Viskas yra susije (I): kodėl reikėjo Laudato sì’ ir Fratelli tutti?
Prieš apžvelgiant enciklikos Fratelli tutti – apie visuotinę brolybę ir socialinę draugystę, antrąją dalį (154 –287), kurioje Pranciškus tęsia dabartinių pasaulio reiškinių analizę iš brolybės perspektyvos, verta pacituoti vieną išraiškingiausių pirmosios dalies skyrių (92): „Žmogiškos egzistencijos dvasinis didumas yra nulemtas meilės. Ji yra matas galutiniam sprendimui: ar žmogaus gyvenimas buvo geras, ar ne (žr. Deus caritas est, 15). Vis dėlto yra tikinčiųjų, kurie mano, kad didumas susideda iš savo ideologijų primetimo kitiems, tiesos gynimo naudojant prievartą, didelės jėgos parodymo. Mes, tikintieji, turime pripažinti štai ką: pirmoje vietoje yra meilė, niekada negalima rizikuoti meile, didžiausias pavojus yra nemylėti (žr. 1 Kor 13, 1–13).“
Pagal pačią savo sąrangą žmogus negali vystytis pats vienas – tik ryšyje su kitais. Atvirumas kitam yra giliausios mūsų prigimties dalis, o kilniausia tokio atvirumo forma – meilė. Tai galima pripažinti protu. Tikėjime, kurio mokė Sūnus, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia esantis vienoje trejybinėje Meilėje, šis meilės principas – visa ko ašis.
Tačiau žmogų, ir tikintį, ir netikintį, veikia daug vidinių ir išorinių jėgų, dėl kurių meilė niekaip netampa nei asmeninio ar bendruomeninio gyvenimo, nei tarptautinės santvarkos pagrindine taisykle. Nuolatos kyla abejonė – ar tai įmanoma? Jei taip, tai kaip? Kaip mylėti ir mylinčiai – arba, pasak popiežiaus, broliškai – elgtis su tuo, kuris tiki ir elgiasi kitaip, nelauktai atsiduria prieš mus, ištiesia ranką, kartais prašydamas, o kartais įsakmiai reikalaudamas?
Fratelli tutti pakartojamas ankstesnės Pranciškaus enciklikos Laudato si’ perspėjimas: vis labiau globalizuojasi ekonomika ir interesai, finansai, technologijos, kelionės, mados ir ideologijos, globalizuojasi vartotojiškas ir individualistinis gyvenimo stilius, tarša, kariniai konfliktai, skurdas ir priverstinės migracijos. Į šimtamečių kultūrų krantus daužosi naujų globalizacijos procesų bangos. Jeigu neglobalizuosis atvirumas, solidarumas, rūpinimasis vienas kitu ir planeta, netrukus gyvensime nežmogiškame ir nužmoginančiame pasaulyje. Daug kas jame jau gyvena.
Dabarties konfliktams ir įtampai mažinti Pranciškus siūlo broliškumo raktą. Šioje perspektyvoje jis sako „taip“ istorinei ir kultūrinei savasčiai, bet ne tokiai, kuri aklinai užsidariusi ir priešiškai žiūri į kitus. Jis sako „taip“ globalizacijai, bet ne tokiai, kuri visus suvienodina, nupilkina, suartina, bet nepadaro artimais. Jis sako „ne“ tam, dėl ko iš dalies žmonių atimama jų ori vieta šiame pasaulyje.
Kad politika būtų geras žodis
Sunku įsivaizduoti vieningą pasaulinę žmonių bendruomenę be geros politikos, orientuotos į visų bendrą gėrį. Dabartinėje politikoje yra sumenkęs bendruomenės svoris, taip pat ir dėl visų skirstymo į populistus ir ne. Tiesa, kad populistai naudoja politiką asmeniniams projektams, tačiau nepamirškime lyderių, sugebančių autentiškai suvokti didžiąsias visuomenės tendencijas. Liberalios ir ekonominės populizmo versijos tarnauja galingųjų interesams, o reikia į ilgalaikį visų vystymąsi orientuotos politikos. Susiduriama ir su individualistinio liberalizmo pakraipomis, kurios populizmui priskiria ir silpnųjų teisių gynimą ar bendruomeninių bei kultūrinių ryšių vertinimą.
