Gruodžio Artumoje pradėjome kalbinti mūsų redkolegijos narius apie tai, kaip jie mato mūsų žurnalo ir apskritai katalikiškos žiniasklaidos misiją šiandienos Lietuvoje, tad šiame numeryje tęsiame; juolab kad sausį švenčiame ir žurnalistų dangiškojo globėjo šv. Pranciškaus Salezo liturginę šventę, per kurią popiežiai paprastai paskelbia laišką, skirtą tų metų Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai (beje, įvestai paties Vatikano II Susirinkimo tėvų valia).
Kunigas Hansas Friedrichas Fischeris
Kunigas Hansas Friedrichas Fischeris CO, Šv. Pilypo Nerio oratorijos įkūrėjas Lietuvoje, buvęs Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius
Manau, kad reikėtų būti ta priemone, per kurią Bažnyčios žinia ir Geroji Naujiena pasiektų žmones, esančius ir toliau nuo Bažnyčios. Visuomenėje trūksta tokios galimybės, kur ieškantis žmogus galėtų prieiti prie Bažnyčios. Problema atsiras tada, kai žmogus norės prisijungti prie naujo judėjimo ar kitaip mąstančių ir nebus 100 proc. tikras tuo, ką pažins. Geriausias būdas pakviesti žmones yra parodyti pavyzdį, sakant: „Žiūrėk, kaip jie / mes gyvena / gyvenam, ar nenorėtum ir tu taip?“ Žinoma, tai labai daug reikalauja iš tų, kurie kviečia.
Antra, reikia rūpintis, kad tai, ką skelbiam, būtų Geroji Naujiena, o ne mūsų pačių pramanai. Toks įspūdis, kad problema, vykstanti Vokietijoje, yra dėl to, kad Bažnyčioje dirbantys žmonės pradeda faktiškai naikinti tai, kas yra gera, seną tradiciją. Būdamas Vokietijoje, pastebėjau tarsi Bažnyčios skilimą. Joje yra puikiai veikiančių ir gyvuojančių parapijų, tačiau yra ir tokių, kur Mišios vyksta kas antrą sekmadienį ar net kas antrą mėnesį. Pastebėjau, kad dauguma tikinčiųjų turi gilų norą, kad būtų išsaugotas sveikas Bažnyčios gyvenimas. Ir bijau, kad šįsyk problema yra kunigų ir Bažnyčios darbuotojų pusėje. Negaliu suprasti kai kurių vyskupų, kurie duoda klusnumo popiežiui pažadą, ir kunigų – kurie jį duoda vyskupui. Ar jiems tai nieko nebereiškia?.. Bet matau vyskupų, atkakliai besirūpinančių, kad Bažnyčios gyvenimas būtų išsaugotas. Dabar daugiausia Mišių intencijų gauna tos Vokietijos parapijos, kurios buvo laikomos provincijomis, mažais kaimais ir miesteliais.
Tad mes, kunigai, turėtume suprasti, kam esame pašaukti – skelbti Gerąją Naujieną. Ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu. Žmonės mato, ar tai, ką kunigas skelbia pamokslo metu, yra pats pasiruošęs įgyvendinti. Dabar turime išsaugoti Bažnyčios vienybę, o to priemonė – sakramentai. Kai pirmieji Šv. Pilypo Nerio oratorionai atvyko į Leipcigą, į beveik neegzistuojančią parapiją, jie pasakė, kad parapijos bažnytinį gyvenimą reikia atkurti „nuo altoriaus“. Manau, kad šis principas galioja ir šiandien. Turime rinktis prie altoriaus ir tuo, ką gaunam per sakramentus, pasidalyti su sutiktais žmonėmis. Mūsų liudijimas turi būti toks, kad žmonės galėtų suprasti: kaip jis / ji gyvena, taip norėčiau ir aš!
Atmenu, dirbant Vokietijoje, smarki vėtra nunešė bažnyčios stogą. Organizavome tvarkymo darbų akciją. O po jos klebonas pasakė, kad trys savaitgaliai, kai tvarkėme bokštus, davė daugiau nei pusė metų klausant pamokslų. Turime sukurti galimybes, kad tikintieji pasijustų bendruomene, kai mus jungia bendras tikslas ir malonė.
