Jūratės Šimelienės nuotrauka
Išskirtinis pokalbis Artumos skaitytojams su katalikais misionieriais pasauliečiais Jude’u ir Veronika Antoine iš Malaizijos. Sutuoktiniai dalijasi apie savo misiją, tikėjimą šeimoje, atleidimą ir Dievo stebuklus.
Misijų samprata mums, lietuviams, nėra tokia aiški. Dažnas susidaręs įspūdį, kad misionieriai vyksta ten, kur krikščionių beveik nėra. O štai matome jus, į Lietuvą atvykusius iš Malaizijos! Kaip patys suvokiate savo misiją ir kodėl tai darote?
Jude's Antoine
Jude’as: Toks misijos suvokimas „vaikščioja“ kai kuriuose Katalikų Bažnyčios sluoksniuose, manoma, jog misionieriai važiuoja tik į Afriką, Aziją, „trečiojo pasaulio“ šalis, o europiečiams misijų nereikia. Šiuo metu žvelgiant iš mūsų perspektyvos tikėjimas į Jėzų Azijoje ir Afrikoje labai gyvas. Deja, Europoje tikėjimas sumenkęs; nors žemynas materaliai turtingas, tačiau dvasinis nepriteklius didelis.
Į Europą atvykstame kasmet dviem trims mėnesiams, nes... Dievas mus kviečia atvykti čia ir nešti Jėzų. Jei Europa nebus iš naujo evangelizuota ir atvesta pas Kristų, ją gali pražudyti kitos dinamikos ir jėgos. Jau dabar matome, kad vartotojiškumas, materializmas, gender ideologijos darbotvarkė užvaldo Europą, gali užvaldyti ir svetimos religijos.
Veronika: Pas jus vis dar esama labai daug inercijos, „tradicinio religingumo“ – „sekmadieniais turiu eiti į Mišias“. Tai labai gerai, bet ar gyvenimas yra perkeistas Jėzaus?!
Svarbus skirtumas tarp tikėjimo ir religijos: iš šalies galim atrodyti, kad esame religinga šalis – vis dar einame į Mišias, išpažinties, bet pasigilinus išties matosi, kad gyvo tikėjimo – labai mažai...
Jude’as: Deja, buvote sakramentalizuoti, bet ne evangelizuoti . Susitikimas su Jėzumi neįvyko, o žmonėms to labai reikia. Matome tai net Lenkijoje – jaunimas, jaunos šeimos nebeateina į Bažnyčią. Lenkija dabar išgyvena didžiulę tikėjimo krizę.
Neretai kalbame Bažnyčioje, koks svarbus mums jaunimas, turime daugiau dėmesio skirti jo sielovadai... Bet dažnai tai darome formaliai ir neturime vilties, kad galime juos pasiekti. Tačiau jūs skelbiate pagrįstą žinią, kaip pasiekti jaunus žmones – per šeimas. Kaip tai įmanoma realiai?
Jude’as: Jaunimas yra ne rytdienos, o šiandienos Bažnyčia. Ir tam, kad jauni žmonės galėtų vadovauti šiandienos Bažnyčiai, jie turi dvasiškai subręsti ir būti tikėjimo bendrasavininkiais, įsisąmoninti tikėjimą. Vienintelis būdas, kiek mes tai galime paveikti, yra stiprios ir tikinčios šeimos. Tad svarbu išgydyti ir atkurti vyro ir žmonos bei vaikų santykius. Būdami Lenkijoje sutikome katalikų šeimą. Motina pasakojo apie dukras, mokykloje pasidalijusias apie savo šeimyninį gyvenimą, kaip mama ir tėtis myli, atleidžia, apsikabina, meldžiasi kartu, kad namuose nėra rietenų... Mergaičių draugė pasakė: „Nesąmonė. Tokių šeimų nėra.“ Tada dukra ją pakvietė atvažiuoti ir pasilikti savaitgaliui, kad įsitikintų. Mergina pamatė – įmanoma!
Šiuolaikinis jaunimas negali patikėti, kad yra tokių šeimų, tai tikra, ir tai problema. Šeimos gyvenimo liudijimas labai svarbus, todėl turi įvykti jos išgydymas, pirmiausia atleidimas vienas kitam. Mes šeimoje nuolat prašome vienas kito atleidimo.
Veronika Antoine
Veronika: Kartais tėvai sako, kad jiems nereikia atsiprašyti savo vaikų, nes jie yra tėvai. Bet jei padariau klaidą, šaukiau, supykusi pasakiau ką nors nemandagaus, turiu pirmoji vaiko atsiprašyti. „Įskaudinau tave, atsiprašau už savo žodžius.“ Tuomet jie supranta, kad mes nesame tobuli ir kad suklydę turi pasakyti tą patį. Jei vaikų elgesys nuliūdina, jie padaro kažką blogo, aš jų nekaltinu, bet pasakau, kaip jaučiuosi dėl to, ką matau. Reikia atpažinti, kas skaudina kitą.
