Kunigas Artūras Kazlauskas obl. OSB
Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Ir kunigai, ir kiti tikintieji Lietuvoje kalba apie „šventinimą“. O Bažnyčia – apie palaiminimą. Galbūt todėl, sakau, taip „nusigando“ kai kurios (ne visai nekaltos) sielos, kad dabar popiežius neva leido „pašventinti“ nusidėjėlius, visai nesigailinčius savo nuodėmių...
Pastoracinė patirtis
Dažnai tikintieji, prašydami palaiminimo, nebūna sąmoningo tikėjimo. Netgi susidaro įspūdis, kad jie nesupranta tikrosios palaiminimo prasmės, jo tikslo ir neturi dvasinio pasirengimo vaisingai jį priimti. Nors gyvename XXI amžiuje, gajus ir iš praktinės magijos kilęs prietaringumas: reikia palaiminti automobilį, nes jau kelis kartus pateko į avariją; ūkininkui būtinai reikia užpilti ant dirvos švęsto vandens, nes baisiai daug piktžolių; būtina palaiminti namus, nes blogai miegu, kaimynai triukšmauja ir mane nuodija... Jau sovietinėje vidurinėje mokykloje mokytoja, mūsų pravardžiuota Partizane, pasakodavo apie kunigus, kurie šventindavo miškinių šautuvus, o vienas jų, išsitraukęs pistoletą iš čebato aulo, net koją peršovė... Viena moteris atėjo į zakristiją ir paprašė „pašventinti“ jos rankdarbius. Kai išėmė iš rankinės, buvau šokiruotas: ji buvo meniškai padirbdinusi raganaites (ant šluotos ir sėslesnes)... O romai murkdo įsigytas devocionalijas į švęstą vandenį bažnyčių prieangiuose... Nepatenkinti tikintieji reikalauja, kad po maldos dar būtinai jų rožinį „pašventintų“ švęstu vandeniu...
Vieną rytą nesibaigiančių laiptų į Aleksoto kalną viršuje mačiau merginą; atsisveikindama su vaikinu, šį peržegnojo... Visada širdy nešioju mamos palaiminimus, kuriuos ji suteikia net neprašoma, pro duris išleisdama sūnus ir svečius... Kiek palaiminimų suteikia kunigai tiems (taigi nusidėjėliams!!!), kurie sukryžiavę rankas prisiartina dalijant Komuniją. Ilgai tęsėsi vienas skandalas iširus sužadėtuvėms – giminės nuotraukomis įrodinėjo, kad jų santuoka buvo bažnyčioje kunigo palaiminta. Nuotraukose matėme prie altoriaus stovėjus pasipuošusius jaunavedžius ir arnotu vilkintį kunigą... Nors sužadėtuvių apeigų nuostatuose nurodoma, kad jų forma niekuo negali priminti sakramento. O kiek kunigų yra „pašventinę“ žiedus (Santuokos sakramento ženklus!) ne sakramentinėje, bet antroje ar trečioje sąjungoje gyvenančiųjų!..
Palaiminimų apeigos
Veiksmažodžio „palaiminti“ liturginė reikšmė yra absoliučiai esminė kiekvieno liturginio veiksmo sampratai. Visą krikščionių liturgiją persmelkia gili palaiminimo prasmė. Ir ne vien todėl, kad liturgija yra Viešpačiui skirtas padėkos ir šlovinimo veiksmas ( bene-dictio – paraidžiui lotyniškai „geras atsiliepimas“ apie tai, ką Dievas nuveikė dėl mūsų), bet ypač todėl, kad ji perteikia Palaimintojo (par excellence) palaiminimą.
Palaiminimai švenčiami (!) pagal Bažnyčios liturginę knygą, kurią pagaliau turime ir Lietuvoje, tik dar jos neperpratome. Ši knyga yra ne vien įšventintųjų tarnautojų, bet visų, taip pat ir pasauliečių, knyga, skirta krikščioniškajai maldai ugdyti. Apskritai ji – tikra maldos tekstų kasykla.
