Sausį (18–25 d.) meldžiamės už visų į Kristų tikinčių vienybę. Ačiū Dievui ir jo žmonėms už šią jau šimtmetį skaičiuojančią tradiciją, kai esame skatinami susitikti su kitų konfesijų krikščionimis, susipažinti, užmegzti bičiulystę, drauge melstis. Todėl šįkart Artumos cikle apie parapijas kviečiame susipažinti su Vilniaus evangelikų liuteronų, bet ne katalikų parapija. Kuo gyvena liuteronai? Apie tai kalbamės su Vilma SABUTIENE, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio žmona.
– Sausį švenčiame ekumeninę – krikščionių vienybės – savaitę. Kaip Jūs jaučiate, ar mes jau esame paaugę šiame vienybės kelyje, ar tik politkorektiškai draugiškai elgiamės švenčių proga?
– Žinau savo širdies nuostatą – man yra brangios kitos Bažnyčios, ir tradicinės, ir jaunesnės bendruomenės – visose jose matau ir gerų dalykų, ir gražių krikščionių. Tarp kitų tikybų žmonių turiu ir draugų, ir pažįstamų, jie yra mano sielos draugai. Tad tai tikrai nėra politkorektiškas bendravimas.
Nors man brangios kitų tradicijos arba tai, kas jose yra gera, tačiau tai nereiškia, kad norėčiau, jog ir mano Bažnyčia tokia būtų. Man atrodo, kad mano – liuteronų – Bažnyčia pilniausiai, geriausiai, tiksliausiai atspindi Šventojo Rašto mokymą. Dėl to aš esu liuteronė. Ne tik dėl to, kad gimiau liuteronų šeimoje ar kad esu vyskupo žmona.
– Šiemet Maldų už krikščionių vienybę savaitę katalikai, paraginti popiežiaus, užbaigs Dievo Žodžio sekmadieniu. Turbūt neatsitiktinai šią liturginę šventę Pranciškus įveda būtent tądien. O kaip liuteronai, kurių genuose yra meilė Dievo žodžiui, jį švenčia ar pagerbia?
– Liuteronai visada pasakys – Sola Scriptura (liet. „vien tik Raštas“). Mes iš Šventojo Rašto nieko neatimame ir nieko į jį nepridedame. Jeigu ko nors nėra parašyta, nesiimame to aiškinti.
Švenčiame Reformacijos šventę ir vadiname ją tikėjimo atnaujinimo švente. Tai reiškia – atgal prie Evangelijos, atgal prie Dievo žodžio. Liuteronai turi apie kelis šimtus giesmių, kurios suskirstytos temomis, ir viena iš temų yra „Dievo žodis / Reformacija“. Mums tai neatsiejama.
– Turbūt galima sakyti, kad liuteronai švenčia Dievo žodį kasdien?
– Bent jau per kiekvienas pamaldas, nes liturgija yra Dievo žodis, giesmėse skamba Dievo žodis ir maldos sudėtos pagal Dievo žodį.
– Kiek jūsų – Vilniaus parapijos – bendruomenėje per pamaldas dalyvauja žmonių?
– Vidurkis būtų apie 100 – sekmadienį dažniausiai pilni suolai. Kaip liuteronų parapijai, tai visai daug. Vyskupas skaičiuoja taip: „Kiek parapijoje yra žmonių? Tiek, kiek eilinį sekmadienį suklaupia prie Šventosios Vakarienės.“
– Kokia yra jūsų parapija?
– Man mūsų parapija atrodo nuostabi. Ir specifinė. Vilniaus parapija yra pavyzdinė liturgine prasme, administravimu. Gal ir dera, kad tokia būtų vyskupo parapija sostinėje? Kadangi po sovietmečio Vilniuje bendruomenė būrėsi iš naujo, gražiai prigijo daug gerų dalykų.
Tai – sostinės parapija, todėl palyginti didelė, labai įvairialypė – susirenka įvairiausių pažiūrų ir įvairiai Bažnyčią atradusių žmonių: vieni iš liuteroniškos šeimos, kiti iš katalikiškos, treti atėję per charizmines bažnyčias, ketvirti – iš ateistinės aplinkos. Atrodo, kad tie atėjusieji, kurie būna gimę ne liuteroniškoje šeimoje, čia apsisprendžia pasilikti būtent dėl Dievo žodžio. Ne iš vieno tai teko girdėti.
Manau, kad žmones pas mus patraukia būtent Dievo žodžio skelbimas ir Šventoji Vakarienė, gal dar bendras giedojimas. Kas yra pamokslas liuteronams? Žmogui paskelbiamas Įstatymas, t. y. parodomas mūsų nuodėmingumas (ką mes turėjome padaryti ir greičiausiai nepadarėme arba neturėjome daryti ir padarėme), o tada Evangelija – kas iš tikrųjų viską atliko: Kristus už mus, mūsų išganymui.
Sekmadienio mokyklėlė
– Sovietmečiu Bažnyčios pastatai buvo atimti, o bendruomenė išsklaidyta, tačiau per 30 Nepriklausomybės metų į parapiją susirinko apie pusantro tūkstančio narių. Kaip dabar atrodo bendruomeninis gyvenimas? Mes, katalikai, įsivaizduojame, kad liuteronai yra labai organizuoti ir bendruomeniški.