Asmenų, grupių, politikų skirstymas į populistus arba ne, vienus neteisingai diskredituojant, kitus aukštinant, kenkia suvokimui, kad priklausoma vienai tautai, visuomenei, galinčiai dalytis viena svajone.
Popiežius Pranciškus primena darbo kriterijų politikoje: darbas asmeniui svarbus ne vien dėl to, kad įsigytų duonos, bet ir išskleistų savo gebėjimus, užmegztų ryšius su kitais, pajustų atsakomybę ir ja dalytųsi dėl bendro gyvenimo. Todėl gera politika negali atsisakyti siekio, nepaisydama gamybos sistemų kaitos, taip organizuoti visuomenės gyvenimą, kad kiekvienam asmeniui būtų galimybė prie jo prisidėti savo sugebėjimais ir įsipareigojimu.
Nukreipdamas žvilgsnį į pasaulinę tvarką, Pranciškus pažymi, jog nebuvo pasinaudota 2007–2008 metų krizės suteikta galimybe. Pasukta, regis, į dar didesnį individualizmą. Galingieji įgijo dar daugiau laisvės ir teisių, o dideli visuomenės sektoriai liko be apsaugos. Pavienių valstybių galią vis labiau nustelbia tarptautinis ekonominis ir finansinis matmuo, darantis įtaką ir valstybių politikai. Pasak popiežiaus, vėl grįžta išties veiksmingų pasaulinių organizacijų vaidmens klausimas ir tarptautinio gyvenimo reguliavimas ta kryptimi, kuri buvo nubrėžta JTO Chartijoje.
Politika ne vienam siejasi su klaidomis, korupcija, neveikimu, ji tapo bjauriu žodžiu. Tačiau, pabrėžia popiežius, be politikos pasaulis neveiktų, o gera politika yra kelias į visuotinę brolybę ir socialinę draugystę. Gera politika gerbia didžiuosius principus, žvelgia toli į ateitį. Ji nepasiduoda technokratinei paradigmai ar ekonomikai, bet viską kantriai integruoja į bendrąjį gėrį. Šia prasme politika gali tapti viena iš gražiausių artimo meilės formų.
Kalbėti maloniai, tvirtai, objektyviai – ir klausytis
Aptaręs kai kurias makrotemas, popiežius Pranciškus siūlo vėl atsigręžti į mikrolygį, į kasdienę patirtį – tarpusavio bendravimą. Visuotinė brolybė ir socialinė draugystė neįmanoma be susikalbėjimo, alternatyvos ir jėgos naudojimui, ir abejingumui bei užsidarymui privačiuose pasauliuose. Tačiau dažnai kalbėti reiškia visai ką kita, nei vienam kitą išgirsti, pažinti, suprasti. Dažnai tiesiog karštligiškai kalbame paraleliniais monologais – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, rėksmingai, tikėdamiesi atkreipti dėmesį, siekdami kuo greičiau sunaikinti priešininko reputaciją, manipuliuoti viešąja nuomone ekonominiais, politiniais ar religiniais sumetimais. Kalbamės, kad išsiderėtume sau geresnes sąlygas, retam žmogui ar visuomenės sektoriui rūpi bendrasis gėris.
Kaip kalbėjimas gali virsti pokalbiu? Tam reikia sugebėjimo gerbti kito požiūrį ir priimti galimybę, kad jis gali apimti teisingus įsitikinimus ar interesus. Reikia sugebėjimo suprasti, ką kitas sako, nors ir negali to priimti kaip nuosavo įsitikinimo. Toks pokalbis leis pilniau pasiekti tiesą arba geriau ją išreikšti. Neleis likti siauroje, savimi patenkintoje perspektyvoje. Tai nereiškia atsisakyti stiprių, tvirtų, nuoseklių įsitikinimų, bet jei liksime atviri, tada skirtingi įsitikinimai sukurs teigiamą kūrybingą įtampą, o jos sprendimas virs visos žmonijos pažanga.
Kalbėtis turime visi, iš visų perspektyvų, neatmesdami nė vieno pažinimo būdo. Klaida būtų manyti, jog mokslo pažanga yra vienintelis įmanomas kelias pažinti kurį nors gyvenimo, visuomenės ar pasaulio aspektą. Didžiulių kalbėjimosi galimybių teikia skaitmeninės technologijos, su sąlyga – dar kartą priminė popiežius, – kad jos sąmoningai nenutaikytos į mūsų silpnybių išnaudojimą ar blogiausių žmogaus polinkių skatinimą.