Palaiminimų apeigų įvade nurodomas palaiminimų tikslas (12 str.): „Garbindama Dievą visuose dalykuose ir pirmiausia siekdama parodyti Dievo garbę visiems žmonėms, atgimusiems ar turintiems atgimti per malonę, Bažnyčia savo palaiminimais šlovina Viešpatį už juos ir su jais ypatingomis jų gyvenimo aplinkybėmis ir meldžia jiems Dievo malonės. Tuo pat metu Bažnyčia laimina ir daiktus bei vietas, susijusius tiek su žmonių veikla, tiek su liturginiu gyvenimu, tiek su pamaldumu, tačiau visuomet turėdama mintyje žmones, kurie naudojasi tais daiktais ir kurie dirba tose vietose . Nes Dievas dėl žmogaus norėjo ir sukūrė visa, kas egzistuoja ir kas yra gera, žmogus yra jo išminties buveinė ir palaiminimo apeigomis pripažįsta, jog naudojasi kūriniais tokiu būdu, kad ieškotų Dievo, jį mylėtų ir ištikimai tarnautų tik jam vienam.“
Palaiminimų šventimas visada yra bendruomeninis. Svarbesniems palaiminimams, kurie susiję su vietos Bažnyčia, vyskupijos ar parapijos bendruomenė, vadovaujama vyskupo ar parapijos kunigo, turi susirinkti kartu. Tačiau ir kituose palaiminimuose patartina, kad dalyvautų bent kai kurie tikintieji. Tai rodo bažnytinę – bendruomeninę – palaiminimo apeigų sampratą, būdingą liturginei maldai. Štai kodėl negali būti privačių palaiminimų, kaip nebūna privačių sakramentų. Netgi atneštas ir zakristijoje padėtas rožinis nelaiminamas nedalyvaujant jo savininkui.Pasauliečių teikiami palaiminimai
Sakramentalijos – tai šventi veiksmai ir malda, kurių metu nesuteikiama Šventosios Dvasios malonė kaip sakramentais, bet parengiama ją priimti ir nuteikiama su ja bendradarbiauti. Palaiminimų knygoje yra numatoma, kad pasauliečiai, vyrai ir moterys, gali, o kartais ir privalo teikti sakramentalijas iš Krikšto kylančios kunigystės galia. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas savo gyvenimą paversti palaiminimu ir laiminti. Kuo labiau palaiminimas susijęs su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu, tuo labiau vadovauti palaiminimui privalo įšventintasis tarnautojas. Jei yra įšventintasis asmuo, jis visada ir vadovauja palaiminimui. Skyrimus priėmusieji akolitai ir lektoriai vadovauti palaiminimui turi pirmenybę prieš bet kurį kitą pasaulietį. Pasauliečiai laimina ne taip, kaip vyskupai, kunigai ar diakonai, – nenaudoja vien pastariesiems rezervuotų veiksmų – peržegnoti, uždėti rankas, melstis jas išskėtus. Ką konkrečiai gali laiminti pasauliečiai? Viską, kas nėra tiesiogiai susiję su sakramentiniu gyvenimu. Kadangi pasauliečiai neteikia sakramentų (išskyrus Santuokos), jiems priklauso palaiminti, pvz., asmenis (pirmiausia vaikus), maistą, transporto priemones, namus, kelionės pradžią... Palaiminimų apeigose visur aiškiai nurodoma, ar šį palaiminimą gali atlikti pasauliečiai ir kokius veiksmus jie privalo atlikti.
Juozo Kamensko asociatyvi nuotrauka
Palaiminimų veiksmingumas
Anot Šventojo Rašto, Adomui dieviškasis palaiminimas pats savaime nedavė naudingų vaisių, nes jis pats pasirinko jį atmesti per nuodėmę. Prašydami palaiminimo niekada nepamirštame, kad Dievas mus myli ir trokšta visų savo kūrinių gėrio. Tad nuolat dėkojame už kiekvieną dovaną. Kūrinijos centre visuomet yra žmogus; todėl daiktai laiminami atsižvelgiant į žmogų ir jo veiklą: laimindama konkretų daiktą, Bažnyčia šaukiasi Dievo, kad Jis su meile žvelgtų į tuo daiktu tinkamai besinaudojantį žmogų ir kad viskas jam išeitų į gera. Automobilio palaiminimas nėra magiškas veiksmas. Čia šaukiamasi Viešpaties, kad Jis maloningai žvelgtų į žmones, kurie juo naudosis, saugotų kelionėse ir būtų jų palydovas. Palaiminimas nėra talismanas ar apsauga nuo pavojų ir nelaimingų atsitikimų. Namų palaiminimu šaukiamasi Dievo, meldžiant, kad juose gyvenantys žmonės gyventų Evangeliją atitinkantį gyvenimą. Palaimindami kokį nors kryžių, paveikslą, rožinį ar pan., meldžiame, kad Dievas padėtų savo tikintiesiems su atsidavimu vykdyti Jo valią. Visos gyvenimo aplinkybės yra proga susitikti su Dievu ir todėl įteisina troškimą šauktis Jo meilės ir gailestingumo.
