Anne Marie Pelletier
Paskutiniais dešimtmečiais daug moterų teologių, biblisčių, egzegečių praturtino Bažnyčios mokymą ir Biblijos studijas. Vieną jų čia ir pristatome – tai Anne Marie Pelletier (g. 1946), pirmoji moteris, 2014 m. gavusi Josepho Ratzingerio premiją už biblistikos, hermeneutikos ir kitus darbus. Nemaža straipsnių ir veikalų ji skyrė moters vaidmens Bažnyčioje klausimui, parašė labai skaitomų knygų (Krikščionybė ir moterys, Moters ženklas ir kt.). Dėsto ir skaito paskaitas įvairiuose universitetuose ir mokyklose ir yra dėmesinga dabarties pasauliui: prancūzų kalba ką tik pasirodė knyga Le courage de l’Ukraine (2023, Cerf), kurią parengė kartu su Konstantinu Sigovu, Europos centro vadovu Kyjivo-Mohylos akademijoje.
Moters biblistės, egzegetės, teologės žvilgsnis geba matyti Šventojo Rašto teksto atspalvius ar net Dievo bruožus, iki šiol mums tolimus ir neryškius. Kaip ir šioje 2011 m. sausį Prancūzijos jėzuitų žurnale Christus publikuotoje studijoje.
Ar Dievas vyriškos, ar moteriškos giminės? Dievas Tėvas, žinoma, o ar motina? Šie ankstesnėms Biblijos skaitytojų kartoms net nekeltini klausimai šiandien įprasti. Ar tai atgarsiai istorijos, kuri XX a. tapo ypač jautri lyčių klausimui, kaip žmogiškojo būvio mazgui? Taip, be abejonės, ir laimei. Mūsų kultūroje bibliniai tekstai negali išvengti diskusijų apie simbolinį dominavimą, pagal kurį vyriška viršiau už moteriška, kaip neklystamai skelbia mūsų gramatika. Taigi kritiškosios sąžinės ugnis nusitaikė į nutylimą vyriškąjį Dievo provaizdį, taip pat į patriarchalines schemas, įaustas bibliniuose pasakojimuose. Taip imta jautriau žvelgti į ligi šiol nepažintą ar apleistą Apreiškimo aspektą; jis mažai rūpėjo ir Tradicijai, kuriai paranku Dievą vadinti tipiškomis vyriškomis kategorijomis – karalius, teisėjas, piemuo, karžygys ar „tėvas“ labiausiai patriarchaline šio žodžio prasme. Tad tenka drumsti ir tarsi sušvelnintą Naujojo Testamento įvaizdį. Kitaip tariant, šiandien geriau išmokome atpažinti moteriškąsias audinio gijas, pasakojančias ne vien Izraelio istoriją, bet ir atskleidžiančias Dievo veidą. Tai nereiškia, kad susidoroję su tuo, kas vakar buvo slopinta, šiandien išvengsime naujų klystkelių… Todėl svarbu įsiklausyti net į menkiausius biblinio teksto virpesius, jei norime suprasti, kaip šiame tekste gimties sąvokos, kai jomis apibūdinamas Dievas, ne tik apverčia aukštyn kojom įprastinius mūsų požiūrius, bet ir padeda įžvelgti kai ką esminga Išgelbėjimo ekonomijoje.
