrusiais tėvais. Tas naujas bendravimas kaip gimdymas – neateina lengvai. Moteris dažniausiai turi suteikti erdvės vyrui.“
Carla Naafs
Carlos akimis, besiskiriantys jaučiasi liūdni, pasimetę, pametę gyvenimo kryptį. Kartais skyrybos ištinka netikėtai: vieniems dėl to palengvėja, o kiti ieško atramos, sutuoktinis svarsto, ką pats ar kitas padarė negerai. Besiskiriantys, savo aplinkoje norėdami atramos, ieško, kas palaikytų jų pusę. Tada jaučiasi stipresni. Bet būtent tada svarbu pasidalinti savo išgyvenimais su profesionalais, kurie bus objektyvūs ir matys plačiau. Besiskiriantys turi pasitikėti skyrybų procese juos palydinčiu asmeniu, kad jis jiems padės. Paprastai pradžioje galvojama: „Mus kaltins.“ Bet mes nepatarinėjame, ką jie turi daryti.
Porai svarbu suprasti: kas mums nutiko? Nepamiršti, kad santuokoje buvo ir draugystės, meilės etapas, o galiausiai atsirado drama. Tai tikrai sunku priimti. Besiskiriantys nori greitesnių rezultatų ir greitų receptų, nes per sunku. Tačiau keičiasi daugiau dalykų, nei įmanoma įsivaizduoti. Nurimti padeda nekaltinantys klausimai, konkretus suvokimas, kas labiausiai dabar jaudina. Kas skaudina? Ko nesitikėjai? Gal kas nors gali padėti? Ko dabar labiausiai reikėtų? Kaip dabar bendrauti su senais bendrais draugais? Kartais neaišku, kur gyventi, neaišku, kaip bus su vaikais – sprendimai laukia nelengvi. Kuo labiau nustumiami jausmai, tuo baisesnė „lavina“. Visi nori greito rezultato: besiskiriantys, seneliai, giminė ir tarnybos. Bet tai neįmanoma.
Carla, kalbėdama apie dėdes ir tetas, brolius ir seseris, sako: „Svarbu suprasti, kad jie nepadeda jums, kai palaiko jūsų pyktį ant buvusio sutuoktinio. Reikia, kad giminės, draugai klaustų: „O ką tu padarei?“ Gal kas nors abejojo jūsų pasirinkimu per vestuves, gal ne visi džiaugėsi? Gali būti, kad nebūtumėte vienas kito pasirinkę, jei būtumėte pažinoję, kaip dabar. Nebendraukite su tais, kurie lengva ranka teisia. Svarbu ir palaikyti žmogų, o tuo pačiu ir suprasti, kad nė vienas nėra 100 proc. geras ar 100 proc. blogas. Besisikiriantiems nereikia, kad kažkas visą laiką aiškintų, ką jie turi daryti, o ko ne.“
Carla pasakoja, jog susitikimuose kviečia kalbėti apie tarpusavio santykius, vartojant žodį „aš“. Kai besiskiriantys išsikalba apie santykius, dekonstruoja situacijas, dažniausiai jie geriau supranta vienas kitą, kaip Nyderlanduose sakoma – išpina (iššukuoja) susivėlusias kasas. Kai jie kalba – ieškome gerosios jų patirties dalies, – ką įveikė drauge, kaip didžiavosi vienas kitu. Taip įtampa poroje atsileidžia, sutuoktiniai tarsi atitirpsta. Kalbėdami apie praeitį jie galvoja apie save, apie savo indėlį į santykius. 3-4 susitikimai yra skirti, kad poros išsikalbėtų ir pamatytų, kaip jie užaugino santykį iki dabartinio. Tada klausiame jų, kur norite matyti save po pusės metų? Beje, kai ateina vienas kuris iš poros, negali kalbėti kabinete apie kitą: besiskiriantys kalba tik kitam girdint.
Ieškome sprendimų kiekvienai porai, pavyzdžiui, kol tėvai nekenčia vienas kito taip, kad negali vienas kito matyti, aptariame būdus, kaip jie gali nesusitikti ir vis tiek perduoti vaiką vienas kitam: galbūt vaiką atveža į būrelį mama, o iš būrelio jau pasiima tėtis. Mes siekiame, kad vaikams būtų lengviau. Laikui bėgant ir tokie tėvai pradeda kalbėtis. Jie mato, kad jų vaikai laimingesni, draugiškesni, jiems geriau sekasi mokykloje. Kabinete kiekvienas tėvas gali kalbėti apie savo jausmus – kaip jaučiasi sužeistas, piktas, liūdnas, bet nekalbame apie tai, ką kitas padarė ar nepadarė.
Senelių vaidmuo
Kartais naudojame genogramą, kad aptartume situaciją su seneliais. Jos pagalba aptariame, kokie besiskiriančių santykiai su jų tėvais – kas juose gero, kas blogo, ką iš savo tėvų atsinešė į santuoką. Įsigiliname, kiek padeda seneliai, ir tada sprendžiame, ar reikia juos kviesti pokalbiui. Su seneliais aptariame, kad neverta netgi neapsimoka kaltinti ką nors – tai labai nenaudinga nei jų vaikams, nei anūkams.