Jei tiesa liktų tik nuomone?..
Keliuose enciklikos skyriuose Pranciškus skiria dėmesio objektyviai tiesai. Kaip žinia, daug manančių, kad tokios tiesos nėra, kad tai mūsų susitarimo reikalas arba kad tai ankstesnių kartų susitarimo vaisius, įgijęs apgaulingą natūralios tikrovės pavidalą. Kiti tvirtina, kad tiesos sąvoka neišvengiamai veda į vieno požiūrio suabsoliutinimą ir kitų netoleravimą, kad žmogus, pripažįstantis objektyvią tiesą, nesileis į kompromisus, o atsidūręs valdžioje, bus linkęs į represyvią politiką prieš tuos, kurie galvoja „klaidingai“. Trumpai tariant, nuomonių pliuralizmui, demokratinei santvarkai, broliškam sugyvenimui palankesnis gali atrodyti reliatyvizmas.
Tačiau, prieštarauja Pranciškus, kai paneigiama objektyvios tiesos ar visuotinių principų galimybė, būtent tada neišvengiama tampa išvada, kad mūsų įstatymai ir normos tėra visiems primesta kažkieno šališka nuomonė, galbūt patogi galingiesiems, turintiems išteklių ir įrankių manipuliuoti visuomene.
„Kas būtų įstatymas be įsitikinimo, pasiekto po ilgo apmąstymo ir išminties kelio, kad kiekviena žmogiška būtybė yra sakrali ir neliečiama? Idant visuomenė turėtų ateitį, būtina, kad joje būtų subrendusi didelė pagarba asmens orumo tiesai, kuriai paklūstame“, – rašo Pranciškus, įsitikinęs, jog protu galime matyti toliau už šios akimirkos interesus arba patogumus, atpažinti iš žmogaus prigimties kylančias ir todėl visuotines vertybes, pripažinti, kad yra tiesų, kurios tokios buvo prieš mus ir bus po mūsų.
Tiesos, visuotinių vertybių principai padeda atsispirti galingojo manipuliacijai ir bauginimui, individualizmo abejingumui, intelektualiniam tingumui, egoistiškos naudos išskaičiavimui. Pasaulio šeimininkas ar paskutinis vargšas – moralinis reikalavimas galioja visiems. Pripažinimas, kad egzistuoja mūsų kontekstus pranokstančios, transcendentinės, neiškeičiamos vertybės, suteikia socialinei etikai tvirtumą ir stabilumą.
„Pačioje žmogiškos būtybės ir visuomenės tikrovėje, jų intymioje prigimtyje yra eilė pamatinių struktūrų, kurios užtikrina jų vystymąsi ir išgyvenimą. Dialogu galima atskleisti iš to kylančius poreikius, kurie nėra paprasto susitarimo vaisius“, – rašo popiežius, įsitikinęs, jog socialinę santarvę, susitarimą ir objektyvią tiesą galima harmoningai derinti, nesupriešinant ir neatsisakant vieno iš jų.
Visuotiniai moraliniai reikalavimai gali būti pažinti protu tyrinėjant žmogaus prigimtį. Tikėjimo perspektyva, kad ta prigimtis sukurta Dievo, dar labiau stiprina pagarbą šiems reikalavimams. Kadangi visuotiniai principai gali būti užtikrinti ir realizuoti įvairiais būdais, netiesa, kad jų pripažinimas veda į etinį sąstingį arba jėga primetamą vieną moralinę sistemą.
Susitikimas, konfliktas, atleidimas
Pranciškus dar kartą pabrėžia jam brangią ir su brolybės idealu derančią „susitikimo kultūrą“, turėdamas galvoje visą visuomenę, visus jos sluoksnius persmelkiantį gyvenimo stilių. Ne vien disponuojančius ekonomine, politine ar akademine galia, bet ir pačius neturtingiausius, silpniausius, tolimiausius. Šis aspektas enciklikoje išskiriamas daug kartų – žmonių brolybės ir socialinės draugystės bei santarvės neįmanoma įsivaizduoti, jei dalis žmonių lieka už borto arba apsimetama, kad jie neegzistuoja. Priešingai, tai palanki dirva nesantarvei.
