Rido Damkevičiaus nuotrauka
„Mano drąsa atsiliepti į pašaukimą kyla iš to, kad esu mylimas!“ – sako kunigas Linas Braukyla, vienas iš keturių diakonų, kuriems šį balandį Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas suteikė kunigystės šventimus. Tad Vilniaus Šv. Kryžiaus (Kalvarijų) bažnyčios parapijietė Inesa Vaitkūnaitė jaunąjį vikarą kalbina apie jo džiaugsmus, pašaukimą, kunigystę ir... skausmus: „Mane gniuždo, kai kunigams klijuojama pedofilo etiketė“, – atvirai pripažįsta jis.
Pirmiausia sveikinu atsiliepus į pašaukimą ir pasirinkus kunigystės kelią – eiti su Jėzumi ir būti Bažnyčios širdyje! Koks jausmas tapus kunigu?
Šventimų dieną sakiau, kad jaučiuosi labai mylimas, nes prieš šventimus ir po jų aplink mane susitelkė grupė žmonių; mane tiesiog „nešė“, padarydami tai, apie ką tik svajojau, suorganizavo šventes, lydėjo nuo altoriaus prie altoriaus, vežė – tai buvo ir broliai kunigai, ir bičiuliai iš įvairių grupių. Supratau, kad mano drąsa atsiliepti į pašaukimą kyla iš to, kad esu mylimas ir turiu daug patirčių, kai pajuntu tikėjimo vertę, tikinčių žmonių paramą bei krikščioniškos bendrystės grožį.
Įsivaizduoju, kad šiandien tai nėra paprastas, vis retėjantis pasirinkimas; be to, paskutiniu metu atsiskleidę skandalai ypač sumažino pasitikėjimą Bažnyčia. Tad kaip jaučiatės šiame kontekste?
Išgyvenu dvi skirtingas patirtis: vienoks sutikimas žmonių – iš nebažnytinės aplinkos ir šilti malonūs sveikinimai iš tikinčiųjų. Neseniai lankiau Airijos lietuvius – šioje šalyje visuomenė keitėsi per paskutinius dešimt metų dar aštriau nei Lietuvoje. Bažnyčia ten nėra geras asociacijas keliantis žodis. Važiuodamas ten jaučiau tokią įtampą, tarsi jau išlipus oro uoste mane kas nors galėtų apspjauti, bet sutikęs tikinčius žmones patirdavau ramybę. Supratau, kad šioje įtampoje, kai vieni sveikina, o kiti vis akivaizdžiau nekenčia, noriu remtis į savus ir būti Bažnyčioje. Ir ne tam, kad susirinkčiau daug sveikinimų, bet tiesiog išgyvenčiau tikėjimą. Man svarbu sutikti žmonių, kurie remiasi tikėjimu, kuriems reikia kunigo.
Neseniai Romoje „klebonų sinode“ dalyvavęs kunigas Gediminas Jankūnas sakė, kad nereikia kunigų, kurie taptų „muziejų sargais“. Kaip kunigams išlaviruoti – ir bažnyčias restauruoti, ir savo misiją vykdyti – nešti Gerąją naujieną, švęsti liturgiją, ir netapti statybininkais?
Kunigo darbas įžiebti kibirkštį, o bendruomenei prisiimti atsakomybę už savo pastatą. Kaip padaryti, kad bendruomenė prisiimtų tą rūpestį? Man patinka Sinodinis kelias, nes remiasi principu, kad sprendimus reikia priimti drauge. Tik taip priimtas sprendimas įgalina nešti ir atsakomybę drauge. Sinodas rodo, kad kartu maldoje turime ieškoti kelio, ir tik tuomet jis bus mūsų visų kelias. Tai genialu! Kalbant apie pastatus, vienintelis būdas uždegti tikinčiuosius rūpintis jais – tai kartu su jais svarstyti, kas yra mūsų bendruomenė, kodėl mums reikia šio pastato, kodėl mums reikia sandaraus stogo? Ir jei to reikia, gal kas žinot, kaip tai išspręsti.
Rido Damkevičiaus nuotrauka
Prakalbus apie pasauliečių aktyvumą, norėčiau paklausti, kaip įsivaizduojate šiandien pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje? Kiek jie gali būti iniciatyvūs, juo labiau mažėjant pašaukimų, kai tarsi atsiranda erdvė ir poreikis padėti kunigams?