Esant tokiai situacijai Vokietijoje, džiaugiuosi, kad aš Lietuvoje. Čia nors ir pasigirsta kritikos, bet ji skirta Bažnyčios labui, o ne tam, kad ieškotum priekabių. Sentire cum Ecclesia („jausti su Bažnyčia“) – senas, geras principas, turintis galioti ir mums visiems.
Manau, kad visų šių iššūkių akivaizdoje Artumos viena dalis turėtų kreiptis į ieškančius, ne tuos, kurie jau yra Bažnyčioje. Paskutiniai skandalai padarė nemažą žalą Bažnyčiai. Tai, kas atsitiko Vilniaus arkivyskupijoje, nėra nauja po saule. Man tai ženklas, kad kunigai turėtų labiau gyventi savo pašaukimu. Kai taip gyvename, atsiranda ir naujų pašaukimų. Pašaukimai patys iš dangaus nekrinta, turime įdėti indėlį – kunigai ir šeimos. Tikiu, kad Šventoji Dvasia buvo, yra ir bus su Bažnyčia. Dėl to nereikia bijoti. Kiekvieną kartą, kai nepasiseka, turiu problemų, klausimų – meldžiuosi Šventajai Dvasiai, ir Ji man padeda.
Norėčiau linkėti tos drąsos vyskupams saugoti Bažnyčios vienybę. Nieko nėra blogiau nei susiskaldžiusi Bažnyčia, kurioje skirtingos frakcijos kelia savo vėliavas, o ne Kristaus. Mūsų vėliava – kryžius, atnešantis išgelbėjimą.
Prof. Danutė Gailienė
Prof. Danutė Gailienė, psichologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė
Psichologo praktiniame darbe paprastai rūpinamės nepamiršti aforizmo Visi geri patarimai jau seniai duoti. Todėl stengiamės nepamokslauti žmonėms ir tiesmukai neaiškinti, kaip jie turi gyventi. Mūsų pagalba dažniausiai veiksminga dėl daug subtilesnių dalykų.
Kai Redaktorius paprašė pasvarstyti apie katalikišką žiniasklaidą ir Artumos uždavinius, pirmiausia į galvą atėjo turbūt tie patys visiems rūpimi dalykai – kad ji būtų šviesi, protinga, teisinga, drąsi, neveidmainiška, nedavatkiška, neklerikališka.
Bet man atrodo, kad Artuma daugelį tų priesakų ir stengiasi vykdyti. Matome, kaip plečiasi žurnalo akiratis, paliečiama vis daugiau rimtų ir svarbių temų, vis geresnė tekstų kokybė, vis didesnė autorių įvairovė. Žinau, kad ne visiems tai patinka, todėl linkiu drąsos ir atkaklumo!
Labai norėčiau, kad mus svariau pasiektų visos rimtosios Visuotinės Bažnyčios diskusijos. Kad kuo mažiau atrodytų, jog esame it liūne, ir kad matome tik savo parapinius reikaliukus.
Dr. Irena Eglė Laumenskaitė
Dr. Irena Eglė Laumenskaitė, Vilniaus kunigų seminarijos dėstytoja, VU Filosofijos fakulteto asocijuota mokslininkė
Deja, turiu pasakyti, kad Lietuvoje katalikiška žiniasklaida yra podukros vietoje, nes ji tėra menkai platinama pirmiausia kunigų, o tam, matyt, stinga vyskupų paraginimo. Kodėl ji klestėjo tarpukariu, kai daugelis katalikų ją prenumeravo? Todėl, kad Bažnyčiai buvo svarbu, jog jos nariai bent šiuo būdu dalyvautų jos gyvenime, domėdamiesi ir dalydamiesi bendrais rūpesčiais katalikiškai bręstų.
