Evgenijos Levin nuotrauka
Ieškant pavadinimo parodai, ypač prasminga tapo ši Mato evangelijos eilutė: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Netikėtai suskambėjo angliškas jos vertimas: I was a stranger, – juk piligrimas iš tikrųjų yra svetimšalis, ateivis, nepažįstamas. Jis išeina į kelią pasitikėdamas Dievu ir kliaudamasis kitų žmonių gerumu, bet be jokių garantijų. Kita vertus, nuo seno priimta rūpintis keliautojais, rodyti jiems svetingumą. Ne veltui Evangelijoje pagal Matą Kristaus išvardinti artimo meilės darbai nugulė ir į Septynių gerųjų darbų kūnui sąrašą. Jei piligrimas kelionėje susirgdavo, galėjo tikėtis būti gydomas piligrimų prieglaudoje, o jei mirtų (tai nebuvo laikoma nelaime, priešingai – malone), būtų palaidotas.
Paroda įsispraudė nedidelėje buvusio bernardinių vienuolyno rūsio patalpoje, kurioje, it piligrimo kuprinėje, vietos nedaug, todėl čia surinkti tik svarbiausi objektai, geriausiai atskleidžiantys piligrimystės tradiciją. Sukurta keletas interaktyvių elementų, kad ieškantys, ką muziejuje nuveikti, ir ypač mažieji, rastų žaidimo stotelę. Pavyzdžiui, didžiuliame žemėlapyje mobiliomis figūrėlėmis galima judėti pasirinkto tikslo link ir išvysti, koks platus piligriminių kelių tinklas susiformavo nuo ankstyvosios krikščionybės laikų; čia galima sužinoti, kokių relikvijų paliesti piligrimai keliaudavo į vieną ar kitą miestą. Galima skambtelėti varpu, kad pasiklydę keleiviai rastų kelią.
Piligrimai keliauja ir į mūsų šalies šventoves, pasižyminčias įspūdinga istorija ir vertingu meniniu paveldu (pvz., Aušros vartai, Šiluva, Trakų bazilika), garsėjančias visame pasaulyje (per kitais metais vyksiantį Gailestingumo kongresą Gailestingumo šventovė lauks piligrimų iš visų katalikiškų kraštų). Išsirengia ir į tolimas, ne pačias patogiausias keliones – kaip ir tie, keliavusieji prieš šimtmečius. O šios parodos piligrimai keliauti gali trimis pagrindiniais istoriniais krikščionių keliais.
Penki kryžiai veda į sudėtingiausią ir tolimiausią tikslą – į Jeruzalę, Šventąją Žemę, sukryžiuoti raktai ir kalavijas – šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ženklai – palydės į Romą, o kriauklė – į Santiago de Kompostelą. Ką pasiimdavo piligrimai leisdamiesi į kelią, kokie pavojai, sustojimai ir naujos patirtys jų laukdavo, ką pasižymėdavo savo kelionės dienoraščiuose? Kokie pagrindinių piligriminių šventovių esminiai centrai? Jeruzalę reprezentuoja Palestinoje sukurtas, raižytomis perlamutro plokštelėmis dekoruotas kryžius. Jį į mūsų kraštus parsigabeno po Šventąją Žemę keliavęs piligrimas (galbūt Jurgio Radvilos, pirmojo lietuvio kardinolo, brolis Mikalojus Radvila Našlaitėlis). Šalia kryžiaus – erškėčių vainikas nuo XVII a. sukurtos šv. Liudviko skulptūros. Būtent šis Prancūzijos karalius, pats buvęs piligrimu Šventojoje Žemėje, išpirko tokią brangią Kristaus kančios relikviją iš Bizantijos imperatoriaus. Dabar, kaip tikima, tikrąjį erškėčių vainiką galite išvysti Paryžiuje, po gaisro atstatytoje Dievo Motinos katedroje. Tačiau jis... be spyglių! Kaip karaliaus malonės ir prielankumo ženklas, spygliai buvo išdalyti įvairioms šventovėms. Vienas jų, išslapstytas per Prancūzijos revoliucijos siautėjimus, saugomas Lietuvoje, Kelmės rajone, Palendriuose įsikūrusiame benediktinų vienuolyne (ar ne nuostabi priežastis piligrimystei?).