Švęstas vanduo palaiminimuose
Jis gali būti naudojamas palaiminimuose, tačiau ne visada. Daugybe atvejų jo naudojimas nenumatomas. Kokia apšlakstymo reikšmė? Palaiminimų knygoje nurodoma, kad švęstas vanduo primena mūsų Krikštą, sakramentą, kuriuo esame įjungiami į Kristų ir atgimstame naujam gyvenimui. Taigi, jis visada primena, kad esame Dievo vaikai, kad per Krikštą esame įskiepyti į Kristų ir Bažnyčią. Apšlakstymu vėl iš naujo esame raginami intensyviau išgyventi Krikštą, stengiantis vengti visų nuodėmės formų ir laikytis Dievo valios.
Kas yra laiminama?
Palaiminimų apeigose pirmiausia pateikiami žmonėms skiriami palaiminimai: šeimų ir jų narių (sutuoktinių, vaikų, moters prieš ir po gimdymo, senelių, sužadėtinių), ligonių, siunčiamųjų skelbti Evangelijos, katechezės dalyvių, viešosios pagalbos organizacijų, piligrimų palaiminimai. Tada palaiminimai, susiję su pastatais ir įvairiapusiška krikščionių veikla (statybų pradžios ir naujų namų, vienuolijų, mokyklų, universitetų, bibliotekų, ligoninių ir slaugos namų, įstaigų, gamyklų, parduotuvių, visuomenės komunikavimo priemonių, sportui skirtų vietų, taip pat transporto priemonių, technikos įrenginių, darbo įrankių, gyvūnų, dirvų, laukų ir ganyklų, naujo derliaus vaisių, stalo palaiminimai). Po to – bažnytinių liturgijos arba pamaldumo praktikos reikmenų palaiminimai (krikštyklos, vyskupo katedros ar vadovo kėdės, naujų bažnyčios durų, naujo viešai gerbti skiriamo kryžiaus ar paveikslų, varpų, vargonų, liturgijos šventimo reikmenų, kapinių) ir tik tada – krikščioniškosios liaudies pamaldumą išreiškiančių daiktų palaiminimai (gėrimų ir valgių, devocionalijų, rožinių, škaplierių), galiausiai – įvairūs palaiminimai (padėkoti Dievui už gautąsias malones ir kt. aplinkybėms skirtieji). Lietuviškajame Palaiminimų apeigų tekste yra dar ir šeštoji dalis – LVK patvirtinti palaiminimai, kurių, manding, galėtų ir nebūti (jie išversti iš lenkiškojo atitikmens (o pas mus kai kurių tradicijų nebūta); be to, šie palaiminimai ne visada atitinka Bažnyčios mintį: maldose kalbama apie daiktus, o ne apie juos naudojančius žmones).
Pastaruoju metu Bažnyčia deklaravo prievolę privačiai palaiminti visus, kas spontaniškai to paprašo. Apeigose (plg. 31 str.) visada buvo tokia nuoroda: „Palaiminimai pirmiausia skiriami tikintiesiems, bet kartais juos galima teikti katechumenams ir net nekatalikams.“ Įsidėmėtina dar viena nuostata (27 str.): „Nors palaiminimuose naudojami gestai, o ypač kryžiaus ženklas, yra būdas evangelizuoti ir perduoti tikėjimą, vis dėlto įprastai neleidžiama laiminti daiktus ar vietas paprastu kryžiaus ženklu, nepalydint jo Dievo žodžiu ar malda. Tai reikalinga tam, kad dalyvavimas būtų aktyvesnis ir kad būtų išvengta prietaringumo pavojaus.“