Neseniai sužinojau, kad pasilieku parapijoje, kurioje jau metus rezidavau kaip diakonas, ir džiaugiuosi dėl to. Pirmi kunigo paskyrimai visada trumpalaikiai, per tai galiu pajausti, kad mano vaidmuo yra tik pasitarnauti. Kai kunigai keičiasi, o bendruomenė visada išlieka, supranti, kad mūsų patarnavimas siekia įgalinti bendruomenę, susibūrusią Dievo tautą, gyventi kaip galima savarankiškiau. Prieš šventimus apmąsčiau kunigystės prasmę – per tarnaujančiąją kunigystę padėti visiems tikintiesiems išgyventi savo karališkąją kunigystę. Šia prasme pasauliečiai ir yra Bažnyčia . Yra bendruomenių, kurios faktiškai neegzistuoja, o gyvuoja tik kunigo dėka suburti atskiri asmenys. Bet mūsų laikų siekinys – gyva krikščionių bendruomenė, kurioms kunigai tik patarnauja. Domiuosi studentų sielovada, joje vyrauja tie patys dėsniai kaip ir visoje Bažnyčioje: studentai nuolat keičiasi ir jiems neįmanoma niekaip kitaip patarnauti, kaip tik jei jie perduos tikėjimą vieni kitiems. Ir kunigų tikslas lieka palaikyti misijoje vienus pasauliečius, kad jie perduotų tikėjimą kitiems. Stebėdamas šį principą Amerikos ir Europos bažnyčiose, vis labiau ėmiau suprasti, kad galia yra dalytis tikėjimu su šalia esančiu žmogumi. Bet misijai reikia paruošimo, pastiprinimo, pirminį impulsą turi duoti kunigas, nes tai jo atsakomybė. Mes, kunigai, galime būti kibirkštys, bet ne malkos, o ugnies galia ir Bažnyčios stiprybė ateina iš užsidegusių tikinčiųjų.
Paminėjote neseniai paskelbtus Vilniaus arkivyskupijos kunigų skyrimus...
Taip, jie man patiko!
...nes likote tęsti tarnystės Kalvarijų parapijoje! Čia žmonės taip pat labai džiaugiasi jumis; bet yra parapijų, kur tikintieji sunerimę ir svarsto, diskutuoja – kaip reikės su vaikais ateiti į bažnyčią, kurioje sakramentus teiks kunigas, teistas dėl disponavimo vaikų pornografinio turinio medžiaga. Kaip priimti tokias situacijas ir kunigus?
Matydamas skyrimus, negali apsimesti, jog nieko nežinai. Bet, galvoju, vyskupai prieš skirdami įvertino situaciją. O kaip gyventi su suklydusiais kunigais toliau – tai klausimas mums visiems. Tie garsūs atvejai, kai kunigai buvo sulaikyti ir sustabdytos jų kunigiškosios pareigos, sukėlė nemažai kalbų, bet ir iškėlė poreikį, kad visoms pusėms reikalinga pagalba: pirmiausia apsaugoti tuos, kurie nukentėjo, bet ir galvoti, kaip gyventi tam, kuris padarė nusikaltimus. Kaip kunigui, kuris juo ir liko, toliau gyventi tarp mūsų? Didesnė bėda būtų nurašyti, išmesti – taip negalime elgtis su žmonėmis. Sunkus šis klausimas, vis dėlto manau, kad tokie paskyrimai mums reiškia, jog turime ieškoti, kaip gyventi nusikaltusiam žmogui.
Visi žmonės klysta, bet kaip tokį kunigą priimti realiai susitikus bažnyčioje arba dalyvaujant jo aukojamose šv. Mišiose? Kaip tikėti, kad klaida nepasikartos? Tokios klaidos nepaprastai giliai sužeidžia... Kaip atleisti jų veidmainystę, dvilypį gyvenimą?
Taip, jaučiu įtampą ir nesaugumą. Žinau, kad man svarbu ugdyti savo skaistumą, esu gavęs praktinių patarimų, turiu principų lygmeniu sudėtą pamatą, kodėl ir kaip turėčiau elgtis, ir renkuosi keliauti. Bet net neįsivaizduoju, kas man gyvenime gali nutikti arba kaip jis gali pakrypti, kokių nesąmonių galiu padaryti. Todėl man nedrąsu kalbėti ir nežinau, ar apskritai koks nors jaunas žmogus galėtų drąsiai kalbėti apie savo ateities planus. Bet mane gniuždo mintys apie tai, kokių blogų dalykų galėčiau padaryti. Mane gniuždo, kai kunigams klijuojama pedofilo etiketė. Ir daugybę kunigų gniuždo įtarinėjimai. Negaliu garantuoti dėl savo ateities, kad nepadarysiu jokių klaidų, bet turiu pasiryžimą vengti moralinio blogio... Gyvenimą ir viltį man teikia geri pavyzdžiai.
Baigėte seminariją – ar jaučiatės paruoštas priimti ir suvaldyti jautriausią savo asmenybės dalį – seksualumą?