Dievo įsčios
Pradėkime nuo kelių žodžių, kuriais šiandien ypač domimasi. Tai žodžiai, apibūdinantys „įsčias“ ar „motinos pilvą“. Biblija taiko juos Dievui, nė kiek nesibaimindama atbaidyti nevykusiu antropomorfizmu. Deja, mūsų vertimai neutralizuoja šiuos stiprius pasakymus, rinkdamiesi „švelnumą“ ar „gailestingumą“. Antai hebrajų rahamim, galima sakyti, yra moteriškas terminas, nes sudarytas iš žodžio, reiškiančio moters įsčias. Būtent tokią motiną su kūdikiu siejančią visceralinę meilę reikia įskaityti 103 psalmėje, šlovinančioje Dievą, kuris „atleidžia visas tavo nuodėmes“, „apsupa tave meile ir gailestingumu“. Jeremijo knyga dar iškalbingesnė: matydamas baisingas nelaimes (plg. Jer 31, 20), niokojančias Jo tautą, Dievas patiria tokį stiprų sukrėtimą, kad skausmas perveria Jo motiniškas įsčias, todėl Jis ketina galingai įsikišti. Šią drąsą sieti tai, kas labai žmogiška, su tuo, kas labai dieviška, dar labiau atskleidžia Izaijo žodžiai ( Iz 42, 13–14), skelbiantys Dievo išgelbėjimą, kurį Jis suteiks, kai pakils tarsi karžygys, apsiginklavęs mūšiui, prieš tai ilgai tylėjęs ir lūkuriavęs, – Dievas čia aprašomas kaip dejuojanti gimdyvė, kuri „dūsta ir aikčioja“. Pakartoto Įstatymo knyga , ne taip provokuojamai, bet gana įtaigiai moko Dievą pirmiausia pažinti kaip rahum (nuo rehem, „krūtis“), Gailestingąjį (rahum) Dievą, „kuris tavęs nepaliks ir nesunaikins“ ( Įst 4, 31). Šiuo vardu Dievas apsireiškė ant Sinajaus kalno, privertęs Mozę parpuolus ant žemės pagarbinti Jį. Tai vardas mylinčios ir besąlygiškos ištikimybės, apie kurią 78 psalmė pasakoja ilgą istoriją – Izraelio istoriją, atskleidžiančią Dievo atsidavimą savo tautai. Nes „ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui?“ ( Iz 49, 15). Kadangi, deja, taip atsitinka, pranašas dar priduria: „Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. “ Jau Ozėjo knyga VIII a. pr. Kr. aprašė šią meilę švelnumo kupinais žodžiais: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau… Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau iki jų, kad juos pamaitinčiau“ ( Oz 11, 1. 4).
Žinoma, Dievas šiame skyriuje tai primena, priekaištaudamas savo tautai už nedėkingumą, paskui Jis numato ją bausti. Tačiau tos mylinčios įsčios tarsi sustabdo bausmės įvykdymą ir priverčia nuleisti pakeltą ranką: „Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus (pažodžiui būtų „mano įsčios dreba iš gailestingumo“ – vert. past.) ! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu <…>, nes aš esu Dievas, o ne žmogus“ ( Oz 11, 8–9). Didžią nuostabą keliantis tekstas, jame nėra vietos lėkštam antropomorfizmui, ir vis dėlto Dievas jame nori būti atpažintas per kūniškiausius mūsų žmogiškumo gestus. Tarytum praeidama pro žmogiškuosius moteriškumo vartus Dievo tiesa nukentėtų mažiau, negu pro tiek pat žmogiškus vyriškumo vartus, įkūnijamus valdžia ir autoritetu.
Panašiõs perspektyvos Babilono tremtyje laikosi ir Antrasis Izaijas , pranašaujantis apie „paguodą“. Pranašystė pirmiausia skelbia, kad „Dievas ateina“, ir „ateina su galybe“. Šį įsitikinimą sutvirtina tuoj po to einančios eilutės, šlovinančios Izraelio Dievą kaip vienintelį Dievą, visų ir visko, net tolimiausių žvaigždžių Kūrėją. Paskui, tarsi kontrastą, bet neardantį darnumo, kol žvilgsnis klajoja po beribes visatos platybes, ausis pagauna skubančiojo į pagalbą žodžius, jaudinančius, jautrius, mylinčius žodžius, tariamus Izraeliui skaudžiausios nelaimės metu. Didingasis reginys pamažu blėsta, užleisdamas vietą švelnumo jėgai: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu… nebijok, nes aš esu su tavimi!“ ( Iz 43, 1–5). Tekste nėra tiesioginės nuorodos į motinystę, bet šiose eilutėse jau galima girdėti vėliau paskelbtą galutinę pranašystę, kurioje guodimas neatsiejamas nuo motiniškumo: „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ ( Iz 66, 13). Taigi tai įrodo, kad Dievo moteriškumas Biblijoje nėra šiuolaikinis tendencingo feminizmo išradimas.