Man, pvz., paradoksalu, jei ne liūdna, kad antai jau metus kunigas, liturgijos žinovas Artūras Kazlauskas Artumoje nuosekliai rašo viską apie Mišias: jų sudedamąsias dalis, simbolių reikšmę ir svarbą liturgijoje, ko mūsų katalikams gyvybiškai būtina, bet jie nežino, kur susipažinti. Juk jaunesni žmonės blogai jaučiasi bažnyčioje, kai nesupranta, kas konkrečiai vyksta ir ką tai reiškia. Todėl teateina tik išbūti apeigose arba išklauso Mišias, jas „užpirkdami“. Tad kodėl kunigai, kurie, ir norėdami, vargu ar pajėgtų taip nuodugniai ir aiškiai viską išdėstyti, net nepasiūlo žmonėms pasidomėti, nors viskas štai, po ranka? Drįstu sakyti, kad Lietuvos Vyskupų Konferencijai, pasiūlius po pirmosios Sinodo sesijos pasigilinti į Lumen gentium II skyrių apie pasauliečius, tikrai sinodiška būtų padėti jiems bent tokiu būdu mokytis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, jei nemanoma, kad kitokiam dalyvavimui jie esą „pribrendę“.
Vis rečiau bažnyčion užeinančius žmones, jau vien iš pagarbos jiems, reikia ne tik kviesti ir raginti, bet ir šviesti, jei suprantame, kad žmonės trokšta bendrystės, trokšta būti priimti ir oriai jaustis.
Todėl manau, kad problemiškiausia ir aktualiausia Lietuvoje yra tai, kad Bažnyčioje girdimi gražūs žodžiai būtų palydimi ir atitinkamais veiksmais. Ne renginiais, ne vien Švenčiausiojo Sakramento adoracijos „estafetėmis“. Ypač nuvokiant, kad daugelis vargu ar supranta, kam jiems tos adoracijos reikia, ką ji reiškia ir pan. Štai čia tikrai atsirastų galimybė įtraukti brandesnius pasauliečius, kuriems Bažnyčia rūpi, kad pabūtų tais „tarpininkais“ jos parapinėje kasdienybėje, jei kunigai nejaučia ar nenuvokia, ko žmonėms tikrai stinga.
Matau, kad dar tebesantys keli katalikiškos žiniasklaidos šaltiniai (pirmiausia kalbu apie Artumą, Kelionę, bernardinai.lt, laikmetis.lt) yra skirtingi, tad skiriasi ir jų skaitytojų ratas. Artuma labiau drįsta kalbėti aktualiomis Bažnyčios Lietuvoje temomis – labiau rizikuoja. Bet tokia drąsa juk ir yra iš esmės krikščioniška, jei mylime Bažnyčią ir mums rūpi, kad ji mums būtų sava.
Kita vertus, šių leidinių redaktoriams nelengva rasti gebančių ir drįstančių rašyti apie tai, kas mums visiems aktualu, o ne vien perpasakoti Visuotinėje Bažnyčioje esančias naujienas. Žinau, kad ir skaitytojams tai rūpi. Bet rašančiuosius reikia ugdyti, reikia kviesti, reikia padėti jiems augti. O Artumai tikrai linkėčiau išeiti į internetinę erdvę – sukurti gyvą ir patraukiantį puslapį, kad jame talpinamos aktualių straipsnių ar diskusijų ištraukos taptų gyvu kvietimu skaityti ir kasmėnesinį žurnalą. Kitaip potencialiems skaitytojams reiktų laukti, kol aktualių publikacijų taip pat stokojantys bernardinai.lt vieną kitą Artumos straipsnį perpublikuotų...
Bendradarbiaudama žiniasklaidoje (rašydama, versdama, komentuodama), galėčiau padėti ir visus šiuos dalykus reflektuoti bei komunikuoti, jei, žinoma, dvasininkams to reikėtų... Daug skaitau, kas vyksta kitur, kokios kitur iniciatyvos. Būtų galima gal daugiau apie tai ir mums rašyti, bet kas skaitys, kai nepakviečiama, kai kitur vykstantys dalykai neaktualizuojami? Gal ir katalikiška žiniasklaida šiais klausimais būtų gyvesnė, bet lieka neatsakyta, kas padės jai pasiekti skaitytoją; kaip jį suaktyvinti, kad jis ne šiaip tik užmestų akį, bet reaguotų, dalytųsi ir labiau dalyvautų Bažnyčios gyvenime, kaip tai jau buvo prasidėję sukvietus žmones Sinodiniame kelyje?