Seminarijoje turėjau labai naudingų 15 susitikimų su psichoterapeutu, bet jie padeda tik tuomet, jei žmogus atsiveria. Seminarija sudarė galimybes ne vienam seminaristui tęsti šiuos susitikimus. Taip pat naudingi seminarai seksualumo problematika. Šalia gautų žinių dar svarbu turėti tvirtą pamatą iš šeimos. Jį turiu, nesu patyręs didesnių traumų, turiu gerą draugų ir katalikiškos bendruomenės ratą. Dar prieš seminariją sąmoningai supratau, kas skaistumas yra gerai, ir siekiau seksualumą integruoti į savo asmenybę. Išsiugdžiau savybę nuolat kovoti su pagundomis, eiti išpažinties ir priimti, jog kova gali būti ilga ir pastovi. Patyriau, kad Dievo gailestingumas yra kuras, kurio reikia nuolat pilti. Pokalbiai su bičiuliais ir draugais, dalijimasis sunkumais, pavojais, priėmimas patarimų – visa labai svarbu, ir neįsivaizduoju, kaip vien seminarija tai galėtų suteikti. Tad po studijų jaučiuosi teoriškai pasiruošęs. Svarbiausia, kas mane ugdė, – tai draugystės. Jų vertė neįkainojama, kai esi pasimetęs, įsimylėjęs. Seminarijos ugdytojai tikrai deda daug pastangų, matydami Bažnyčioje šiuolaikinių iššūkių, bet kaip mažai gali padaryti, jeigu žmogus neturi rimto pamato ir atvirumo... Išeinu iš seminarijos su atviru klausimu ir maldingu nusiteikimu, kad tik Dievas šioje situacijoje gali padėti.
Kaipgi reikės padėti ieškantiems Dievo, jei pašaukimų į kunigystę mažėja? Gal turite idėjų, ko reikia, kad šiandien jų sulauktume?
Bažnyčiai reikia, kad ją mylėtų kaip savo mylimąją. Tokią žinią įskaičiau domėdamasis apie celibatą, kurio Bažnyčiai irgi reikia. Kaip tam užauginti žmones – sudėtingas klausimas, bet kaip ką tik tapęs kunigu matau prasmę ir nepakeičiamą celibato reikšmę. Prieš šventimus, vartydamas dokumentą apie kunigų ugdymą šiuolaikiniame pasaulyje Pastores dabo vobis, padariau įdomų atradimą sau, kad kunigiškosios tarnystės išsipildymas yra gyventi pastoracine, ganytojiška meile; tai reiškia – per visas veiklas taip išugdyti savo širdį, kad gebėtum mylėti Bažnyčią taip, kaip Kristus ją myli. Tai visiškas santuokinės meilės atitikmuo ir veda į asmeninį šventumo siekimą per meilės ištobulinimą. Mums reikia suprasti, kaip padėti pašauktiesiems, turintiems kvietimą iš Dievo, nes tokių tikrai yra. Dievas mane pakvietė keistai ir netikėtai, bet po to buvo svarbūs kunigai, ėję šalia ir padėję, sąmoningai kvietę kalbėtis apie pašaukimą, rodę iniciatyvą palydėti mane, atsakyti į mano klausimus, būti su manim. Tai reiklu, bet svarbu, kad būtų, kas asmeniškai palydėtų žmones, svarstančius apie pašaukimą.
Marijos Stanulytės nuotrauka
Jūs jau aukojate Eucharistiją, teikiate sakramentus, ką pastebite Bažnyčioje – ar joje gyvas Jėzus, ar žmonės išgyvena Jį gyvą savo tarpe?
Taip! Kunigystės pradžioje man labai padeda išpažinčių klausymas, nes klausykloje atsiskleidžia, kaip žmogus kalbasi su Dievu, kaip jis kreipiasi į Dievą. Tai labai gražu, tikra ir veda į nuoširdų Eucharistijos šventimą. Taip, matau, žmonės susitinka su Jėzumi. Kaip kunigas matau, kad Jėzus gyvas, vaikščioja mūsų gatvėmis. Labai stiprus man Devintinių įvaizdis, kai Jėzus eina paprastomis mūsų gatvėmis, kaip tais laikais, kai Jis vaikščiojo, ir vieną tai paliečia, kitas tik akimis palydi, o trečias net nekreipia dėmesio. Jaučiu, kad lygiai taip pat Jėzus „vaikščioja“ ir mūsų bendruomenėse. Neįsivaizduoju bendruomenės, kurioje visi vienodai būtų užsidegę, bet tai nesumažina Kristaus gyvumo joje. Mano patirtis gyva, nes prisiliečiu prie tokių žmonių, kurie patys mane sugeba uždegti tuo, kaip jiems Dievas yra brangus.
