Vyskupą Algirdą Jurevičių Artumoje kalbinome lygiai prieš metus, pasibaigus pirmajai Vyskupų sinodo apie sinodiškumą sesijai. Šiemet, pasibaigus antrajai sesijai ir priėmus Baigiamąjį dokumentą, vėl kalbiname Lietuvos vyskupų konferencijos delegatą šiame Sinode, teiraudamiesi – o kas bus toliau?
Kasdien iš Vatikano rašėte reportažus, kurie buvo skelbiami sinodas.katalikai.lt. Laukiame į lietuvių kalbą verčiamo Baigiamojo dokumento. O kokie jūsų paties įspūdžiai užbaigus Sinodą?
– Palyginus abi sesijas, antroji vyko labiau kryptingai. Sinodas jau baigėsi, o pernai po sesijos buvo dar daug nežinios. Bet popiežius rado tokių išmintingų sprendimų, kad kai kuriuos klausimus, trukdančius judėti į priekį, pavedė tyrinėti dešimčiai tam įkurtų specialių komisijų. Ir mes galėjome dirbti ramiau, buvo lengviau koncentruotis į pačią temą. Šiemet kalbėjome tik apie sinodiškumą.
Gal galėtumėte patikslinti, kas yra sinodiškumas?
Sinodiškumas – Bažnyčios gyvavimo būdas pasaulyje. Šiame Sinode kalbėta apie tai, kaip Bažnyčia gali gyventi kaip Dievo tauta. Iš praeities atėjęs ryškus padalijimas tarp dvasininkų, pasauliečių ir vienuolių, o sinodiškumas bando susodinti visus prie vieno stalo, kad pasijustų, jog esame ne luomais suskaldyta grupė žmonių, bet viena Dievo tauta. Iš tiesų nieko naujo – jau Vatikano II Susirinkimas apie tai daug kalbėjo. Kažkas vis pasakydavo, kad gal jau reikia Vatikano III Susirinkimo. Tačiau Sinodas atskleidė, jog mes dar neįgyvendinome ir net nesupratome kai kurių ano Susirinkimo nutarimų. Tad čia ir bandėme suprasti Vatikano II Susirinkimą.
Kaip pasisekė? Ar bent tiems, kurie dalyvavo Sinode, jau aiškesnis Vatikano II Susirinkimas?
– Aiškesnis, nes pats dalyvavimas vyko sinodiniu būdu. Šalia manęs prie vieno stalo sėdėjo keli kardinolai, moteris pasaulietė, vienuolė, pasaulietis vyras, keli kunigai, vyskupai – ir visų mūsų širdys degė troškimu vienas kitą suprasti, įsiklausyti ir pasiūlyti Bažnyčiai geriausius sprendimus. Tai vyko per pokalbį Dvasioje, laikantis maldos, tylos, pasidalijimo ritmo. Apie tai ne teoriškai svarstėm, bet mėnesį tiesiog gyvenome pagal intensyvų sinodinį metodą.
Iš šono žiūrint, truputį pavydu dėl to gyvenimo intensyviu sinodiniu metodu. Bet delegatų tebuvo tik 368. Ką, jūsų manymu, reiktų daryti, kad tai išplistų į visą Bažnyčią, ir konkrečiau – mūsų Lietuvoje.
– Baigiamasis Sinodo dokumentas numatė keletą žingsnių, kas galėtų būti daroma. Nemanau, kad tai lengva, daug kam reikės perlipti per save, paminti savo egoizmą, susireikšminimą ir bandyti. Bet jei nebandysime kalbėti, diegti, nieko nebus. Galbūt parapijose ar bendruomenėse atsiras židinukų, kurie mėgins taip gyventi, judėti į priekį, – ir tai bus mūsų įnašas. Ateities Bažnyčia matoma labiau sinodinė, kai jos nariai atsigręžę vienas į kitą.
Ką daryti, kad tų židinukų atsirastų? Tik raginti žodžiu?
– Visų pirma verčiamas Sinodo Baigiamasis dokumentas. Vien kalbos nieko neatneš. Reikia pabandyti. Pirmiausia su dvasininkais. Manau, po truputį tai persiduos ir į parapijas. Tenka apgailestauti, kad ne visos parapijos turi tarybas: ekonominę ir pastoracinę. Pirmiausia jose galima būtų kokį nors klausimą nagrinėti, sprendimą priimti sinodiniu būdu per „tyrimą“ (discerniment). Tai nėra lengva. Dokumentas turi visą skyrių, turbūt patį įdomiausią, apie tai, kaip atliekamas toks tyrimas (discerniment). Beje, man įdomu, kaip bus išversta, nes lietuviškai neturime tikslaus atitikmens (įžvalga, atpažinimas, asmeninis sąžinės tyrimas arba bendruomeninės įžvalgos siekis, – red. past.).