Lietuvoje katalikai buvo pernelyg prigąsdinti dėl Sinodo esmės. Ir patys kunigai tarsi apsidrausdami prasitardavo, koks jis galimai pavojingas. Manau, turėtume plačiau rašyti apie šiuos dalykus. Atrodo, pajudėjome, prakutome, bet tik tiek, kiek buvo konkrečių Vatikano nurodymų, kaip pradėti Sinodinį kelią ir kokias temas aptarti. O dabar, kai nurodymų tarsi nebėra, viskas paliekama įprastam pasyvumui. Jei Bažnyčia yra hierarchinė, taip pat ir struktūros lygmenimis, Naujaisiais metais, dar iki prasidės antroji Sinodo apie Bažnyčios sinodiškumą sesija, pirmiausia linkėčiau mūsų ganytojams sinodiškų susitikimų ir pokalbių Dvasiojepatirties čia, Lietuvoje, o gal bent troškimo, kad Bažnyčia gyvėtų.
Rimas Šapauskas
Rimas Šapauskas, žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas
Pagrindinė misija šiais laikais? Kad ir kaip būtų banalu – skelbti Gerąją Naujieną. Žiniasklaidos pozicija pirmiausia turi būti evangelizacinė. Kalbanti apie Gerąją Naujieną, kurios labiausiai ir trūksta. Kai pradedame kalbėti apie institucinius nuopuolius ir pakilimus, tai vienas supyksta, kitam dar kažkaip kitaip pasirodo. O vilties labai trūksta, tai matau savo aplinkoje ir socialiniuose tinkluose. Žmonės nori girdėti Gerąją Naujieną, kuri atvertų perspektyvą, būtų vilties spindulėliu beprasmybei.
Evangelija bus išgirsta, jei skelbėjas bus patikimas, t. y. gyvens tuo, ką skelbia; o jeigu ne? Gyvenam ant parako statinės, tokiame pasaulyje, kuriame viskas vieną akimirką gali sprogti. Arba aplinkybės gali pasikeisti per valandą, o jai praėjus – dar labiau pasikeisti. Todėl įsišaknyti tikėjime labai svarbu. O tikėjimo pateikimo forma, kuri buvo seniau, užleidžia vietą naujajai. Pvz., naujoji evangelizacija turi būti kokybiška, žmonėms reikia Kristaus, ne kultūrinės tradicijos ar kostiumų dramos. Jiems reikia gyvojo tikėjimo, kuris apimtų šiuolaikinę visuomenę. Girdėjau gražų palyginimą, kad turime kūrenti ugnį, o ne saugoti pelenus. O kad ta ugnis toliau plistų, prisimenu ankstyvąją krikščionybę, atsigręžiu į pirmąją Bažnyčią, į tuos pirmus žingsnius.
Kaip tai daryti?Manau, kad reikia eiti į gylį, nes išties yra labai daug paviršinio tikėjimo. Turim daug paviršinių dalykų, ir būnant įvairiose rekolekcijose ar kursuose pamatai, kad iš esmės plauki paviršium. Ir kad vien Katekizmo tiesų jau nebeužtenka. Reikia gilesnio supratimo to, kuo tikime, istorinio konteksto išmanymo, Rašto supratimo. Dažnai užduodu klausimą rekolekcijose – kiek kas skaitė Bibliją? Ir dažniausiai niekas nieko ir neskaitė. Tiek, kiek girdėjo bažnyčioje. Tikinčiojo uždavinys – gilinti tikėjimą. Ir katalikiškos žiniasklaidos pats principas – nebandyti pataikauti, „rašysim popsą ir mus skaitys“ – to jau mums užtenka, manau, reikėtų irtis į gilumą.
KaipArtumatai turėtų daryti? Manau, turėtų skilti per pusę, t. y. turėti spausdintą leidinį ir internetinį. Šis pasiektų jaunimą, kuris, kaip žinia, spausdinto žodžio neskaito. Jeigu nori „užgriebti“ žmones iki 50 metų, turi dirbti su internetu. Jei virš 50 metų – su spausdintu leidiniu. Yra nemažai žmonių, kurie neprieina prie kompiuterio, ir jų nurašyti bei ignoruoti tikrai neverta, nes ir tokiame amžiuje žmonės gilina savo tikėjimą bei nori daugiau.
