Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2023 gruodis 12
Sinodinės Bažnyčios link

Buvau liudininkas, kaip Šventoji Dvasia mus veda

2023-12-20 |
artuma202312_rs_14-1.jpg

Artumoje jau būta daug pasvarstymų, įžvalgų ir mintijimų apie šį Sinodą. Buvo ir pasidalijimų, kaip mums sekėsi įgyvendinti etapą Lietuvoje. Kovo numeryje galite rasti minčių ir iš žemyninio etapo. Tad savaime suprantama, kad šį kartą kalbiname Vyskupų sinodo pirmojoje sesijoje Vatikane Lietuvai atstovavusį delegatą – Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių, Sinodinio kelio Lietuvoje pagrindinį koordinatorių.

Kas Jums padarė didžiausią įspūdį šiame Sinode?

Sinode dalyvavau pirmą kartą. Pamačiau didelę Bažnyčios įvairovę. Lietuvoje tarsi verdame savo sultyse, o čia – išplaukiau į platesnius vandenis, gyvai patyriau, kad yra kiti kraštai, kiti žemynai, turintys kitokių rūpesčių. Šiame Vyskupų sinode dalyvavo pasauliečiai, vienuoliai, protestantų ir ortodoksų Bažnyčių atstovai... Visa ši įvairovė leido pasijusti pasaulinės Bažnyčios nariu, suvokti, kad ir Lietuva yra šioje visų tautų Bažnyčios šeimoje. Tai suteikė ypatingą dinamiką.

Visada nuvažiavus į Romą norisi pamatyti popiežių. Paprastai, kad tai įvyktų, reikia eiti per apsaugas, laukti. Šį kartą beveik kasdien matėme popiežių iš arti. Jis dalyvaudavo visuose susitikimuose, aptariant bendrus klausimus. Nemažai susitikimų buvo atskirose darbo grupėse. Didžiulė salė šurmuliavo, nes kiekvienas prie savo stalo svarstė kokią nors problemą. Buvo momentų, kai sėdim, diskutuojam ir girdim, kad popiežius jau pradėjo kalbėti. Daugelis įsivaizduoja, kad į salę įeinant popiežiui visi turėtų atsistoti, pagerbti. O jis taip nežymiai pasirodydavo ir pasibaigus sesijai išvykdavo. Buvo labai aišku, kad popiežius irgi vienas iš daugybės Sinodo dalyvių, nereikalaujantis sau ypatingos pagarbos.

 

artuma202312_rs_14-2.jpg

 

O kas nustebino ar privertė susimąstyti, bendraujant su kitų kraštų atstovais?

Labiausiai įstrigo egzotiškos kitų kraštų problemos, kurių pas mus galbūt nėra, pvz., poligamija Afrikoje. Buvo įdomus liudijimas kunigo, kilusio iš poligaminės šeimos ir turinčio 9 mamas bei 25 brolius ir seseris. Vienu savo gyvenimo momentu atsivertęs, tapo kunigu, priklauso Jėzaus Draugijai. Jis visada žinojo, kuri mama jį pagimdė, ir tapęs krikščionimi jau tik ją vieną mama vadina. Beje, ji irgi pasikrikštijo. Kunigas dalijosi, kaip tokioje šeimoje gyvenama. Tai nemažos dalies afrikiečių gyvenimo realybė, ir klausimas, kaip jiems tapus krikščionimis tvarkytis su tokia socialine santvarka. Sinodas nesiėmė to spręsti, tik apsvarstė ir pavedė Afrikos vyskupams paieškoti sprendimo būdo, kuris kitais metais bus pasiūlytas svarstyti.