Metaforos apibrėžtumas
Vis dėlto, jokiu būdu nenorėdami viena ranka nutrinti to, ką parašė kita, girdama moteriškumą, turime visapusiškai atsižvelgti į biblinės kalbos, kai ji vartoja motiniškumo įvaizdžius Dievo atžvilgiu, ypatumus. Iš tiesų, kai kurie esminiai žodžiai, išreiškiantys Dievo ir Jo tautos kūnišką ryšį, yra daugiaprasmiai ar veikiau dviprasmiai – jie priskiriami ir vyriškumui, ir moteriškumui. Pavyzdžiui, gražusis posakis „nešioti prie krūtinės“ tinka kalbant tiek apie vyrą, tiek apie moterį. Tą patį galima pasakyti apie aprašomas švelnias kūdikio glamones, Dievo skirtas Izraeliui. Ozėjo 11 skyriaus pranašystė, sakytume, prisotinta švelnaus motiniško rūpesčio, iliustruoja šią vyriškumo ir moteriškumo perdangą, nes švelnūs jausmai gali tiek pat lietis ir iš taurios tėvystės. Lyg tyčia, šis įvaizdis vartojamas tai su moteriškumo, tai su vyriškumo kategorijomis, todėl nebegalima jo interpretuoti vienareikšmiškai ar griežtai apibrėžti. Jau minėtoji Jeremijo 31 skyriaus pranašystė skelbia apie gailestingumo pripildytas dieviškąsias įsčias, pasirengusias visa atleisti, ir greta aprašo besąlygišką tėvystę, negalinčią savęs išsiginti, neišsigindama nusidėjėlių tautos: „Nes esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis“ (9 eil.).
Tad Dievas tėvas ar Dievas motina? Tam tikra prasme Dievas atskleidžiamas ir kaip tėvas, ir kaip motina. Tai būdas tvirtinti, kad Jis nėra nei viena, nei kita. Taigi tai ir priemonė išvengti stabmeldiško tapatinimo spąstų, kai Dievą tapatiname su vyriškiu ar nusipaistome ligi matriarchalinių laikų Didžiosios Motinos. Tiesa yra ta, kad Dievas neturi atvaizdo, net, kai, norėdamas būti atpažintas, ateina per mums pažįstamas patirtis. Čia Jis pasirodo per tėvystę, o ten per motinystę, Jam reikia ir vieno, ir kito, ir Jis pranoksta abu kaip plaukikas, anot Henrio de Lubac’o, kiekvienu yriu vis besistumiantis pirmyn. Tačiau nori nenori, tegul ir aštrinant klausimą, kiek ir kokie moteriškumo atspalviai apibūdina biblinį Dievą, tenka konstatuoti visišką vardų asimetriją. Išties, antai Senajame Testamente Dievui taikomas vardas „tėvas“, beje, labai šykčiai, – o vardo „Dievas motina“ tiesiog nėra. Stebėtinas atsargumas. Gal net provokuojantis, nors, kaip matėme, tai netrukdo pasitelkti moteriškumo metaforų, norint išreikšti ištikimybę, tarytum reikalaujančią kūno ryšio su kūnu ar bet kokia kaina ginančią troškimą gyventi. Bet visa tai kaip tik rodo kitokią tikrovę, atsiskiriančią nuo pasaulio, persisotinusio kultais, garbinančiais sakralumo ir seksualumo samplaikas. Tai pasaulis, kuriame pirmykščių laikų seksualinio vaisingumo garbinimas nuslopina moteriškumą, kaip nuo priešistorinių laikų iki Gustave’o Courbet’o „Pasaulio kilmės“ liudija menas. Biblija akivaizdžiai siekia atsiplėšti ir atplėšti nuo šio fantazijomis išdarkyto pasaulio, todėl atsargiai seikėja metaforų vartojimą. Dar pridurkime, kad Naujasis Testamentas, Jėzaus lūpomis apreikšdamas Dievo tėvystę, atsiriboja nuo bet kokios patriarchalinės konotacijos, mokydamas vienatinės tėvystės – tai paakino Rosemary’ą Ruether, feministinės krypties egzegetę, tarti, kad „jei Dievas yra Tėvas, tatai mus išlaisvina nuo bet kokio patriarchalinio autoriteto“.
