unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
„Tą patį per tą patį“, – nesusilaiko artimieji, kai noriu pasikalbėti“, – sako 83-ejų Lidija. Kuomet savaitėmis neišeini iš namų, kokių dar naujienų galėtum patirti? Stengiesi neįkyrėti vaikams, anūkams, bet ir viską laikyti savyje nelengva...
„Paskambinau telefonu 0 800 700 08. „ Caritas klauso“, – atsiliepė savanorė. Pasikalbėjome. Pasipasakojome. Pasidejavome. Pajuokavome. Perduokite ir kitiems, kad skambintų drąsiai: nemokama telefoninė emocinės ir psichologinės pagalbos linija – darbo dienomis nuo 9 iki 19 val. Jei būna užimta – perskambina“, – su pažįstamais „ Caritas klauso“ telefono numeriu jau dalinasi nemokamą emocinės ir psichologinės pagalbos liniją 60+ amžiaus žmonėms testavusi Lidija.
Aktualu kas penktam
Lietuvoje beveik kas penktas žmogus – vyresnis nei 65 metų amžiaus. Kaip parodė prieš porą metų pristatytas Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimas, kas dešimtas 65-erių ir vyresnis Lietuvos gyventojas jaučiasi vienišas. Atotrūkis tarp to, kiek 65-erių ir vyresnių žmonių jaučiasi vieniši, lyginant su 50–64 metų amžiaus grupės asmenimis, – vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
Vyresnių vyrų ir moterų vienišumui įtakos turi:
Socialinių ryšių nykimas – artimųjų netektys, vaikų ir anūkų emigracija, sveikatos problemos, lemiančios ilgalaikę socialinę izoliaciją.
Ribotas mobilumas – vyresnio amžiaus žmonės, ypač kaimo vietovėse, susiduria su transporto trūkumu ir fiziniais apribojimais, dėl kurių negali aktyviai įsitraukti į bendruomenių gyvenimą.
Skaitmeninė atskirtis – daugelis senjorų neturi galimybių ar įgūdžių naudotis technologijomis, kurios galėtų palengvinti bendravimą su artimaisiais ir bendruomene.
Emocinė psichologinė atskirtis – vienišumas sukelia ne tik emocinį diskomfortą, bet ir didina depresijos, nerimo bei kitų psichikos sveikatos sunkumų riziką.
Carito atsakas į gilėjančią vyresnio amžiaus žmonių vienišumo problemą – ligonių lankymas namuose ir integrali pagalba, inicijuojamos savitarpio pagalbos grupės ir IT mokymai senjorams, išklausymo tarnystė parapijose. Nuo šių metų liepos – jau ir emocinės bei psichologinės pagalbos linija 60+ žmonėms „ Caritas klauso“ numeriu 0 800 700 08 visoje Lietuvoje.
Zita Baranauskiene
Apie pasiruošimą išklausymui ir pagalbai telefonu bei vyresnio amžiaus žmonių realybę kalbėjomės su Šiaulių vyskupijos Carito vadovo pavaduotoja Zita Baranauskiene.
– Ko reikėjo „Caritas klauso“ pradžiai?
– Visų pirma – privatumo pokalbiams su žmonėmis, tad paruošėme vietą savanoriams, kurie budėtų prie „ Caritas klauso“ telefono. Suradome pirmuosius žmones, jie dalyvavo mokymuose. Ir pati įsitraukiau.
Tikrai labai laukėme „ Caritas klauso“ starto, ir tikimės, kad ilgainiui į šią savanorystę galės įsitraukti ir atokesnių parapijų Carito skyriai, ne tik savanoriai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Marijampolės, Birštono. Prisidėti prie prasmingos savanorystės galėtų ir norėtų daugiau vyresnio amžiaus karitiečių, nebegalinčių imtis aktyvesnės veiklos.
Emocinės pagalbos poreikis akivaizdus. Kaip pastebiu atsiliepdama į pagalbos prašymus, įvardiję konkrečią problemą skambinantieji į Caritą nepadeda ragelio, toliau kalba, nori išsipasakoti. Žmonėms reikia pasikalbėti, o ir mes juk neapsiribojame tik užsirašydami, kokia problema, kad padėtume žmonėms ją išspręsti. Pašnekini žmogų, o tada mezgasi ryšys.
– Turite ir „savo močiučių“. Papasakokite apie moterį, kuri gulėdama ant patalo primezgė Carito globojamiems žmonėms kepurių. Pradėjote lankyti dar dirbdama teisininkės darbą. Kada tai buvo?
Gal prieš 13 metų... Kol Šiaulių Carite neturėjome darbuotojų, ir sauskelnes keičiau, ir dariau viską, ko reikia. Tačiau labiausiai močiutė laukdavo, kad pasikalbėtume. Šeimos, vaikų neturėjo, ilgus metus dirbo prie mezgimo mašinų. Mokėjo nerti vąšeliu, megzti virbalais. Atsidėkodama už apsilankymus norėjo prisidėti prie Carito megzdama kepures vaikams, suaugusiems. Jomis ir Šiaulių benamius apdalinome, ir į Ukrainą siuntėme. Universalių, ramių spalvų, kruopščiai numegztos, tikdavo ir mažiems, ir dideliems.
–Žmogus ant patalo, bet vis tiek norėjo pasitarnauti!