Kitas įspūdingas liudijimas – vyskupo iš Papua Naujosios Gvinėjos, su kuriuo teko dalyvauti keliose darbo grupėse. Jis sakė, kad sinodiškumas jiems nieko naujo, nes jie viską nuo senų senovės sprendžia bendruomeniškai. Krikščionybė ten atėjo maždaug tik prieš 100–150 metų. Pas juos vis dar yra gentinė santvarka, todėl nėra nei senelių, nei vaikų namų. Atsiradus našlaičiui, gentis tuoj pat susirenka ir visi bendruomenėje sprendžia, kas jį paims, globos. Pasidalija atsakomybe, ir nebelieka problemos. Taip pat ir su seneliais, kuriems prireikia globos. Bažnytinė bendruomenė veikia tuo pačiu principu. Atrodo, kad ten nėra tokio susvetimėjimo kaip Europoje, kur visas problemas išspręsti pavedame struktūroms.

Pats dalyvavimas Sinode yra labai stiprus įspūdis. Kiekvieną dieną vis kažkas įstrigdavo, tad vakare grįžęs į viešbutį sėsdavau, surašydavau dienos įspūdžius, nusiųsdavau Katalikų interneto tarnybai, ir jau kitą dieną tai galėjote rasti interneto svetainėje sinodas.katalikai.lt.

Dar vienas aiškus patyrimas šiame Sinode – kad tam tikras krikščionybės svoris iš Europos persikelia kitur. Europa nebėra ta, kuri kitiems kraštams galėtų pasakyti: „Pažiūrėkit į mus, kaip turi atrodyti krikščionybė. Jūs – tik misijų kraštai.“ Europoje jaučiamas sąstingis, trūksta dinamikos, idėjų. Galbūt tai bendra visuomenės problema. O kiti žemynai – Lotynų Amerika, Afrika, netgi Azija – turi gerokai daugiau dinamikos. Vieni svarsto, kaip labiau įtraukti jaunimą į Sinodinį kelią, o vyskupas iš Europos, konkrečiai – Olandijos, klausia: o ką jūs galite pasiūlyti senstančiai Bažnyčiai? Jo vyskupijoje į bažnyčią daugiausia eina 60–70 metų žmonės, jaunimo labai mažai. Europoje visuomenė ir Bažnyčia sensta.

Tokius dalykus dabar išvardyčiau kaip pirmą įspūdį. Žinoma, visur daug panašumo, bet yra ir kontrastų, to, ko pas mus nėra.

Ką iš šios sesijos patirties, susitikimų ir įžvalgų norėtumėte įgyvendinti Lietuvoje?

Prieš Sinodą žiniasklaida skelbė, kas bus svarstoma ir daroma, tad galėjo susidaryti įspūdis, jog iš viso pasaulio suvažiavę delegatai kažką nuspręs ir paskelbs. Tačiau popiežius atidarymo kalboje aiškiai pasakė, kad Šventoji Dvasia yra mus vedanti ir vadovaujanti vedlė. Visos Sinodo diskusijos vyko pokalbio Dvasioje metodu. Šventoji Dvasiai taip viską „išvairavo“, kad galiausiai aiškiai pasimatė, jog visos priimamos idėjos yra pagal Dievo valią. Laiške Dievo tautai parašyta, kad Sinodas nesivadovauja jokia ideologija. Sąmoningai pavartotas šis žodis. Tai labai svarbu, nes iki šios sesijos buvo norima prakišti visokiausių ideologijų. Viskas baigėsi tuo, kad tikrai pasijuto Šventosios Dvasios vedimas.

Visų pirma, norėčiau, kad Lietuvoje prigytų ta sinodinė nuotaika. Kartais manome, jog Bažnyčia yra tik mūsų, ir kaip patys padarysim, sutarsim ar nesutarsim, taip ir bus. Tačiau turime leisti Dievui veikti ir kiekvieną savo pasiūlymą ar sprendimą vis patikrinti Dievo šviesoje.

