Kunigas Jonas Jūraitis
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Kunigai ir tie, kuriems tenka kalbėti viešai, žino, kad valandą trunkančiai kalbai beveik nereikia ruoštis. Tačiau jei turite tik dešimt minučių, kalbai reikia pasiruošti labai gerai.
Gerai aplankyti ligonį yra beveik taip pat sunku, kaip ir gerai pasakyti kalbą. Praėjusio sekmadienio apmąstymuose rašiau: kas nesugeba pasidžiaugti sveiku, laimingu žmogumi, nesugebės susitapatinti su ligoniu ar net kenčiančiu žmogumi. Tai pati pirmoji ir svarbiausia sąlyga, kad galėtume aplankyti ligonį.
Tačiau šiems apsilankymams vis dar taikomos ir tam tikros išorinės taisyklės.
Kaip narve
Prieš eidamas lankyti ligonio turiu susidabartinti sau ligonio situaciją. Būdamas sveikas galiu nutraukti nemalonų vizitą ir atsisveikinti. Taip pat bet kokia dingstimi galiu paprašyti nemalonaus svečio palikti mano namus. Tam tikromis aplinkybėmis galiu net neatidaryti jam durų. Tačiau sergantis žmogus yra lankytojo malonėje. Ir vos tik nesupratingas lankytojas išeina, gali įeiti naujas kankintojas. Dirbant kapelionu ligoninėje, man kartais susidarydavo įspūdis, kad vargšai ligoniai yra tarsi gyvūnai zoologijos sode. Jie visiškai priklauso nuo lankytojų malonės.
Nustatomas lankymo laikas
Ir pacientams, ir personalui turi būti nustatytas laikas, kai lankytojų visiškai nėra. Ypač nepageidautini lankytojai valgymo metu. Stumdyti ligoniams skirtą maistą tarp skubančių lankytojų yra nemalonu, nehigieniška ir net pavojinga. Jei mes, ligonių lankytojai, patys to nesuprasime, kai kurių ligoninių vadovai turės imtis daug griežtesnių veiksmų šioje srityje.
Taigi ne daugiau kaip 10 minučių!
Išskyrus artimiausius giminaičius, joks apsilankymas pas ligonį neturėtų trukti ilgiau dešimties minučių. Jei pokalbis bus gerai apgalvotas ir parengtas, apsilankymas suteiks ligoniui daug džiaugsmo. Tai gali būti draugiškas paiskalbėjimas, gera žinia ar subtili mintis. Jokiu būdu nereikėtų leisti ligoniui imtis iniciatyvos ir šimtąjį kartą kalbėti apie savo negalavimą, tačiau lankytojas taip pat neturėtų kalbėti tik apie tai, ką nuveikė. Taip, nelengva lankyti ligonį.
Ir lauktuvės!
Kiekviena tikra dovana reikalauja vaizduotės. Juo labiau vaizduotės reikia norint dovanoti dovanas ligoniams. Mėgstančiam skaityti ligoniui labai sunku atnešti tinkamą knygą ar gerą žurnalą. Per mažai žinau apie savo bičiulių skonį šioje srityje, kad galėčiau patarti. Tačiau maloni humoristo knyga, paveikslėlių knyga ar linksmas kelionių aprašas galėtų pradžiuginti bet kurį ligonį. Suglamžyti žurnalai, lėkšti, net pornografiniai iliustruoti žurnalai kenkia kūnui ir sielai. Liga gali padaryti žmogų mąslesnį ir vidujai praturtinti. Tokiu būdu jis galėtų ir fiziškai greičiau pasveikti. Man ir vienam ligoniui buvo gėda, kai prieš kurį laiką pamačiau jį gulintį ligos patale, apsuptą bjaurių, nešvankių ir baisių iliustruotų žurnalų. Toje vietoje, kur ligos ir mirties paslaptys tokios artimos, net ir ligonis turėjo būti priblokštas. Deja, mūsų ligoninėse nėra nei profesionaliai įrengtų bibliotekų, nei gerų kioskų. Daugelyje vietų bibliotekose radau tik pamaldžius, apdulkėjusius traktatus ar lėkštas pamokymų knygeles.
Ligoninės palata – kaip laidotuvių namai
Yra lankytojų, kurie savo brangiems pacientams atneša įvairiausių gėlių. Todėl kai kurios ligoninės palatos labai greitai tampa panašios į laidojimo namus. Nevalingai pagalvoji: vienintelis dalykas, kurio čia trūksta, yra lavonas. Gėlėms taip pat reikia visokeriopos priežiūros. Jei vakare vaikštote ligoninės koridoriais, galite įsivaizduoti, kiek daug „stotelių“ ir kiek papildomo darbo turi atlikti slaugytojos, kad koridoriuose būtų išdėliotos visos gėlės. Gerai žinoma, kad augalai miegamajame yra kenksmingi.
Ir šiek tiek „kvepiančio vandens“!
Vienintelė rožė, maža žalia šakelė mane, kaip ligonį, padarytų labai laimingą. Bet dar labiau džiaugčiausi nedideliu buteliuku „odekolono“, aitraus ir gaivaus. Daugumai sergančių žmonių naudinga smulkioji kosmetika. Kažkas saldaus, gerai supakuoto ar įrišto, kaip padėkos bei padrąsinimo ženklas galėtų pradžiuginti ir seselę. Mylinti širdis yra išradinga.
Frater Leo
1973 kovo 2-oji diena Walliser Volksfreund
Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis
Projektą iš dalies finansuoja