Kaip pasiekti tikrai jauną auditoriją?Turėtų dirbti tie, kurie komunikuoja. Jei mes tai darytume, ar būtų patrauklu paaugliams?.. Arba iš esmės reikėtų perleisti vadeles jaunajai kartai, kurie patys filmuotų, montuotų ir darytų. Tai ir kartų susikalbėjimas, nes atsiduriam tokioje erdvėje, kurioje susiduria kelios kartos, tarpusavyje turinčios skirtingus informacinius šaltinius. Manau, kad jei spausdintą leidinį skaito senelis, tai ir mama gali, o tuo labiau ir vaikai gerą straipsnį gali perskaityti. Prognozės numato, kad ateityje elitas gyvens be socialinių tinklų vienkiemiuose. Tai kad tą vienkiemį pasiektų spausdintas leidinys, jis vėl turi turėti ir savo svorį, ir prasmę.
Esu girdėjęs kunigo pasakytus žodžius, kad Dievas suranda kelius ateiti pas tave. Ir nebūtinai per mums įprastas formas.
Deimantė Bukeikaitė
Deimantė Bukeikaitė, Lietuvos Carito generalinė sekretorė
Manau, kad šių dienų ir laikų katalikiškosios žiniasklaidos misijai atlikti itin svarbu, kad žiniasklaida kviestų visais įmanomais „varpais“telkti(s), stiprinti(s), gilinti(s) ir pasakoti pavyzdžius apie tikėjimo patyrimą praktiškai per artimo meilės darbus.
Norėčiau, kad katalikiškos žiniasklaidoslaikysena dabartinių Visuotinės ir vietinės Bažnyčios įvykių atžvilgiu siektų tikslo – daugiau kalbėtis vieniems su kitais, o ne vieniems apie kitus.
Kokį vaidmenį ir uždavinį skirčiau Artumai, ko iš jos tikiuosi šiandien? Nuoroda į tai užkoduota pačiame žurnalo Artuma pavadinime bei adresate ant viršelio – ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Taigi, uždavinį matyčiau atliepti tų ieškančiųjų Dievo ir žmonių artumos klausimus, rūpesčius, vesti juos į bendrystę, atskleisti trikdžius, kurie trukdo tai bendrystei stiprėti, siūlyti ir kviesti siūlyti galimus tų iššūkių sprendimo būdus.
Iš Artumos visuomet tikėjausi ir tikiuosi, kad ji buvo, yra ir bus tiltu, sujungiančiu atskirus, ypač nutolusius, krantus. Toks veikimo būdas padeda ir padės mums artėti vieniems kitų link, o ne priešingai!
Ačiū Artumos komandai, skaitytojams, rėmėjams, kunigams. Dėl visų Jūsų pastangų žmonių gyvenime Dievo ir žmonių artumos tikrai daugiau!
Kunigas Algirdas Akelaitis
Kunigas Algirdas Akelaitis, Žiežmarių parapijos vikaras
Anądien beklausant išpažinčių grįžo nenauja mintis: „Kodėl žmonių išpažintys tokios standartinės ir taip nutolusios nuo realaus gyvenimo?“ Ir netikėtai suvokiau gana nemalonų atsakymą: žmonės per išpažintį ilgainiui išmoko kalbėti tokiu būdu dėl to, kad jau daug kartų patyrė, jog per išpažintis jų nėra atidžiai ir aktyviai klausoma. Turbūt net galima sakyti: „Kaip (šįkart) atsiliepsi, taip tau (kitąkart) šauks.“ O dabar tokį žmogų prakalbinti ir padrąsinti kokybiškai išpažinčiai turbūt dar sunkiau.
Jokia naujiena, kad katalikiška žiniasklaida gali (ir privalo) būti tokio atidaus klausymosi įrankis Bažnyčiai. Ir tai nereiškia, kad reikia pakeisti kunigus ar griebtis už juos atlikti jų pareigas. Kaip tik priešingai – yra dalykai, kuriuos kalbėti ir kurių klausytis reikia viešai. Ir tuo pat metu – katalikiškai, bažnytiškai, bendruomeniškai, pranašiškai. Linkiu ir meldžiu.
Pirmąją redkolegijos narių minčių dalį skaitykite 2023 m. gruodžio Artumoje >