Nemažai dėmesio popiežius skiria atleidimo ir susitaikinimo temai, neišvengiamai kalbant apie žmonių brolybę, kaip ir neišvengiami yra įtampa ir konfliktai tarp žmonių. Pranciškus tvirtai pabrėžia, kad atleidimas nėra, kaip kartais manoma, fatalizmas, susitaikymas su neteisybe, inercija, silpnumo rodymas. Atleisti nereiškia pamiršti, greičiau priešingai – tikras atleidimas įmanomas, kai pripažįstama visa istorinė tiesa. Be to, tokių baisybių, kaip holokausto ar branduolinės bombos, liudininkų atsiminimai pasitarnauja visai žmonijai. Meilė artimui ir pasirengimas atleisti nereiškia leidimo piktadariui elgtis kaip nori, greičiau priešingai – skatina jį sustabdyti dėl visų gėrio, įskaitant piktadario. Atleisti – reiškia ne bijoti ar bėgti, bet išdrįsti išeiti iš nesibaigiančios nuoskaudos ir keršto spiralės, pradėti gijimo kelią. Tačiau atleidimas visada yra asmeniškas. Negalima liepti ar įsakyti atleisti.
Apžvelgęs žalą, kurią žmonių brolybei daro karas ar doktrina apie baime paremtą jėgų pusiausvyrą, nevadintina tikra taika, mirties bausmės praktika, paskutiniame enciklikos skyriuje Pranciškus aptaria religijos tarnystę žmonių brolybės pasaulyje.
Neprilygstamas brolybės pagrindas
Tai, pakartoja popiežius, visų pirmą Dievo pripažinimas visų Tėvu: todėl Jo atvaizdą savyje turintys žmonės yra broliai. Todėl žmogaus orumui paklojamas nuo nieko – grupės, klasės, tautos, valstybės, net ir demokratinės daugumos – nepriklausomas pagrindas. Krikščionims žmonių brolybės ir orumo versmė yra Jėzaus Kristaus Evangelijoje, kiti geria iš kitų šaltinių.
Religinių, transcendentinių požiūrių į žmogų išstūmimas, pripažįstant tik galios arba mokslo balsą, nuskurdina visuomenę. Dažnai tai sutampa su persekiojimais dėl religijos ir sekuliarių stabų garbinimo bangomis, paminant visuotinę teisę į religijos ir įsitikinimų laisvę. Pranciškus tvirtai pasisako už vaisingą Bažnyčios dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime, tačiau savu būdu: jos tikslas nėra užimti politikos vietą. Kita vertus, kiekvienai religijai reikia saugotis deformacijų, kurios užtemdo jų žvilgsnį – jis turi būti kaip Dievo žvilgsnis, o Dievas žvelgia širdimi, – ir, prisikaupus daugiau klaidų, skurdo, puikybės, lyderių trumparegiškumo, gali pradėti skleisti ar teisinti prievartą Dievo vardu. Šis kelias, primena Pranciškus, vienareikšmiškai atmestas jo ir Al-Azharo didžiojo imamo bendroje deklaracijoje, kurioje įsipareigojama dialogui, bendradarbiavimui, vienas kito pažinimui. Idealas, kurio reikėtų melsti, – tai būti visų broliu.
„Noriu užbaigti primindamas dar vieną gilaus tikėjimo asmenį, kuris, skatinamas intensyvios Dievo patirties,
ėjo vidinio keitimosi keliu tol, kol pasijautė visų broliu, – rašo popiežius, be Pranciškaus Asyžiečio ir didžiojo imamo Ahmado Al-Tayyebo, išvardijęs keletą tų, kurie taip pat motyvavo Fratelli tutti atsiradimą, – protestantų pastorių Martiną Luhterį Kingą, anglikonų arkivyskupą Desmondą Tutu, induistą Mahatmą Gandi. – Kalbu apie palaimintąjį Šarlį de Fuko.“ Primindamas jojo troškimą būti visų broliu, jausti, kad visi žmonės yra broliai, Pranciškus pažymi: „Tik susitapatindamas su paskutiniaisiais jis tapo visų broliu. Tegu Dievas įkvepia šį idealą kiekviename iš mūsų. Amen.“
