Brangūs Artumos skaitytojai,
Bonum est diffusivum sui (gėris iš prigimties linkęs dalintis) – tvirtindavo senovės filosofai, teologai ir Bažnyčios Tėvai. Pats tai patyriau patekęs į mažą, kuklią lietuvių gimnaziją Šiaurės Italijoje, kurią valdė tėvai saleziečiai. Atmosfera toje gimnazijoje ir bendrabutyje buvo nuostabi. Vyravo autentiškas entuziazmas dėl kilnių idealų, kuriais akivaizdžiai gyveno mūsų auklėtojai. Po kiek laiko jų pavyzdys uždegė ir mane, tad su džiaugsmu įsiliejau į tikėjimo gyvenimą Jėzuje Kristuje.
Artinantis studijų pabaigai, kunigas vadovas manęs paklausė, ką galvoju veikti užvėręs gimnazijos duris: Gal nori tapti kunigu? Dar nežinojau, ką veiksiu, bet jo klausimas man suteikė didžiulį džiaugsmą. Pajutau, kad man atsiveria tokia galimybė, apie kurią net nedrįsau pagalvoti. Juk prieš tai, kai mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje, mane norėjo išsiųsti net į pataisos namus...
Kai suvokiau, kad man gali atsiverti tokia nuostabi ateitis, vieninteliu mano gyvenimo siekiu tapo kunigystė. Supratau, kad galėsiu būti Kristaus meilės ir malonės bendradarbiu ir šiuo dideliu džiaugsmu dalintis su kitais žmonėmis. Taip ir įvyko. Po kunigystės šventimų dirbau Vasario 16-osios gimnazijoje, po to trejus metus praleidau Brazilijoje ir galiausiai net 40 metų – Ruandoje. Kodėl Afrikoje? Brazilijoje man įgriso gyvenimas San Paule, kur dabar jau virš 20 milijonų žmonių gyvena susispaudę vienoje vietoje, nors pati šalis – milžiniško ploto. Kai Romoje vyresniajam pareiškiau, kad noriu toliau dirbti misijose, tik ne didmiestyje, jis man pasiūlė Ruandą, kur „daug varguomenės ir daug darbo“. Taip ten ir likau keturiems dešimtmečiams.
Kiekvienas iš mūsų galime ir turėtume būti misionieriais. Mes visi gavome iš Dievo nuostabią gyvenimo dovaną, o kartu su ja – ir neapsakomą meilę. Geriausias būdas už tai atsidėkoti – dalintis šia šviesa su kitais žmonėmis, Dievo vaikais.
Palaimingos Misionierių dienos linkėdamas,
Kun. Hermanas J. Šulcas SDB, Kėkštai
James Day / unsplash.com nuotrauka
Priklausydamas jaunajai kartai, tėvą Hermaną turėjau progą pažinti tik pastaraisiais metais, jam jau visam laikui grįžus į Lietuvą. Apsigyvenęs savo senelio žemėje Kretingos rajone, Kėkštų kaime, jis čia leidžia dienas po dešimtmečių, praleistų tolimose misijose.
Mūsų pažintis užsimezgė netikėtai. Vienam mano draugui saleziečiui išvykus gyventi į tėvo Hermano sodybą, užsukau pažiūrėti, kaipgi atrodo naujoji jo aplinka. Paties kunigo tądien nesutikau, tačiau namo koridoriuje ir svetainėje dėmesį iškart patraukė egzotiški daiktai: iš Vidurio Afrikos parvežtos ietys, būgnai, leopardo kailis, gyvatės oda, daugybė meno kūrinių bei intriguojančios nuotraukos iš įvairių jo gyvenimo epizodų. Tai mane be galo sudomino, todėl kitą kartą sugrįžau jau norėdamas jį pakalbinti. Nepaprastas tėvo Hermano atvirumas ir nuoširdumas mus greitai suartino. Šia pažintimi norėjosi pasidalinti ir su plačiąja visuomene – taip gimė prieš keletą mėnesių bernardinai.lt portale paskelbtas mūsų pokalbis apie gilesnius, anksčiau mažai aptartus jo gyvenimo fragmentus.
Stebint, kaip į jau 86-erių sulaukusio Hermano sodybą kasmet plūsta svečiai iš Vokietijos ar Ruandos, kartais susidaro įspūdis, kad užsienyje jis pažįstamas ir vertinamas labiau nei Lietuvoje. Čia tėvo Hermano gyvenimas neretai pristatomas tik kaip graži, egzotiška istorija. Nors šis vaizdinys ir teisingas, jis tik iš dalies atskleidžia šią asmenybę ir neaprėpia tikrojo Hermano misijos masto, poveikio bei jos tęstinumo kunigo įkvėptų bendradarbių veikloje.
Prieš keletą dešimtmečių jo įsteigtą mokyklą Ruandoje jau baigė tūkstančiai vietos vaikų, o vien šiuo metu prestižine tapusią gimnaziją kasmet lanko apie 600 moksleivių. Mokyklos vadovybė iki šiol palaiko nuolatinį ryšį su kunigu, klausdama jo nuomonės bei patarimų. Ne vienas šios mokyklos abiturientas vėliau siekė aukštojo mokslo, sėkmingai įsitvirtino versle, kai kurie tapo teisėjais, mokyklų vadovais, kunigais. Rodos, tikrasis tėvo Hermano veiklos mastas dar tebesiskleidžia – jis auga kartu su žmonėmis, kurie buvo įgalinti per šio kunigo pašaukimo ir misijos kelionę. Turbūt tai ir turėjo omenyje Hermanas, laiške pasitelkdamas lotynišką sentenciją. Ilgainiui paaiškėja, kaip kadaise tėvų saleziečių Italijoje suteikta dovana sužydėjo ir išsiskleidė tūkstanteriopai.