„Tyrimas“ nereiškia, kad visi išsako savo nuomonę ir ją gina. Jis apima maldą, įtraukiama ir Biblija, ir Tradicija, ir Bažnyčios mokymas. Tik visą tai išklausius, sprendžiama. Sprendimas priimamas ne balsų dauguma, bet su malda atsižvelgiant į visą Bažnyčios tradiciją, mokymą, Šventąjį Raštą ir į mūsų situaciją. Nelengva, kai norima, kad visi įsitrauktų ir tik tada priimtų sprendimą.
Įsivaizduoju, kad nelengva. Bet, pavyzdžiui, susirenka klebonas ir parapijos taryba, yra daug klausimų: vaikų rengimas Komunijai, bažnyčios remontas, vienišų žmonių lankymas ir pan. Nuo ko pradėti?
– Sinodinis sprendimo būdas daugiau taikomas klausimams, reikalaujantiems „tyrimo“. Jei klausimas itin paprastas: tarkim, ruošim šiemet vaikus Pirmajai Komunijai ar ne? Nėra ką svarstyti. Aišku, kad vyks pasirengimas. Bet jei kitokio lygio klausimai, pavyzdžiui, naujų žmonių pakvietimas į Bažnyčią... Tada jau dalijamasi, meldžiamasi, galbūt susitinkama po savaitės, gavus užduotį melstis, mąstyti, svarstyti ir tada pateikti savo siūlymus. Sinodiškumas – kai kiekvienas pateikia savo versiją ir drauge ieško, svarsto, tariasi ir išgrynina vieną arba kelis žingsnius, ką visa bendruomenė darys. Sinodinis tyrimo metodas labiau taikomas sudėtingesniems, ne tokiems aiškiems klausimams. Svarbu, jog visi, net ir priešingą nuomonę išsakę, dalyvaudami procese pamatytų, kad priėmusieji sprendimą turi svarių argumentų, dėl kurių parapija ar bendruomenė jį priėmė ir jo laikysis.
Stengiuosi suprasti. Kažin ar vaikų rengimas Pirmajai Komunijai yra toks savaime suprantamas, visi tik ir kalba, ką daryti, kad vaikai po to pasiliktų Bažnyčioje... Galbūt ir jį reiktų pasvarstyti, gal ką atnaujinti?
– Taip, žinoma, tada parapija turi iškelti tą klausimą, duoti užduotį parapijos tarybai ar vaikų tėvams, įtraukti platesnį ar siauresnį žmonių būrį... Tiesiog iškelti klausimą kviečiant padiskutuoti sinodiniu būdu.
Vadinasi, kažkas parapijoje turi iškelti klausimą ir kviesti į sinodinę diskusiją? Kaip pradėti visą procesą?
– Kas inicijuoja, tas ir pradeda.
O ką daryti, jei klebonas nenorės, juk galiausiai jo atsakomybė didžiausia. Laukti ir mėginti įtikint kleboną, kad gal vis tiek reiktų tai apsvarstyti? Žinoma, lygiai toks pat klausimas, ką daryti klebonui, jei parapijiečiai nenori kalbėtis?
– Melstis už klebono ir parapijiečių atsivertimą, kad užsinorėtų...
O kaip jūs matot, kur Lietuvoje labiausiai reikėtų skatinti sinodiškumą? Ar tiesiog palikti savieigai, kol patys žmonės užsinorės, ir melstis? Žinoma, turbūt Vyskupų konferencijos posėdyje dar svarstysite, ką daryti toliau...
– Užsimoti labai globaliai nebeišeina, nes tada viskas nuskęs. Reikėtų viską daryti lokaliai, plečiant šią žinią. Be abejo, arkivyskupas Gintaras Grušas, išrinktas į Sinodo tarybą, pagal savo pareigas irgi turi rūpintis, kaip ta sinodiškumo idėja bus įgyvendinta. Vyskupijose tai turėtų atsispindėti visais bendravimo lygmenimis: nuo vyskupijos iki parapijos pastoracijos tarybų. Manau, kad 2021 metais prasidėjęs Sinodinis kelias, kai žmonės buvo kviečiami drąsiai kalbėtis, jau daug pajudino. Kai kuriose parapijose tai puikiai pavyko, kai kuriose sunkiai, net iš viso nieko neįvyko (nes, pasak žmonių, kunigas geriau žino, kaip reikia, tai ką aš bepasakysiu). Nemanau, kad dabar bus labai kitaip, tačiau mūsų Bažnyčia praturtėjo dar vienu įrankiu, padedančiu jai būti labiau Bažnyčia. Ir laimingos tos parapijos, kurios kartu su kunigu prisiims atsakomybę ir įgyvendins bent dalį sinodiškumo. Juk kalbama ne apie pasiplepėjimą, bet apie didesnės atsakomybės už savo bendruomenę prisiėmimą, didesnį įsipareigojimą.