Kitas būdas – kai einame visi į Mišias, nežinome, ar mūsų vaikai supranta pamokslą. Tad grįždami namo tiesiog kalbamės: kaip jaučiatės po pamokslo, ką supratote?
Jude’as: Nuo mažens savo mergaites vedėme prie santykio su Dievu, todėl Jis yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. Kai jos eina į Mišias, tuomet leidžia Dievui kalbėti joms per skaitinius, homiliją ir pan. Mišios joms gyvos, o santykis su Jėzumi tikras ir asmeniškas.
Lietuvoje mūsų tėvų ir senelių karta buvo persekiojama, sužeista, bet mums labai sunku pripažinti, kad esame sužeisti, kad turime prašyti ir suteikti atleidimą. Kaip galime padėti žmonėms, savo artimiesiems pasiekti tokį išgydymą, kad jie galėtų prašyti atleidimo ir atleisti?
Jude’as: Negali duoti to, ko neturi, ko nesi patyręs. Reikia ne tik fizinio, bet ir emocinio išgydymo. Psichologinis gydymas labai svarbus, kad žmogus atsidurtų ten, kur gali patirti išgydymą nuo minėtų dalykų. Pirmasis etapas – padėti žmogui atpažinti vidinę žaizdą jo gyvenime; antrasis – leisti Dievui ją išgydyti. Jėzus gali pasiekti tos žaizdos šaknį, tik reikia leisti Jam prisiliesti. Jei to nebus, negalėsi atleisti kitam, o to pasekmė – viskas žeis. Žodis „įžeisti“ kilęs iš graikiškojo skandalon, kuris reiškia „suklupti“. Taigi, įžeidimas – suklupimo akmuo, dėl kurio krintame. Ir tai ne apie tai, ką kitas padarė, bet tai, ką turiu savyje.
Bažnyčios vaidmuo yra atvesti žmogų į išgydymo vietą. Popiežius Pranciškus sako, kad Bažnyčia yra karo lauko ligoninė, kur sužeistieji atvyksta gydytis. Tai ne tobulųjų, šventųjų ir ypatingųjų žmonių susirinkimas. Išgydymo tarnystė nėra stebuklinga išgydymo patirtis. Tai gebėjimas atvesti žmogų prie šaknies, padėti atpažinti ir ateiti į vietą, kur turi atleisti nuoskaudą, įžeidimą. Tam įvykus atleidimas tampa lengvesnis, ne greitesnis, nes atleisti visada sunku. Tačiau jei niekas nedaroma, matome, kaip įžeidimas tik gilėja ir stiprėja.
Veronika: Kalbėjote apie vyresniąją kartą. Jie to nepraktikuoja, nes jiems skauda. Mano tėvai taip pat nebuvo tokie: Aš jumis rūpinuosi, padedu maistą ant stalo. Man viskas gerai. Man nereikia tavęs apkabinti . Bet... jie visuomet meldžiasi už savo vaikus! Augančius mus palietė Šventoji Dvasia, įgijome artumą su Dievu ir supratome, kad turime keistis. Turime vaikų ir negalime būti tokie, kokie buvo mūsų tėvai, turime vaikams parodyti kitokį vaidmenį. Mums reikia išgyventi gydymo procesą, kad galėtume dalytis su vaikais viskuo, ką Dievas mums duoda.
Sakote, kad tai gavote ne iš tėvų, o iš Šventosios Dvasios. Bet ką galite pasakyti žmonėms, kurie dažnai mano, kad kiti turi prašyti atleidimo ir pasikeisti?
Jude’as: Daugelis žmonių tai patys atpažįsta, bet ar nori ką nors dėl to daryti?! Jie pripažįsta faktą, kad yra kažkas negerai, tačiau žinoti ir norėti ką nors dėl to daryti yra du skirtingi dalykai. Mes, kaip Bažnyčia, čia turime pasakyti: „Norime jums padėti tai išsiaiškinti ir parodyti viso to šaknį.“ Jaunystėje buvome vedami per vidinio išgydymo programas, tai nenukrito tiesiog iš dangaus. Vidinis išgydymas – tai procesas, leidžiantis Dievui išgydyti vidines žaizdas, prisiminimus.
Europoje yra daug gilių emocinių, psichologinių, karo, atstūmimo, apleistumo traumos, praradimo jausmo šaknų. Ir nebus, kad kažkaip stebuklingai su visu tuo susidorojama.