Kaip tai veikia? Pokalbio Dvasioje metodas daug ką nusodino ant žemės. Tai metodas, kai visi išsako savo nuomonę, galbūt ir priešingą. Po to tris keturias minutes visi maldoje, mintyse apsvarsto kiekvieną nuomonę, klausimą, ar tai atitinka Bažnyčios mintį, Dievo valią, ar Šventoji Dvasia veda. Taip vyksta ištyrimas. Tada antrame rate kiekvienas pasako, ką, jo nuomone, verta toliau svarstyti. Tada vėl minutė tylos ir tyrimo. Galiausiai sekretorius pradeda rašyti svarbiausias mintis. Įdomiausia tai, kad net tie, kurie siūlė aštrias idėjas, po truputį nuleido sparnus ir galiausiai sutiko su tuo rezultatu, kuris grupės ištyrimu tikrai yra pagal Dievo ir Bažnyčios mintį, o ne pagal asmeninius norus, užgaidas arba ideologijas. Buvau liudininkas, kaip Šventoji Dvasia tą mėnesį per darbą grupėse ir ypač per pokalbio Dvasioje metodiką mus visus išvedė į visai kitą plotmę. Viskas vyko ramiai, ir netgi tie, kurie turėjo kitokį įsivaizdavimą ar norėjo kažką „prakišti“, suvokė, kad čia ne vieta ir ne tas būdas. Toks Šventosios Dvasios vedimas – Bažnyčia yra ir žmonių, ir Dievo darbas.

O kaip tą metodą įgyvendinti Lietuvoje?

Pirma, išreikštas primygtinis noras, kad šis pokalbio Dvasioje metodas būtų praktikuojamas visoje Bažnyčioje: tiek parapijų pastoracinėse tarybose, tiek dekanatų ar vyskupijos lygmenimis, kunigų tarybose ar kitose sielovadinėse grupėse. Kad būtų leidžiama Dievui veikti, kad būtų ištyrimas (discerniment). Tada ir yra sinodinė Bažnyčia, kurioje įsiklausoma vienas į kitą ir kartu ieškoma Dievo valios konkrečiam laikmečiui, situacijai ar sprendimui.

Antra, per šį metodą į sprendimo priėmimą reikia įtraukti kuo daugiau žmonių, kad klebonas ar vyskupas nepriimtų sprendimo vienas, kad visada pasitartų. Žinoma, ir dabar dažnai tariamasi, tačiau šiuo atveju pasitarimas išryškintas ir išplėstas. Tačiau daroma skirtis tarp sprendimo ištyrimo ir sprendimo priėmimo ( decision making ir decision taking). Sprendimo ištyrime dalyvauja daug žmonių: vyrai, moterys, pasauliečiai, dvasininkai. Visi tariasi, diskutuoja, ištiria problemą ir galiausiai pasako, kad, mūsų nuomone, šitas sprendimo būdas geriausias. Tačiau sprendimą priima ir pasirašo vyskupas ar klebonas. Galiausiai jis yra tas, kuris prisiima visą atsakomybę ir negalės išsisukti, sakydamas, kad man taip patarė visa parapija.

 

artuma202312_rs_14-3.jpg

 

Grįžkime į Sinodo sesiją. Ar visą laiką susitikinėjote tose pačiose darbo grupėse?

Buvo keičiamasi stalais pagal temą, kai kurie žmonės būdavo nauji, kai kurie tie patys. Atvykę gavome akreditacijos korteles su užrašytu moduliu, grupe, grupės vieta, stalo numeriu ir asmeninės vietos numeriu. Prieš kiekvieną kėdę – planšetė su užrašyta dalyvio pavarde. Prisijungus su kortelės QR kodu, atsidaro tau skirti failai, atnaujinimai, dokumentai ar paaiškinimai. Vidury stalo stovi besisukinėjanti kamera. Norint ką nors pasakyti, nereikia niekur eiti, o tiesiog paspausti mygtuką. Sekretoriatas suteikia žodį, įsijungia mikrofonas, atsisuka kamera, ir pradedi kalbėti. Tave rodo visuose ekranuose.