Gražiai skamba, kad kiekvienas pakrikštytasis atsakingas už Kristaus misiją, Bažnyčią, konkrečią parapiją, kurioje gyvena ir t. t. Lietuvoje dauguma pakrikštytų, tačiau iš jų gal tik 20 proc. turi artimesnį ryšį su Bažnyčia. Vadinai, visi kiti šių atsakomybių neprisiima. Sinodiškumas būtent ir reiškia didesnį pasauliečių įsitraukimą į Bažnyčios misiją. Pats Baigiamasis dokumentaskalba apie misiją. Misija dažnai pamirštama, nes labiau rūpinamasi, jog parapija išsilaikytų. Bet pagalvojus, kaip aš galėčiau vykdyti savo misiją, daugiau žmonių pakviesti, pasidalyti tikėjimo turtais, geriau atskleisti Kristaus Evangelijos šviesą, kad ir kiti įtikėję būtų laimingi, darosi aišku, kad Bažnyčios misija ne išsilaikyti, bet daryti tai, ko norėjo Kristus: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite.“ Tikiuosi, Sinodas ir Baigiamasis dokumentas duos naują impulsą mūsų sėslioms, apie išsilaikymą ir bažnyčios stogo sulopymą mąstančioms bendruomenėms: gerai, kad išlaikote pastatą, bet Bažnyčios misija nukreipta į žmones, tikėjimo ir Evangelijos skelbimą.
Ar gerai, kad buvo šitas Sinodas? Be to, kad prisiminėm Vatikano II Susirinkimą ir jį toliau tęsiam, – kokie jo vaisiai?
– Bažnyčia dėl Sinodo tapo artimesnė žmonėms ir pasauliui, labiau įsiklausanti į žmones, galbūt besimokanti skleisti Evangeliją šiandieniame pasaulyje, kuris dabar labai greitai keičiasi. Bažnyčia, surinkusi iš viso pasaulio atstovus ir įsiklausiusi į įvairius priekaištus ir pastabas, bando ieškoti geriausio būdo, kaip tą pačią seną Kristaus Evangeliją perteikti naujais metodais.
Pakartosiu pernykštį klausimą – kas jums buvo svarbiausia, įsimintiniausia?
– Pirma, visos Visuotinės Bažnyčios patirtis. Dar vienas visiems labai naujas dalykas – Baigiamasis dokumentasneturėjo taip būti atiduotas Bažnyčiai. Paprastai Sinodo dokumentai dar peržiūrimi popiežiaus, kongregacijų, pataisoma kalba, kažkas papildoma arba išbraukiama, ir tik tada pasirodo posinodinis dokumentas. Tai maždaug pusmečio procesas.
Mes visi balsavome ir dokumentą priėmėme manydami, kad jis dar bus peržiūrėtas. Bet vos tik priėmus, popiežius sako: aš jį aprobuoju ir galite skelbti, kito nebus. Tai nustebino visus. Aišku, kad šis dokumentas grynai Sinodo darbas. Viena vertus, tai stipru, kita vertus – gal ir ne, nes visada dirbant grupėmis galima praleisti netobulumus, klaidas. Turbūt popiežius norėjo kuo greičiau Bažnyčiai įteikti tą dokumentą ir sinodiškumo dovaną. Taip pat aiškiai parodyti, kad tai ne jo, kaip popiežiaus, bet visų sukurtas dokumentas. Tai tikras Sinodo – per grupeles, diskusijas, klausimus, nuomonių įsiklausimą, redagavimą – sukurtas dokumentas, o ne posinodinis popiežiaus raštas.
Ar nesibaiminate, kad bėgant laikui šis Sinodas pasimirš, kaip pasimiršo Vatikano II Susirinkimas? Ar po kokių 50 metų nereikės vėl atnaujinti patirties?
– Bažnyčiai nuolat reikia atsinaujinimo. Juk ir Senajame Testamente buvo reforma, kai remontuojant Šventyklą buvo atrastas ritinys, išsivyniojus ir pradėjus jį skaityti pasidarė aišku, kaip nutolta nuo Dievo įstatymo. Panašiai ir Bažnyčioje vis grįžtama prie šaknų. Negalime išspręsti visų sunkumų ar problemų penkiasdešimčiai metų į priekį. Meldžiamės, ieškome būtų, tariamės, svarstome, kaip šiandien galime atsiliepti į šios dienos poreikius. Galbūt rytoj šis mūsų atliepas bus nebeaktualus.
Dar bus diskusijų skaitant dokumentą, matysim, kaip seksis jį įgyvendinti. Ko palinkėtumėt Artumos skaitytojams?
– Artumos skaitytojui irgi linkiu ieškoti to būdo, kaip šiandien galėčiau pagal Dievo valią atsiliepti į šiandienos Bažnyčios poreikius. O rytoj bus, kaip Dievas duos.