– Mums tikrai labai svarbi bendruomenė. Po sekmadienio pamaldų geriame arbatą, bendraujame. Pamaldas turime ir trečiadienio vakarais, bet į jas susirenka mažiau žmonių. Vilniaus parapijos gyvenimo centras yra pamaldos.
Antradieniais ir ketvirtadieniais meldžiamės Rytmetinę maldą, penktadieniais – Vakarinę. Antradieniais vyksta Biblijos studijos, visus metus rengiami konfirmantai (12–14 m. vaikai, besiruošiantys Konfirmacijai; sąlygiškai tai atitiktų katalikų Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimą), yra du chorai.
Turime sekmadieninę parapijos mokyklėlę, kurioje vaikai mokomi vykstant Žodžio liturgijai, – per pamokslą vaikus išsivedu, bet vėl parvedu į Šventosios Vakarienės liturgiją. Jeigu būtų mažesnis miestelis, vesčiau šeštadieninę (arba kitos dienos) mokyklėlę, nes per pamaldas visi turėtų būti kartu.
Prie parapijos vykdoma ir diakoninė veikla (panašiai, kaip katalikų Caritas) – lankomi ligoniai, organizuojami teminiai vakarai, koncertai, paskaitos. Parapijoje vyksta ir sezoniniai renginiai – parapijos mugė, aukų rinkimas kitai parapijai ar kokiai iniciatyvai paremti.
Parapijos taryba, kurią sudaro renkami savanoriai, rūpinasi įvairiais parapijos gyvenimo klausimais – tiek buitiniais (pavyzdžiui, pastatų priežiūra, nuoma, bažnyčios vidaus ar kiemo tvarkymu), tiek kultūrinio gyvenimo ar kitais organizaciniais. Būtent Taryba parapijos vardu prašo Konsistorijos jai skirti kunigą iš Bažnyčios žinioje esančių kunigų, kurį iš galimų kandidatų renka ir patvirtina visuotinis parapijos narių susirinkimas.
– Kiek Lietuvoje evangelikų liuteronų parapijų?
– 56 parapijos nuo kelių žmonių iki kelių tūkstančių (didžiausia – Tauragės). Kiekviena parapija yra savotiška, turi savo specifiką, kita vertus, visos yra ir panašios. Dažnai liuteronų parapijoje yra choras. Sekmadieninių mokyklų ne tiek daug, bet jų vis kuriasi. O Tauragėje, pvz., tikybos pamokas ir mokyklose veda liuteronai, nes ten nemažai mūsų tikybos moksleivių.
Jei parapijoje kiekvieną sekmadienį vyksta pamaldos, tuomet čia gyvenimas gyvesnis. Tačiau yra ir mažesnių parapijų, į kurias kunigas atvažiuoja tik kartą per mėnesį. Tuomet tie žmonės arba kartą per mėnesį ir eina į bažnyčią, arba važiuoja į miestą. Aišku, skiriasi didelės ir mažõs, miesto ir kaimo parapijos gyvenimas. Skirsis, kur bažnyčia buvo sugriauta, o kur niekada nebuvo uždaryta.
– Ar visur yra diakonija? Mes įsivaizduojame, kad liuteronų diakonija yra labai stipri.
– Liuteronai prieš keliasdešimt metų matė labai gerą pavyzdį – gavome daug broliškos ir seseriškos pagalbos. Tai negali neįkvėpti, nepamokyti. Jeigu žmonės gyvena krikščioniškai, tai jie ir elgiasi krikščioniškai, kai atsiranda proga.
– Ar pastebite žmonių mažėjimą bažnyčiose?
– Kai 1990 m. vyko mano Konfirmacija Tauragėje, čia buvo apie 150 jaunuolių. Dabar būna mažiau konfirmantų. Gal tiesiog yra mažiau žmonių.
Įdomu, kad kai valgai ar geri, pasisotini. Dvasiniame gyvenime yra kitaip – kuo labiau jame gyveni, tuo daugiau norisi ir reikia. Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis palygindavo, kad jeigu žmogus nenori valgyti, vadinasi, jis serga.
Tomo Pavilansko-Kalvano nuotrauka
– Nežinau, ar galime tęsti šitą gražią metaforą, bet paprastai, jeigu ligonis nenori valgyti, jis nepaliekamas numirti. Ieškoma vaistų gydyti ligai. Ar mes, Bažnyčios nariai, parapijiečiai, turime ieškoti, kaip gydyti ir žadinti apetitą?
– O ko žadame ieškoti, ką gydyti? Gal pirmiausia apsižiūrėtume šeimoje, koks mūsų namuose tikėjimo, maldos gyvenimas. Tada galima žvelgti, kokie santykiai su mama, tėčiu, uošviais, broliu, seserimi, svainiu, svaine.
Liuteronišku supratimu, Bažnyčia skirta skelbti Dievo Žodžiui ir administruoti sakramentus. Vadinasi, visų pirma turiu žiūrėti į tuos, kurie atėjo į bažnyčią. Kunigo užduotis – atėjusiam žmogui paskelbti Dievo Žodį ir teikti sakramentus. Svarbu, kad kiekvienas tarnaujantis bažnyčioje pats būtų tikintis ir rūpestingai atliktų savo pareigas. O jei norime evangelizuoti, nuo sausio iki sausio pasimelskime už savo parapiją ir tuomet pažiūrėkime, kaip sekasi. Leiskim Dievui patraukti mūsų artimą.