Iš viso buvo keturi moduliai, juose keturios skirtingos grupės. Svarstydami galutinį dokumentą grįžome į pirmąją grupę. Vasarą, paskelbus darbinį dokumentą Instrumentum laboris, vykstančiųjų į Sinodą buvo prašoma iš kiekvieno modulio pasirinkti po dvi tris temas, kuriomis norėtume diskutuoti. Taip pat reikėjo pasirinkti kalbą: ispanų, prancūzų, anglų, italų ar portugalų. Viską suskaičiavę paskirstė į grupeles. Aš diskutavau šiomis temomis: „Dėl Sinodinės Bažnyčios. Integrali patirtis“; „Kaip gailestingumo tarnystė, įsipareigojimas teisingumui ir rūpinimasis mūsų bendrais namais ugdo Sinodinės Bažnyčios bendrystę?“; „Ką reikėtų daryti, kad Sinodinė Bažnyčia būtų ir visų tarnysčių misionieriška Bažnyčia?“; „Kaip galime sukurti sinodalumo ir kolegialumo struktūras, įtraukiančias vietinių Bažnyčių grupes?“

Ko tikėjotės važiuodamas į Sinodą?

Beveik visi sakė, kad atvažiavo su baime, nes nežinojo, kas iš to išeis. Galbūt tą baimę įkvėpė pasisakymai, kad Sinodas sugriaus Bažnyčią, pakeis Bažnyčios mokymą, nužemins hierarchiją, kad nieko iš to neišeis ir pan. Tačiau pasibaigus Sinodui pasirodė, kad visos tos baimės buvo tikrai ne iš Dievo... Nes niekas taip nekalbėjo. Priešingai, buvo svarstoma, kad Sinodinėje Bažnyčioje hierarchija reikalinga, pabrėžta celibato reikšmė, iškelta, kad moterų vaidmuo Bažnyčioje labai vertingas. Nereikėjo Bažnyčios mokymo ginti nuo užsipuolimų, nes jų tiesiog nebuvo. Buvo išklausytos nuomonės, gal kiek aštresnės. Padarytas tyrimas, po kurio tos aštrios nuomonės atbuko, atsisijojo pelai nuo grūdų, tai, kas yra iš Dievo, o kas – ne.

O aš – Vokietijoje baigęs mokslus, ten visko prisiklausęs. Manęs jau jokios idėjos nebestebina. Tik buvo įdomu, kaip viskas vyks.

Kas bus iki kitų metų sesijos? Ar mes, paprasti tikintieji, dar kažką darysime?

Pirma, turbūt konkrečiausia, užduotis tą sinodinį metodą bandyti įgyvendinti ar bent aptarti, kaip jis galėtų būti labiau įgyvendintas vyskupijose ir parapijose. Nes jo reikia mokytis: mokytis kalbėti, mokytis patylėti, mokytis išklausyti.

Kita užduotis – perskaityti sesijos baigiamąjį dokumentą ir pagalvoti, kaip parapijose galėtume jį įgyvendinti. Dokumentas jau verčiamas į lietuvių kalbą, galėsime visi susipažinti. Jame yra labai daug gražių pasauliečių apaštalavimo, kylančio iš Krikšto charizmos, paskatinimų, skyrelis apie moters reikšmę Bažnyčioje, visų bendrą atsakomybę už Bažnyčią. Sakyčiau, šitie dalykai mūsų kraštui svarbesni. Kiekvienas dokumento skyrelis sudarytas iš trijų dalių: pirmoje dalyje yra tai, ką sutarėme, teigiame; antroje dalyje surašyti klausimai, kuriuos dar norėtume pagilinti; trečioje – pasiūlymai. Tie pasiūlymai nebūtinai skirti Lietuvai. Pvz., pasiūlymas Afrikai išsiaiškinti dėl poligamijos; pasiūlymas teologams ištirti ir pagilinti vieną ar kitą klausimą; kanonistams – kai kuriuos kanonus labiau pritaikyti sinodiškumui. Mums Lietuvoje, sakyčiau, labai svarbus bendruomeniškumas, sinodiškumas. Dažnai tai yra sinonimai, nes jei yra bendruomenė, ji kartu sprendžia. O kaip sprendžia? Sinodiškai. Pasako savo nuomonę, patyli, ištiria ir galiausiai priima sprendimą.