– Tai va, ji ir sakydavo, kad taip gali prisidėti prie Carito: „Mezgu, kad rankos nesukramplėtų.“ Manau, kaip ir kiekvienam žmogui, jai norėjosi būti reikalingai. Negalėdama išeiti iš namų ji klausydavo Marijos radijo , pakabinto prie lovos, visas maldas kartu kalbėdavo. Kol dar geriau matė – skaitydavo maldaknyges. Išties labai džiaugdavosi, kai atnešdavau žurnalą Artuma, o metų pradžioje, kai įdeda kalendorių, net pabučiuodavo – tokie gražūs džiaugsmai.
– Kaip judvi susipažinote?
– Man paskambino Vilniuje gyvenanti jos sesuo, kad Šiauliuose yra vienišas, sunkiai vaikštantis žmogus, kuris nebeišeina iš namų, ir vienintelis draugas – radijas. Pasakė adresą, paprašė aplankyti. Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą atėjau. Dar tada po namus vaikščiojo su vaikštyne, nors kojos jau buvo žaizdotos. Kartą du per savaitę pas ją ateidavo socialinė darbuotoja, nupirkdavo maisto, gal grindis išplaudavo, bet žmogus norėjo ir pasikalbėti. Pirmąsyk, kai susitikome, visą savo gyvenimą išpasakojo. Atsisveikindama užsiminiau, kad ateisim kuris nors iš Carito savanorių. Bet ji paprašė, kad ir rečiau, bet ateičiau pati. Taip ir tapo „mano močiute“.
Per tuos 13 metų kartą buvo, kad pusantro mėnesio jos neaplankiau – darbai, šeima, reikalai, buvo sunku savanorystei ištaikyti laiko. Tačiau pravažiuodama vis pažiūrėdavau į langus. Vieną dieną – tamsu, kitą dieną nedega šviesa. Skambinu – neatsako. Taip nejauku pasidarė. Susisiekiau su socialinių paslaugų centru. Pasakė, kad mano močiutė – gyva, bet ligoninėje.
Kaip tik Velykų laikas buvo. Sekmadienį po šventinių pietų šeima liko mieste, o aš – į ligoninę, gal savo močiutę rasiu. Slaugytojos pasakė, kokia palata. Žinokite, tokio laimingo žmogaus aš gyvenime nebuvau mačiusi, kad taip džiaugtųsi aplankymu. Visi džiaugiasi, kai aplankai, bet ji visiškai nesitikėjo per Velykas mane pamatyti ir kad ją susirasiu. Labai šviesiai atsimenu šią dieną.
Jau pasimirė ši moteris. Vasarį palaidojome. Dažnai prisimenu ir jos pasakojimus „tą patį per tą patį“ – apie šeimą, teisininką senelį, kurį labai mylėjo...
– Artimieji „pasibėdavoja“, kad sunku klausyti seno žmogaus „tą patį per tą patį“...
– Na ir kas? Girdžiu tarsi tą patį, bet kiekvieną kartą vis kitaip. Kalbantis su bet kokiu žmogumi svarbiausia – nemoralizuoti, nevertinti. Nė vienas iš mūsų ne be nuodėmės. Svarbiausia klausytis žmogaus ir jį girdėti.
Savanoriams, turintiems mažiau išklausymo patirties, reali pagalba – mokymai, profesionalus palydėjimas, supervizijos visame savanorystės „ Caritas klauso“ procese. Ne visos situacijos lengvos. Bendraujant su sunkumų patiriančiais žmonėmis neišvengiamai kyla iššūkių, kaip neperdegti, nesinešti negatyvo į namus. Reikia mokėti pačiam savimi pasirūpinti, o prireikus – sulaukti pagalbos. Todėl mokymai, palaikymas – reikalingas.
– Kaip ir pagalba senatvėje. Esate sakiusi, kad ypač rūpesčio, dėmesio stinga dėl emigracijos vieniems likusiems vyresnio amžiaus žmonėms.
– Taip, bet ir vaikams išvykus į didesnius miestus žmonės neturi su kuo pasikalbėti. Jeigu ryšiai geri – su artimaisiais pasiskambina, bet daug žmonių neturi kam.
Per Covidą Caritui žmonės skambindavo. Dalis jų nėjo iš namų ne todėl, kad nepajėgė, o kad bijojo užkrato. „Gerai, kad jūs nebijot“, – sakydavo viena moteris, telefonu prašydama nupirkti ir atnešti maisto. Palikdavo pinigų maišelyje pakabinusi ant rankenos iš laiptinės pusės, o pasiimdavo produktus. Tačiau dauguma skambino, nes tiesiog jautėsi labai vieniši.
Gerai, kad nemokama emocinės pagalba „Caritas klauso“ telefonu bus prieinama žmonėms ir iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Vyresniame amžiuje tikrai reikia palaikymo, paguodos. Juk ne kiekvieną atokiame kaime Caritas gali pasiekti.
Esame socialios būtybės. Jei turi draugų, bendraminčių – gerai. Bet būna atvejų, kad svetimam žmogui gal drąsiau atvirai išsisakyti, nes jo nesutiksi, nebus gėda. Kartais tiek ir užtenka – papasakoti kitam, kas „ant širdies“. Ne šiaip sakoma, kad džiaugsmu pasidalinus jo dvigubėja, o skausmu – sumažėja. Jeigu žmogui dar ir bėda, mes, kaip Caritas, visada reaguojame ir stengiamės padėti, kuo galime.
Nemokamos emocinės pagalbos linijos vyresnio amžiaus žmonėms kūrimą finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Daugiau informacijos ir kaip prisijungti prie „Caritas klauso“ savanorių komandos – svetainėje caritas.lt
