Anne Marie Pelletier
Sinodinei kelionei įpusėjus, moters vaidmens klausimas Bažnyčioje – vienas aktualiausių. Tad tęsiame birželį pradėtą biblistės, egzegetės, teologės Anne-Marie Pelletier straipsnį, publikuotą dar 2011 m. sausį Prancūzijos jėzuitų žurnale Christus. Autorė teigia, kad „svarbu įsiklausyti net į menkiausius biblinio teksto virpesius, jei norime suprasti, kaip tekste gimties sąvokos, kai jomis apibūdinamas Dievas, ne tik apverčia aukštyn kojom įprastinius mūsų požiūrius, bet ir padeda įžvelgti kai ką esminga Išgelbėjimo ekonomijoje.“
Dar „motinos įsčiose“
Teisingai apibrėžę šiuos dalykus, galime klausytis ir kitų tekstų, suvokdami jų turinį, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie nepaiso griežtų kontūrų. Pasakojimai netiesiogiai, bet labai įtaigiai įtraukia Dievą į gimties tikrovę. Antai Mozės ir Dievo pokalbis Skaičių knygos 11 skyriuje. Tauta, atsivalgiusi manos ir pavargusi nuo sunkaus gyvenimo dykumoje, priekaištauja Mozei. Šis, atsigręžęs į Dievą, lieja savo skundą: „Kodėl neradau malonės tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą? Argi aš pradėjau šią visą tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad tu turėtum man sakyti: Nešk juos savo rankose, kaip žindyvė kad nešioja nenutrauktą kūdikį, – į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? “ (12 eil.) Taigi ši tauta yra Dievo kūdikis, o ne jo, Mozės, vaikas, ir tegul Dievas tai atmena! Mozė kratosi jam patikėtos gniuždančios misijos. Panašiai jis kalbės testamentinėje kalboje, primindamas chronišką Izraelio neištikimybę: „Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė“ ( Įst 32, 18). Žodynas neginčijamai moteriškas. Kalbama apie Dievą, gimdantį, kaip gimdo moterys. Čia žodis tarsi slysta skustuvo ašmenimis, eina per ką tik nužymėtą ribą. Kiti tekstai patvirtina šį motyvą, kalbėdami apie Dievą, kuris mus pažino, pašaukė dar „įsčiose“, kuris jau nuo tada dalyvavo žmogaus – kolektyvo ar individo – egzistencijoje. Panaši mintis rutuliojasi Izaijo 44 skyriuje, kur Izraelis du kartus raginamas pasitikėti: „Taip kalba Viešpats, tavo atpirkėjas, kuris tave sukūrė motinos įsčiose, <...> kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo“ ( Iz 44, 24. 2). Toliau pranašystė labai asmeniškai atskleidžia tikrąją tarno tapatybę: „Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį jis ištarė manąjį vardą“ ( Iz 49, 1). Tai atkartoja Jeremijui tarti žodžiai, pranašaujantys apie būsimą jo misiją: „Dar prieš sukurdamas įsčiose tave aš pažinau, <...> – pranašu tautoms tave aš paskyriau“ ( Jer 1, 5). Ir, sako 139 psalmė, kiekvienas su šiuo slėpiniu susietas dar nuo pradėjimo: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“ ( Ps 139, 13–16).
Šie drąsūs žodžiai nereiškia, kad žmogiškąją egzistenciją turime suprasti tik kaip emanaciją, kaip motiniškojo Dievo pratęsimą. Jie santūriai ir subtiliai tarsi kreipia į slėpinį: Dievas dalyvauja gyvybei užsimezgant motinos įsčiose, Jis atidus šiam vyksmui, Jis įsipareigoja pripažinti ir priimti į pasaulį ateinančią gyvą būtybę. Kitaip tariant, egzistuoti stumianti jėga sieja moters – ir vyro! – meilę su Dievo meile. Kiekviena gyvybė nuo pat pradžių audžiama dvejopa gija: meile motinos, išnešiojančios ją savo kūne, ir Dievo meile, trykštančia iš kūno gelmių kaip nematoma egzistencijos versmė. „Taip, yra Dievas ir moteris, kuri yra motina. Ta moteris negali būti motina be Dievo meilės – tai susieta į viena – ir Dievas nebus „motina“ be moters meilės“ (A. Gendebien, Parole de moine , Duculot, 1991). Čia „motina“ rašoma kabutėse, bet vis dėlto, kad ir labai vargingai, tuo galima išreikšti nenusakomą Įsikūnijimo slėpinį, pasikartojantį sulig kiekvienu gimimu. Todėl, kaip sako Šventasis Raštas, Jonas Krikštytojas, apsilankius Marijai, džiugiai šokteli Elzbietos įsčiose. Pagaliau ši visiems pažįstama ir vis dėlto kaskart nauja gimties tikrovė dar prieš Naująjį Testamentą padeda sutvirtėti Izraelio išgelbėjimo vilčiai, ypač tremtyje.
Išgelbėjimas – gimties įvykis
Antrasis Izaijas skelbia, kad Išgelbėjimo atėjimo ženklas bus sukurti nauji dalykai. Dievas apreiškia, kad įvykdys „nauja“. Todėl praeitis bus pamiršta, bet atmintis vis dėlto liks reikalinga. Reikės pamiršti, nes Dievas padarys taip, kad praeis nuodėmės laikai ir iškils visiškai naujas, kaip pirmąjį sukūrimo rytmetį, pasaulis. Reikės atminties, nes mums, žmonėms, tikras naujumas šaknimis visada įsitvirtina genealogijoje, įsilieja į genealogiją. Kai VI a. pr. Kr . ima formuotis Išgelbėjimo perspektyva, apreikštasis naujumas tampa slėpiniu, turėsiančiu pildytis pagal Apreiškimo numatytus terminus. Vis dėlto jau tada pranašystės turinį, kuriame yra pakankamai įtaigių elementų, galima sieti su gimimo įvykiu. „Paguoda“, pakartokime, turi motinišką siluetą. Šis siluetas ryškėja vis labiau ir labiau, kol Izaijo knygoje pasirodo vizija – tai Siono šventoji, šventumu atsimainiusi Jeruzalė, spindinti neišpasakytu grožiu ir nelauktai tapusi nepaprastai vaisinga. Iki tol ne visai aiškaus turinio naujumas vis labiau atskleidžiamas pranašavimais apie našlę, nevaisingąją, kuriai bus duota pagimdyti gausybę palikuonių. Išgelbėjimas vis labiau tampa neatsiejamas nuo šio motiniško vaisingumo. Beje, kai ketvirtoji tarno pranašystė pradeda skelbti apie negirdėtą neregėtą dalyką, yra pagrindo manyti, kad tai siejama su slėpininga užuomina Izaijo pranašystėje ( Iz 53, 10) apie palikuonis, kurie tarnui bus duoti po mirties. Tuoj po to eina pranašystė apie Sioną, kuriam liepiama praplatinti savo palapinės aikštę, kad sutalpintų minias tų, kurie jam gims. „Pamestoji turi daugiau vaikų, negu turinti vyrą“ ( Iz 54, 1). Iš tiesų, pamažu pildosi Sionui duoto nuostabaus ir dieviško dvejopo vaisingumo slėpinys. Pirma, ji pati stebinančiu, dar niekad neregėtu būdu pagimdys vaikų: „Dar nesuremta skausmų, ji gimdo. Pirmiau, negu ją užklumpa gimdymo skausmai, saugiai pagimdo sūnų. Kas girdėjo tokį dalyką, kas regėjo ką nors panašaus? Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną, ar tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Sionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus!“ ( Iz 66, 7–8). Negana to, Sionas pasidaugins dar kitokiu, ne mažiau stebuklingu būdu – pas ją atkeliaus daugybė žmonių iš žemės ir jūros (plg. Iz 60), suplūs jos vaikų iš visur, tiek daug jų atkeliaus prie jos sienų ir į jos šventyklą, kad ji stebėsis: „Kas man pagimdė juos?“ ( Iz 49, 21). Labai tikėtina, kad medituodami šias pranašystes ir jų įkvėpti Septuagintos vertėjai Izaijo 7 skyriaus eilutę „Štai jauna moteris laukiasi... “ išvertė perteikdami mergeliško gimdymo mintį: „Štai ta mergelė – partenos – laukiasi“ – ir taip šio kūdikio gimimas jau visiškai pranoksta VIII a. pr. Kr. Achabui skelbtą pranašystę.
Tai tarsi paveikslas, rodantis Bažnyčiai jos mistinę tikrovę: ji yra Krikšto vandenyse Dievo pagimdytoji tauta ir kartu ji nėščia sūnumis ir dukterimis, atėjusiais iš nežinia kur – jų skaičius toks didelis, kad neverta jų net skaičiuoti. Taigi gimdymas yra Dievo darbas, tai mes patiriame ir savo kūnu, ir tatai yra netgi dar daugiau. Todėl ateis diena, kai Jėzus pasakys Nikodemui, kad reikia „gimti iš Dievo“. Tasai labai stebėsis. Jei tiesa, kad sulig kiekvienu gimimu atsiveria tai, ko niekada nebuvo, tai reiškia, kad „gimimas iš Dievo“ yra ženklas naujo gyvenimo, trykštančio iš Prisikėlusiojo, nors mes kol kas gyvename kūrinijoje, kuri iki šiol „dejuoja gimdymo skausmuose“ ( Rom 8, 22) (cituojama iš Lietuvos Biblijos Draugijos leidinio Naujasis Testamentas, Pauliaus laiškai , 2021 ; senesni vertimai šią eilutę pateikia šitaip: „visa kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina“ – vert.past.).
Pirmą straipsnio dalį skaitykite 2023 m. birželio Artumoje >