Klausimas, ar tai naujovė. Ne, Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje Lumen gentium jau apie tai kalbėta, tik neįgyvendinta. Tad dabar, praėjus daugiau nei 60 metų, pradedame tai labai konkrečiai įgyvendinti. Vis kalbame apie pasauliečių apaštalavimą, o pasauliečiai kaip neapaštalauja, taip neapaštalauja. Tik vienas kitas. Kalbame apie visų bendrą atsakomybę, o jos kaip nėra, taip nėra. Būtent Vyskupų sinodas norėjo konkrečių žingsnių. Jei yra dokumentas, tai judinkime, bandykime bent dabar jį įgyvendinti.

 

artuma202312_rs_14-4.jpg

 

Jūsų manymu, svarbiausia šio Sinodo užduotis ne kažką nuspręsti, bet išmokti gyventi sinodiškai?

Šitas Sinodas iš viso nieko nesprendė ir nesprendžia. Jis duoda tam tikras gaires, kaip mes, Bažnyčia, galėtume keliauti toliau. O tada po metų vėl susirinksime: kas gavo namų darbus – pristatys savo pasiūlymus, pasidalysime, kaip sekėsi, ką dar galima padaryti, ir tada iš visos tos praktikos gims dar vieni svarstymai. Jie bus atiduoti popiežiui. Šis dar kartą peržiūrėjęs išleis posinodinį dokumentą, kuris nebus parašytas teologinių komisijų, bet gimęs „iš apačios“, išsvarstytas, išmąstytas ir patikrintas, kad Bažnyčia turėtų daugiau to bendruomeniškumo, sinodiškumo.

Ar galima sakyti, kad ateinantys metai bus pasitikrinimo metai?

Taip. Pasižiūrėti, pasitikrinti, išbandyti dalykus, o kurie jau aiškūs, įgyvendinti...

Kokius namų darbus gavote Jūs?

Po geros savaitės bus Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdis (vyko lapkričio 20–22 d. – red. past.), reikės su visais apsvarstyti Sinodo patirtį, aptarti konkrečius žingsnius, ką vyskupijose galėtume dar labiau nuveikti. Sinodas pabrėžė, kad visose parapijose būtų pastoracinės tarybos. Šiuo metu Kanonų teisė nenumato jų kaip privalomų. Kai kur Lietuvoje jos puikiai veikia, kai kur yra tik popieriuje. Laukia konkretus darbas, kad kiekviena parapija turėtų tikrai veikiančią pastoracinę tarybą, kuri rinktųsi ir mokytųsi sinodiniu metodu aptarti parapijos gyvenimą, svarstyti ir ištirti įvykius, sprendimus, veikimo būdus. Tai nelengva, nes susiję su žmonėmis. Kai kur galbūt pavyks, kai kur nepavyks, bet jei nebandysi, tai nieko ir nebus.

Ar džiaugiatės, kad tenka dalyvauti šiame Sinode?

Išvažiavau labai nenorom. Pradžioje buvo nuspręsta, kad dalyvaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Atsikvėpiau, kad man nebereikės. Bet paaiškėjo, kad arkivyskupas Gintaras atstovauja Europos Vyskupų Konferencijų pirmininkų tarybai ir Lietuva turi siųsti kitą kandidatą. Nejaučiau didelio džiaugsmo, nes reikėjo visam mėnesiui atitrūkti nuo savo darbų, nuo vyskupijos ir pasinerti į visai kitą realybę. Tai nelengva, bet man pavyko ir dabar džiaugiuosi.

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams dėl Sinodo?

Ištirti visas nuomones apie Sinodą ir nepasiduoti emocijoms, kurios gąsdina ir neramina. Sinodas yra keliavimas vedant Dievo Dvasiai.

Ačiū labai.

Kalbino ir spaudai parengė Silvija Knezekytė

Nuotraukos iš vyskupo Algirdo Jurevičiaus asmeninio archyvo


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 birželis 6

Artuma - artuma202406_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22