Meldžiamės, kad įvyktų pirmieji žingsniai, o vėliau konsultavimas, šiek tiek psichologijos, išgydymo malda, dvasinis palydėjimas, mokinystė, sakramentai – visa tai atlieka tam tikrą vaidmenį. Ir kažkas turi tai pradėti.
Viena vertus, iš kunigų tenka vis išgirsti, „kad jūsų vaikai nelanko bažnyčios, jie nėra tikintys, nes jūs neinate ir dėl to bažnyčios tokios tuščios!“ Kita vertus, pastebime, kad Bažnyčios atstovai nori kovoti „kultūrinius karus“ ir mūsų misija – tą karą laimėti. Bet ar tai yra mūsų, kaip Bažnyčios, misija, ar – padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais?
Jude’as: Išties taip. Iš asmeninės tarnavimo patirties galiu pasakyti, kad po visu LGBT klausimu slepiasi sužeista, sugriauta šeima. Tokioje šeimoje žmogus išgyvena krizę ir mano, kad netradiciniai seksualiniai santykiai ir yra sprendimas. Kovoti tuomet reikia ne prieš LGBT, o prieš tai, kas griauna šeimas. Ir jei gaištate laiką bandydami kovoti su LGBT, tai velnias bando priversti jus eiti nuolat ratais ir nieko nepasiekti. Kai iš tiesų imsitės šeimos, tuomet visa kita susitvarkys.
Jūratės Šimelienės nuotrauka
Ar galėtumėte tarti keletą žodžių tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, tačiau dar nėra įpratę joje būti, dar nežino, kaip auklėti savo vaikus katalikiškai ir išlaikyti Bažnyčioje?
Jude’as: Paprastas atsakymas – neatsiekite tikėjimo nuo savo gyvenimo. Tikėjimas nėra tik sekmadieniai bažnyčioje, tai – gyvenimo būdas. Jis atsispindi šeimos kasdiene malda, pokalbiu, dalijimusi, meile, Šventojo Rašto praktikavimu, laiminant maistą ar prašant palaiminimo. Jei jūsų vaikas serga, nuveskite jį pas gydytoją, bet ir paklauskite jo, ar galite už jį pasimelsti.
Veronika: Būna, kad vaikai sako: „Šiandien baisi diena. Jaučiuosi labai pavargusi.“ Tada sakai, gerai, pabūsiu su tavim, ar galiu tiesiog pasimelsti? Ir trumpa malda pasimeldi: Viešpatie, paliesk mano dukrą ir suteik jai ramybę .
Tad pagrindinė tėvų misija – melstis ir mylėti? Ar tai tikrai veikia?!
Jude’as: Mums tikrai veikia, nes malda nėra paviršutiniškas dalykas ar tik sąvoka. Tai trumpas pokalbis su Dievu kaip su draugu kiekviename gyvenimo žingsnyje. Ir tai – tėvų galia. Vaikai mato pavyzdį bei žino, ką daryti, kai aplink nėra tėčio ir mamos.
Kelerius metus buvome misijose Maltoje, kur labai brangus pragyvenimas. Nusipirkdavome vieną didelį mėsainį ir dalydavomės keturiese. Kai mergaitėms buvo 4 ir 6 metai, per Adventą nuėjome į bažnyčią. Visi apsipirkinėjo Kalėdoms...
Veronika: Tada priėjo senutė ir pasakė, kad nori padovanoti dovaną mūsų vyresniajai dukrai. Sutikome. Grįžę pamatėme, kad tai buvo pora batų.
Jude’as: Tačiau dydis buvo mažas... Jie puikiai tiko jaunesniajai, kuri buvo tokia laiminga. Vyresnioji supykusi pasakė: „Tėti, ponia juos davė man, tai kodėl batus gauna sesė?! Tai nesąžininga, turi nupirkti man batus.“ Gyvenome bendruomenės namuose, ten buvo koplyčia. Pasakiau: eik ir pasikalbėk su Jėzumi. Ji nuėjo ir prieš Švč. Sakramentą sako: „Jėzau, tai neteisinga! Duok tėveliui pinigų, kad nupirktų man batus.“
Veronika: Po dviejų savaičių Mišiose priėjo kita ponia ir sako: „Aš jums kai ką turiu.“ Paėmėm, grįžom namo, atidarėm dėžutę – tas pats dizainas, prekės ženklas, spalva ir... vienu dydžiu didesni – vyresniajai dukrai! Tiesa sakant, tai buvo skirta mums, kad visu tuo būtų galima pasakyti: „Jūs niekada manimi nepasitikite.“ Dievas išklauso mažo vaiko maldą.
Amen. Ačiū jums už liudijimą.
2025 m. balandžio 6 d. Atsinaujinimo dienoje Kaune vėl viešės Jude’s ir Veronika Antoine. Daugiau informacijos: www.gyviejiakmenys.lt
