kun. Aldonas GUDAITIS SJ
Alkti ir trokšti teisumo reiškia siekti gyventi pagal Dievo valią. Taip, graži tiesa, bet tai ir nemenkas iššūkis krikščioniui. O kaipgi toji Viešpaties valia atsiskleidžia? Ar pats turiu ją atspėti, ar Dievas man turi ją apreikšti?.. Apie tai su Jumis sutiko pasidalyti dvasių skyrimo specialistas – jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ.
Kaip atpažinti Dievo valią?
Kai klausiame, kokia Dievo valia mano gyvenime, nepasilikime tik prie techninio klausimo „ko Dievas iš manęs nori?“, antraip gali įvykti klaida, – ieškodami Dievo valios, norėsim savo planus prakišti. Prieš klausiant, kokia Dievo valia man, svarbu atsakyti sau: ar tikiu, kad Dievas mane myli? Ar patiriu Jo meilę? Kadangi gyvenome autoritarinėje santvarkoje, Dievo valia atrodo nemaloniai įpareigojanti: jei jau Dievas liepė, tai privalau daryti. Mums, Rytų europiečiams, geriau klausti ne „kokia Dievo valia?“, bet „koks Dievo troškimas mano gyvenime?“ Žodį valia galime pakeisti žodžiu troškimas, o Dievas visuomet trokšta žmogui dovanoti gyvenimą. Patyrus Dievo meilę, lengviau atspėti, suprasti ar priimti Jo valią. Jei nematysime Dievo kaip mylinčio Tėvo ir manysime, jog Jis baudžia, mums nepadarius to, ko Jis nori, Dievo valią atrasti bus sunku.
Kaip žinoti, kad ne savo planus įgyvendiname, o apsisprendžiame pagal Dievo valią?
Siūlau šv. Ignaco Lojolos dvasingumo pagalbą. Per šį šventąjį Dievas duoda konkrečių malonių. Ignacas kalba apie Dievo valios pasirinkimą keliais būdais. Pvz., apaštalas Paulius, buvęs Saulius, nukrito nuo arklio ir išgirdo žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Dievo valia kartais labai aiški, nelieka klausimų, ir žmogus supranta, kaip koks nuo arklio nukritęs. Bet taip būna retai, todėl Ignacas kalba apie dvasių įkvėpimus mumyse. Dievo Dvasia, kuri įkvepia pasirinkimą, visuomet atneš ramybę: net jei labai sunku, viduje bus ramybė, o pasirinkime daugiau meilės. Kartais svarstome, ar teisingai pasirinkome; pvz., vedžiau ir gimė vaikutis, o aš galvoju: „Et... tai ne Dievo valia!“ Tuomet Ignacas patartų prašyti malonės pamilti tą žmogų, kuris šalia. Negali sakyti: „Čia nebuvo Dievo valia, tai paliksiu tą moterį ir vaiką.“ Net teisingai pasirinkę susiduriame su sunkumais. Juk ir Jėzus pasirinko Tėvo valią, – nebuvo lengva, tačiau viduje Jis jautė ramybę, kuri yra aiškus ženklas, kad pasirinkta pagal Dievo valią.
Kartais sunku padaryti svarbius apsisprendimus. Ar tai žmogus Dievo nesupranta, o gal Dievas ne visiems turi planą?
