Ramūnas AUŠROTAS
Ar pastebėjote, kad žodis „civilizacija“, kuris pirmąkart pasirodė XVIII a. prancūzų švietėjų darbuose ir reiškė (Vakarų) visuomenę, pasižyminčią geromis manieromis bei savikontrole, o nuo XIX a. pradėjo reikšti tam tikrą visuomenės pažangos lygį, šiais laikais vis labiau įgyja neigiamą atspalvį? Vis dažniau kalbama apie neigiamus Vakarų civilizacijos padarinius žmogui ir gamtai bei tai, kad žmogus tampa „civilizuotu barbaru“, apibūdinamu tokiais epitetais kaip „vartotojas“, „hedonistas“, „individualistas“, ir klesti tokie reiškiniai kaip depresija, priklausomybė, egolatria (savęs garbinimas). Apie šiuolaikinės civilizacijos džiungles, jose pasiklydusį žmogų ir jam tenkančius sudėtingus pasirinkimus kalba ne vienas artėjančio „Kino pavasario“ filmas. Pristatysime tris iš jų.
Kingos Dębskos socialinė melodrama „Iki dugno“ (Zabawa, zabawa, 2018) nagrinėja užslėpto alkoholizmo reiškinį. Gana lengva forma, su ironiškais šypsniais ir tyliais stabtelėjimais dramatiškiausiais momentais ji kuria istoriją apie priklausomybę, kurioje žmogus yra vienas.
Tai pasakojimas apie tris moteris: prokurorę Dorotą, chirurgę Teresą ir studentę Magdą. Iš vienos pusės – padaryta karjera, įgytas pripažinimas ar atsiveriančios perspektyvos, o iš kitos pusės – nematomas gyvenimas, kuriame piktnaudžiaujama alkoholiu. Režisierė pradeda pasakoti šių moterų istoriją tuomet, kai dėl nekontroliuojamo alkoholio vartojimo jų susikurtas gyvenimas pamažu pradeda slysti iš rankų, keldamas grėsmę ne tik pačioms, bet ir aplinkiniams. Įdomu, kad tik tada sujunda iki tol šį polinkį toleravę ar prieš jį užmerkę akis šeimos nariai ar darbdaviai. Taigi filmas paliečia ir tylų visuomenės pritarimą alkoholizmui.
Jame taikliai iliustruojama priklausomų asmenų psichologija (alkoholizmo problemos neigimas, įsitikinimas, kad tai atsitiktinis reiškinys, galiausiai manymas, kad pats su tuo gali susitvarkyti). Pasinaudodama trimis herojais, režisierė pateikia skirtingus situacijos sprendinius: likti tos pačios būklės, pripažinti, kad negali su tuo susidoroti, ir ieškoti pagalbos. Pastaroji linija gražiausia, nes joje skamba mintis, kad net ir tie negeri dalykai, kurie įvyksta mūsų gyvenime, gali tapti naujos vilties priežastimi.
„Kafarnaumas“ (Capharnaüm, 2018) yra libanietės režisierės Nadine Labaki kaltinimas visai civilizacijai, kuriame ji kelia klausimą, kodėl vaikai turi nukentėti dėl etninių, religinių, ekonominių ir politinių vaidų.
Filme pasakojama apie Beirute ant skurdo ribos gyvenančią daugiavaikę libaniečių šeimą. Vienas iš vaikų, dvylikametis Zainas, susipažįsta su emigrante iš Etiopijos Souad. Zainui reikia maisto, o Soaud reika, kad kas nors tuo metu, kai ji dirba, prižiūrėtų jos kūdikį. Taip užsimezga dviejų nelaimėlių draugystė.
Nors „Kafarnaumas“ yra socialinės tematikos ir jai būdingos estetikos filmas, jis išsiskiria metaforine gelme: Souad vaikas vardu Jona, o šio filmo personažams, kaip ir pranašui Jonai, tenka vargti ir kęsti alkį šiuolaikinio banginio (miesto) pilve. Filmą būtina pamatyti tiems, kurie norėtų suprasti, kodėl Pranciškus tiek daug kalba apie svetimšalių priėmimo kultūrą ir kokios yra jo ryžto ginti ne tik politinių, bet ir ekonominių pabėgėlių inkliuzines teises priežastys.
„Kino pavasaryje“ bus galima pamatyti naujausią kolumbiečio Ciro Guerros darbą „Vasaros paukščiai“ (Pájaros de verano, 2018). Tai epinis kriminalinis filmas, pasakojantis Vaju tautelei priklausančios šeimos istoriją nuo jos iškilimo, įsitraukus į prekybą marihuana, iki žlugimo, prasidėjus klanų tarpusavio vaidams. Filmo veiksmas vyksta Gvachyros dykumoje, Šiaurės Rytų Kolumbijoje, ir tai šiam vizualiam pasakojimui suteikia biblinės istorijos įspūdingumą. Lyg prieš save matytum tą pačią pavydo ir godumo istoriją, kaip pasakojime apie Kainą ir Abelį, arba tuos pačius klanų vaidus Jokūbo sūnų laikais.
Pradžioje kaimo senolė moko nuotaką: „Kur yra šeima, ten yra ir pagarba; jei yra pagarba, yra ir garbė; jei yra garbė, yra ir žodis, jei yra ir žodis, yra ir taika.“ Šita palaikanti pusiausvyrą paprotinė sistema žlunga, kai į šeimos gyvenimą ateina pagunda greitai praturtėti. Lengvai uždirbami pinigai sukelia moralinį nuopuolį, o tradicijų nepaisymas priveda prie transgresijos, sukeliančios kerštą ir lemiančios mirtį. „Laukinė žolė, kuri atėjo kaip išgelbėtojas, bet griovė kaip skėriai“ yra ne kas kita, kaip Biblijoje minimo stabo įvaizdis, kurį Dievas draudžia garbinti dėl žmogaus gėrio.
Filme matome įtampą tarp tradicijos ir pažangos, sprendžiamą šios nenaudai. Kalbėdamas apie tyrą prigimtinio laukinio būklę, kurią sugriauna Vakarų civilizacija, filme pasiduodama romantizavimui. Pabaigoje gyvi likę šeimos palikuonys vėl gena bandą – tai sugrįžimo į pirminę būklę vizija. Ar tikrai sugrįžimas į rojų išspręs civilizacijos problemas?