Lies Gualtherie van Weezel
Anot Lies, seneliai būna šoke dėl skyrybų, jiems skauda, jie nerimauja. Dėl to jie gali įpilti benzino į besiskiriančių santykius. Šeima juk yra giminės tinkle, o seneliai – arčiausiai. Seneliams svarbu suprasti, kaip labai jie nusiminę, nusivylę ir sužeisti savo vaikų skyrybų. Jie irgi sutrinka, nebežino, kaip kalbėtis su buvusiu žentu ar marčia, net ir su anūkais. Bendrauti ar nebendrauti? Ir jie visada gali padidinti konfliktą arba jį sumažinti. Gerai, kai seneliai nekaltina tėčio ar mamos, nes vaikams abu tėvai yra tėvai.
Lies sako, kad vaikui skyrybų metu kyla daugybė jausmų, o seneliai gali jausti visai kitus jausmus nei anūkai. Vieni seneliai daug kalbėsis, kiti mažai, bet svarbu, kad jie suprastų anūkus ir nežemintų tėvų, bet įvardytų, kad jie elgėsi netinkamai. O ką seneliams daryti su savo jausmais? Seneliams svarbu patiems apgalvoti, kaip jie tęs santykius su anūkais, apgalvoti ir priimti savo jausmus ar su kuo nors pasikalbėti apie kylančius klausimus. Nesitikėti, kad bematant palengvės ar išsispręs situacija. Pasikalbėjus jausmai šiek tiek nurims. Seneliai jaudinasi dėl savo sūnaus ar dukros, bet svarbu suprasti, kad vis tiek ta „bloga antra pusė“ yra vaiko tėtis ar mama, ir anūkui svarbu jį / ją pažinti. Gyvenimas nėra statiškas, ir tėtis ar mama gali keistis į gera.
Seneliai visada gali mylėti anūkus, pasidžiaugti, jei anūkėliams gerai sekasi su tėčiu ar mama, kuris yra jų žentas ar marti. Ir pasidžiaugti, jei sekasi gerai, o ne ieškoti blogų dalykų. Seneliai, patvirtinkite, kad jūs bendrausite su anūkais. Gal padėsite jiems daugiau nei įprastai. Kai kada seneliai mažiau panikuoja nei tėvai, ir tai yra gerai anūkams. Tada anūkai gali labiau atsiverti jiems. Svarbiausia – anūkų neteisti dėl jų mąstymo, o tiesiog išklausyti.
Kaip palaikyti savo vaiką, nekaltinant kito? Domėkitės, kuo gyvena jūsų vaikas, kas jam aktualu. Jei žentas gėrė ar buvo neištikimas, nekalbėkite prie anūkų blogai apie tėtį. Atraskite bendravimo būdą su anūkais, kad abu besiskiriantys galėtų likti gerais vaiko tėvais.
Klausytis vaiko
Carla sako, kad skyrybų procese svarbiausias yra vaikas, todėl būtina suteikti vaikui laisvę atvirai kalbėti apie savo patirtį su tėvais, su seneliais, su specialistais. Ir vaikams reikia išsikalbėti. Svarbu suprasti, kuo gyvena vaikai, o ne tik kuo gyvenu aš ir kokie yra mano jausmai. Jiems labai svarbu išgirsti „kaip gerai, kad tau smagu su tėčiu / mama“. Jei vaikas girdės, tik koks tėtis / mama blogas (-a), jis jausis blogu, kad jam patinka tėtis / mama. Vaikui blogai girdėti, kad vienas iš tėvų yra blogas. Jei jau norisi aiškinti, tuomet dera kalbėti ne apie žmogų, o apie jo elgesį, tai ne tėtis ar mama blogi, tai jų elgesys netinkamas.
Kaip institucijos gali padėti
Nyderlandų sistema unikali tuo, kad ji remiasi tėvų ugdymu, tėvų supratimu. Advokatai, vaiko teisės specialistai neliepia tėvams, ką konkrečiai jie turi daryti. Tėvai patys, atsakinėdami į klausimus, atranda atsakymus. Lies pastebi, kad Lietuvoje dažnai tėvai susidūrę su vaiko teisių apsaugos sistema taip ir neatranda vidinio poreikio keistis, jiems viskas pasakoma ir nurodoma. Anot Lies, tai yra blogiausia, kai institucijos nurodinėja tėvams, kaip jie turi galvoti. Gal dėl to dažnai tėvai laukia per ilgai, šeimoje problemos įsisenėja, ir tada skyrybos būna labai sunkios. Nenorime skatinti skyrybų, bet geriau, kai jos yra draugiškos.
Pirmieji ženklai, kad reikia pagalbos
Anot abiejų specialisčių, daug santuokų būtų galima išsaugoti, jei poros laiku kreiptųsi pagalbos. Jei poroje vienas jaučiasi nelaimingas, dažnai pykstasi, jei nesusikalbama – tai yra ženklas, kad pats laikas kreiptis į specialistą. Žmonės nesikreipia, nes nežino specialistų, kiti galvoja, kad bus per brangu, dar kiti tikisi, kad savaime praeis tas sunkumas. Svarbu porai ieškoti sprendimų, nuotolinių susitikimų.
Carlos palinkėjimas besiskiriantiems: „Dabar jūs skriejate įvairiausių jausmų karuselėje, tačiau po kelių mėnesių ar metų galėsite atrasti sprendimą, kaip būti gerais tėvais. O kai vaikams gerai, tai ir tėvai gerai jaučiasi. Padėkite vienas kitam auginti vaikus, nes vienam yra sunku.“