– Vis dažniau kalbama apie viengungio pašaukimą. Toks žmogus gali tarnauti kitiems, pagelbėti savo profesija ar konkrečia tarnyste, o tai labai prasminga. Negerai apie tokius žmones kalbėti Šv. Rašto mintimis: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Toks žmogus lyg supranta, ko Dievas nori, bet nesiryžta žengti žingsnio. Galbūt gyvena saugiai, turi gerą darbą ir bijo rizikuoti, mano, kad neras kito žmogaus, kuris jį pamils, arba tinkamos vietos bendruomenėje. Vėl prisiminiau Ignaco praktinį patarimą: kai svarstai, ką pasirinkti, reikia skirti laiko pagalvoti apie tai, bet ir sprendimui reikia konkretaus laiko. Vadiname tai kairos – Dievo laiku. Jei mąstai – stoti į vienuolyną ar į kunigų seminariją, tai skirk, pvz., metus laiko pagalvoti, susidraugauk su keliais kunigais, pažiūrėk, koks jų gyvenimas, gal net kartu pagyvenk, pabūk ir vienuolyno bendruomenėje, perskaityk to vienuolyno įkūrėjo biografiją, atlik rekolekcijas ir praėjus metams daryk sprendimą. Nebijok, jei suklysi. Kai nesprendžiame, tampame vidutiniokais, kurie nieko nekeičia nei savo gyvenime, nei aplinkoje. Kai viskas stovi vietoje, nebus džiaugsmo. Geriau iš meilės daryti sprendimą ir suklysti, nei nieko nedaryti, – taip primena šv. Ignacas.
Kaip Dievo valia atsiskleidžia pašvęstųjų, vienuolių, gyvenime?
Šventosios Dvasios ženklai pašvęstųjų gyvenime dabar yra tokie, kad turime nedaug pašaukimų. Bet tai nereiškia, kad vienuolių gyvenimas neprasmingas. Popiežius paskelbė Pašvęstųjų metus primindamas, kad šis gyvenimo būdas „nenurašytas“. Nors mūsų nedaug, bet kiekvienas galime tapti raugu. Šv. Rašte sakoma, jog „truputis raugo suraugina visą maišymą“ (1 Kor 5, 6). To pakanka, kad įrūgtų visa tešla ir iškeptum duoną. Pašvęstųjų iššūkis yra būti tuo raugu, net jei parapijoje gyvena tik vienas vienuolis. Net jei vieni vienuolynai išnyksta, atsiranda naujų. Pvz., Lietuvoje kontempliatyvieji moterų vienuolynai staiga turi daugiau pašaukimų, – tai ženklas, kad vieno Dievo gana. Šitas pasaulis laikinas, o kontempliatyvieji vienuolynai yra ir pasauliečiams, ir veikliems vienuoliams įrodymas, kad Dvasia tvarkosi išmintingai. Štai ir pas mus, Kaune, prieš karą gyveno keliolika brolių, dabar tik keli, bet užtat kiek daug aplink gerų pasauliečių! Bažnyčią Dievas veda ir per pasauliečius – pakrikštytuosius, kurie taip pat turi bendros kunigystės misiją. Liudyti Jėzų gali kiekvienas. Žinoma, daug Dievo valios ten, kur žmonės atsiliepia į pašaukimą, bet atsiliepia ne visi. Žmonės, kaip ir šeimoje, bijo visam laikui įsipareigoti. Tokios baimės tendencija yra tiek šeimose, tiek kunigystėje ar vienuolystėje.
Ką praranda neišdrįsęs atsiliepti į Dievo kvietimą?
Biblijoje randame pavyzdį: jaunuolis, kurį Jėzus pakvietė sekti paskui Jį, nėjo, nes turėjo daug turtų. Kuo baigėsi įvykis? Jaunuolis „apniuko ir nusiminęs pasitraukė“ (Mk 10, 22). Bet neparašyta, kad Jėzus į jį paleido akmenį. Nesakė: „Na dabar tai aš tave nubausiu!“ Dievas nebaudžia. Nenorėčiau tokiems žmonėms sukelti kaltės jausmo. Kita vertus, Evangelija mums duoda ženklą, kad tiems, kurie bijo rizikuoti, trūksta pasitikėjimo Dievu. Tas jaunuolis, kuris nuliūdęs nuėjo, vėliau turbūt vedė, susilaukė vaikučių, bet kiek tame džiaugsmo? Klaustukas. Nes jis nuėjo nusiminęs. Prisirišusi prie saugumo širdis neišgyvens pilnatvės, nes tai, ką turiu, yra laikina. Jei neinu ten, kur Dievas veda, neišvengiamai ateis vidutinybė. Dievas visada nori žmogui duoti daugiau. Neseniai dalyvavau laidotuvėse, mirė mylimas senelis. To senelio brolis pasakojo: „Praradę brangų žmogų sutvirtėjame, suprantame, kad viskas laikina, į gyvenimą pradedame žiūrėti rimčiau.“ Tariant žodžius jo akyse spindėjo ašaros, nes skaudu prarasti. Tačiau jei Dievas kviečia kažką palikti, Jis nori duoti daugiau. Linkėčiau drąsos nebijoti dalykų palikti, kad turėtume daugiau pilnatvės.
