Kun. Artūras KAZLAUSKAS
Televizija mums leidžia pamatyti daugiatūkstantines minias, susiburiančias į stadionus ne vien dėl futbolo ar muzikos žvaigždžių, bet ir į krikščioniškojo tikėjimo šventes. Tarptautiniai eucharistiniai ar šeimų kongresai, Pasaulinės jaunimo dienos, popiežiaus kelionės ar įvykiai Šv. Petro aikštėje Vatikane skatina to paties tikėjimo, to paties Krikšto, to paties Viešpaties išpažinėjus parodyti pasauliui džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su Kristumi.
Liturgija yra ypatinga susitikimo su Kristumi, gyvuojančiu savo Bažnyčioje, vieta ir laikas. Daugiatūkstantinės tikinčiųjų, švenčiančių liturgiją, asamblėjos tampa evangelizacijos, misionieriško liudijimo ir Bažnyčios patirties įvykiu.
Pirmoji gero šventimo sąlyga tiek įšventintiems tarnautojams, tiek pasauliečiams – atsispirti anonimiškumui ir išsiblaškymui, pagundoms, ypač gyvastingoms tokiomis progomis.
Vatikano II Susirinkimas ypač siekė, kad visa Dievo tauta liturgijoje dalyvautų aktyviai, visapusiškai ir vaisingai. Mažoje kaimo bažnytėlėje tai atrodo paprasta. O kaip didelėje minioje, ypač jei ji nevienalytė, jei nėra fizinio ir psichologinio kontakto su altoriumi, ambona, liturgijos vadovu? Svarbiausia, kad visi toje pačioje vietoje esantys sudarytų vieną kūną, kuris yra Bažnyčia. Jei to nejautei kaimo bažnytėlėje, sunkiai pajusi didelėje minioje. Ir atvirkščiai. Ką reiškia jaustis kaip vienam kūnui? Drauge stovėti, sėdėti, klūpėti, judėti procesijose (akivaizdu, kad kaimo bažnytėlėje tai paprasta, o štai stadione...). Tačiau įmanoma drauge klausytis Dievo žodžio, drauge ir garsiai atitarti maldai, giedoti, prisidėti prie visų dalyvių aukojamos aukos (aukojant savo pinigus ar padarant rimtą pasiryžimą prisidėti prie artimo meilės reikmių) ir rengiant altorių, ir nuo to paties altoriaus valgant eucharistinius valgius.
Šiai dvasiai palaikyti skiriami ir komentarai bei pranešimai. Jų tikslas – ne vien informuoti, bet ir formuoti, panašiai kaip Biblijos skaitymų ir komentarų.
Tokios ypatingos (o iš tiesų – visos) šventės būna dvasiškai vaisingesnės, jei joms rengiamasi, jei jos tampa nueito kelio vainikavimu. Tam ir numatomas išankstinis pasirengimo laikotarpis, sudarytas iš įvairių katechetinių ir palydimųjų susitikimų parapijose, maldos grupėse. Tam pasitarnauja ir atvykimas į šventę iš anksto. Šventės pradžios laukiama repetuojant giesmes, klausantis skaitomų tekstų, mąstant tyloje, meldžiantis drauge žmonių pamėgtas maldas.
Daugybės tikinčiųjų sambūris – Dievo dovana, kurią reikia branginti ir ja naudotis. Ji negali tapti masine manifestacija, kurioje svarbiausia išoriniai veiksniai. Liturgijoje svarbus bendruomeninis dalyvavimas, neatskiriamas nuo dalyvių dvasinio susikaupimo. Krikščionio dvasia, siela ir kūnas turi atsiverti švenčiamo slėpinio vertei. Juk kiekvienas sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su jų Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje. Šis susitikimas išreiškiamas dialogu veiksmais ir žodžiais.
Vaisingai dalyvauti šventuosiuose slėpiniuose kunigams ir tikintiesiems padės nuolatinio atsivertimo dvasia. Tad visus, besirengiančius dalyvauti susitikime su popiežiumi Pranciškumi Vilniuje ar Kaune ir abejojančius, ar verta dalyvauti, visų pirma kviečiu atlikti gerą ir vaisingą išpažintį. Su Dievu ir žmonėmis sutaikyta širdis leidžia iš tikrųjų dalyvauti. Ir su didesniu entuziazmu tarp daugybės to paties tikėjimo brolių ir seserų.