Beje, pagrindinėje Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijos erdvėje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurį laiką dar galima surasti ir pereiti sumažintą Šartro katedros labirinto, sudėlioto XIII a. pr., kopiją. Karalius Liudvikas, dalyvavęs Šartro katedros atšventinime 1260 metais, tikrai jį matė, o pats labirintas vėliau vadintas keliu į Jeruzalę (pranc. chemin de Jérusalem). Klupsčiomis įveiktas labirintas galėjo atstoti piligriminę kelionę – maldininkas užtrukdavo apie valandą. Juk ne visi įstengė išvykti į ilgą pavojingą kelionę Šventosios Žemės link. Deja, ir šiais laikais tokia piligrimystė yra sudėtinga ir mažai kas jai ryžtasi. Įdomu, kad Šartras buvo viena iš tų vietų, kur susirinkdavo ir besirengiantieji keliauti Šv. Jokūbo keliu.
Evgenijos Levin nuotrauka
Daug vasarų praleidęs archeologinėse ekspedicijose Šventojo Rašto kraštuose ir apie juos ne vieną knygą parašęs, Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą Antanas Rubšys yra puikus piligrimo pavyzdys. Paskaičius pagal Rubšio sesers, brolio ir kitų jį branginusių žmonių prisiminimus iliustruotą knygelę galima daug apie jį sužinoti. Beje, pirmąsias savo Mišias Antanas Rubšys aukojo Romos Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.
Roma – šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus miestas. Ar žinote, kad jau 1675-aisiais, per Jubiliejinius metus, iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios devyniasdešimt devyni Penkių Kristaus žaizdų brolijos nariai kovo pradžioje kaip piligrimai pėsčiomis patraukė link Amžinojo miesto? Romą jie pasiekė birželio pabaigoje, juos priėmė popiežius Klemensas X. Dovanas – medalėlius, procesinę vėliavą – piligrimai parsigabeno į Vilnių. Keturi mėnesiai pėsčiomis pirmyn ir, tikėtina, tiek pat laiko atgal – štai kiek užtrukdavo piligrimystė iš Lietuvos į Romą lygiai prieš 350 metų! Beje, ant tų Jubiliejinių metų medalėlių, kokius dovanų iš popiežiaus galėjo gauti Vilniaus piligrimai, buvo pavaizduoti šventieji Petras ir Paulius, keturios didžiųjų bazilikų Jubiliejinės durys ir Šventieji laiptai. Piligrimai ir per šiuos Jubiliejinius metus Romoje eina per keturias tų pačių bazilikų duris, kopia šv. Elenos iš Jeruzalės atgabentais laiptais. Tikėtina, jais kopė ir Kristus, vedamas pas Poncijų Pilotą.
Penkių Kristaus žaizdų brolijos vyresniojo Kazimiero Kieyco su žmona Kristina 1666 m. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai dovanotas nešiojamas altorėlis Bažnytinio paveldo muziejaus lankytojams jau gerai pažįstamas, bet šį kartą parodoje yra galimybė apžiūrėti originalų jo paveikslą. Beje, pats Kazimieras, kurį, pamaldžiai sudėjusį rankas, galima pamatyti su tradicine brolijos apranga dailininko įamžintą paveikslo kamputyje, tikėtina, su savo bendruomene taip pat galėjo keliauti į Romą tais Jubiliejiniais 1675-aisiais, nes aktyvus brolijos narys buvo iki 1685 metų.
Ispanija – bene populiariausia piligrimų kryptis ir mūsų laikais. Atpažinę kriauklės ženklą į muziejų ateina svečiai iš užsienio, pasakoja apie savo keliones prie šv. Jokūbo kapo. Būtent šiai temai skirtoje parodos dalyje galima pasigrožėti pirmojo iš Lietuvos kilusio kardinolo Jurgio Radvilos Rygos Šv. Jokūbo bažnyčiai padovanota komunine, ant kurios dangtelio, po baldakimu, stovi miniatiūrinis šv. Jokūbas Vyresnysis. Apaštalas pavaizduotas it tikras piligrimas: su lazda, gertuve, knyga, plačiakrašte skrybėle ir atpažįstamu piligrimų simboliu ant jos.
Paroda Buvau keleivis– išties patraukli ir mažiesiems piligrimams, dar tik besiruošiantiems didžiosioms gyvenimo kelionėms, o čia galintiems žaisti ir saugiai klajoti; ir vyresniesiems, kurie gal jau turi piligrimystės patirties, užtat galės pažinti autentiškus bei istorinius kūrinius. Paroda veiks iki Jubiliejaus metų pabaigos – 2026 m. sausio 10 d.