Kaip Jums teko atpažinti Dievo valią?
Besirenkant pašaukimą mane kamavo baimė. Moksluose nelabai sekėsi, tinginiaudavau. Esu iš kaimo, tai turėjau kompleksų. Būti kunigu, o dar jėzuitu! Oho! Čia juk visi mokslo žmonės!.. Atrodė kažkokia nesąmonė. Vis galvodavau apie šį pašaukimą ir nuolat ateidavo minčių: tu nevertas, čia ne tau... Maniau, kad pats susigalvojau pašaukimą. Jau tapęs vienuoliu ir kunigu supratau, kad Dievas taip norėjo. Bet toks vienas momentas... yra! Kaip Sauliaus nuo arklio nenutrenkė, bet, kai pirmais metais nepriėmė į kunigų seminariją, tai nuėjau į kolūkį dirbti labai paprasto darbelio. Ruduo. Gelto lapai. Švietė saulė. Visi kasa bulves, o aš ant to kombaino stoviu ir rūšiuoju jas. Išmetu grumstą, įdedu bulvę. Akmenį išmetu ir t. t. Šis darbas man patiko... Pamaniau, kad likti kaime būtų saugiausia: uždirbčiau, kiek reikia, susirasčiau kokią Jolantą, ir vaikučiai, ir... kapstausi žemėje, nereikia prieš žmones ant scenos stovėti. Tačiau greta jaučiau – tai ne mano pašaukimas! Kuo turėsiu būti, nežinojau, nes juk į seminariją tai nepriėmė, bet nors ir labai patiko kaime, aiškiai supratau, kad tai ne mano vieta.
Kartais gailimės dėl dalykų, kuriuos padarėme ne taip, arba dėl tų, kurių nepadarėme...
Kiekvieno žmogaus istorija yra išganymo istorija, net jei padarome klaidų. Vieni linksta į kokią nors priklausomybę, kiti nedėkingai elgiasi su artimaisiais ir pan. Tačiau Dievas moka rašyti ir ant kreivų linijų. Net jei, kaip tas jaunuolis, neatsiliepėme į Viešpaties kvietimą, su Dievu nuolat yra nauja pradžia. Nėra „nurašytų“ žmonių ar tų, kurie tik numirs ir skaistykloj pakentės. Čia ir yra krikščionybės dovana, kad net tas latras ant kryžiaus, kuris per gyvenimą tikrai nieko gero nenuveikė (juk akivaizdu, kad žudyti žmones – ne Dievo valia), kažkodėl sulaukė gailestingumo ir Jėzaus ištartų žodžių: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Dievas nekaltina, Jis pasiruošęs su tavo praeitimi kurti ateitį pagal savo valią. Galima sakyti, jog Dievas pasiruošęs savo valią keisti su tuo, ką mes pajėgiam ar ko nepajėgiam ir jei norime pradėti iš pradžių, Jis duoda galimybę. Negalvokite, kad vienus Dievas veda ir jie yra išrinktieji didvyriai, o kiti tik šiaip skirti kur nors skylei užkišti. Jei nuoširdžiai ką nors renkuosi, Dievas staiga nesušunka: „Cha! Pajuokavau!“ Na, pvz., pasirinkęs kunigystę naktimis nesapnuoju Dievo, kuris sako: „Apgavau tave, reikėjo likti kaime.“ Dievas turi planą ir nejuokauja su žmogaus likimu, nes myli. Jau vien tai teikia gyvenimui džiaugsmo ir žmogui drąsos.
Dėkoju už smagų ir naudingą pokalbį.
Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ
