Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ
Ši istorija apie moterį, gimusią partizanų bunkeryje ir patyrusią daugybę nuotykių. „Visą gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – prisipažįsta Gabija BULANAVIČIŪTĖ-VILĖNIŠKIENĖ. Tačiau su Gabija kalbamės ne apie tai, ko ji nesuvokia, bet kas lėmė tokį jos gyvenimą, kokius persekiojimus patyrė ji ir jos šeima. Tad susipažinkime.
Pasaką primenantis gyvenimas
Tik sulaukusi šešiolikos, eidama pasiimti paso, Gabija sužinojo savo istoriją, kuri išties prasidėjo visai ne Kaune, o Tytuvėnų miškuose, partizanų bunkeryje. Jos tėvai susituokė prieš karą. Tėtis, baigęs sklandymo mokyklą, gavo skyrimą dirbti Kauno oro uoste; ten ir susipažino su mama, tame pačiame oro uoste turėjusia restoraną. Kelionė iki nuosavo verslo nebuvo paprasta. Mirus Gabijos senelei, aštuonerių metų mama atvyko į Kauną dirbti dvynukų nešiotoja karininko šeimoje. Po kelerių metų įsidarbino padavėja Karininkų ramovėje. Dėl jos darbštumo karininkai susitarė mokėti jai papildomai po vieną litą; taip dirbdama ji susitaupė pinigų ir galėjo 99 metams oro uoste išsinuomoti vietą restoranui. Kadangi reikėjo prestižinės vietos, kur būtų galima sutikti valstybės svečius, restoraną teko įrengti aukštos klasės: su sidabriniais įrankiais, senoviniais baldais ir pan. Visus darbus dirbdavo pati: dvyliktą valandą išleidusi paskutinius svečius porą valandų tvarkydavosi, o jau ketvirtą ryto keldavosi, skusdavo bulves, ruošdavo maistą. Ir taip dirbo metus, po kurių jau galėjo pasisamdyti būrį padėjėjų.
Mama savo restorane patarnauja svečiams
Tėtis su bendradarbiais prie lėktuvo Aleksoto oro uoste
Tačiau prabangus „poniutės“ gyvenimas ilgai nesitęsė: užėjus sovietams, tėtei uždraudė skraidyti, iš mamos atėmė restoraną, o juos pačius su ketverių metų sūnumi išmetė į gatvę be nieko. Tiesa, mama sugebėjo pasiimti sidabrinių stalo įrankių komplektą, vėliau kaip palikimą atitekusį Gabijai. Panašu, kad ši iš mamos išmoko kovoti dėl gyvenimo: „Mama visą laiką dirbo, todėl ir buvo turtinga. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad dirbdamas kelias valandas gali tapti turtingas, o sykį viską praradus neįmanoma atsitiesti; ne – išties reikia vėl ir vėl kabintis į tau dovanotą gyvenimą ir ieškoti naujų galimybių.“
Laiškas į Raseinių kalėjimą
Tuomet Gabijos tėvai ėmė ieškoti naujų galimybių. Tėtis įsidarbino Tytuvėnų girininkijoje ir drauge su pagalbininke dirbo partizanams, gyvenusiems bunkeryje: atsišaukimus suvyniojęs į bambuko lazdą, pernešdavo į Kauną. Deja, kažkas išdavė tėtį ir visą partizanų būrį, ir kai šie atėjo susitikti su girininku, buvo suimti. Tuo metu mama, kad nieko negirdėtų, buvo išsiųsta į bunkerį, kur turėjo tūnoti, kol kas nors ateis. Deja, niekas neatėjo. Ji ilgam apsigyveno bunkeryje, kuriame ir suprato, kad laukiasi kūdikio...
Gabiją pagimdė viena, be niekieno pagalbos. Pravėrusi bunkerio duris pasiimdavo saujelę sniego ir juo apsiprausdavo. Ačiū Dievui, bunkeryje gyvenę 11 partizanų pasirūpino maisto atsargomis, o naktį net galėjo pasikurti krosnelę, nes po egle buvo iškeltas kaminukas. Bunkeryje ji nežinojo, koks laikas, bijojo išlįsti ar išeiti. Atėjus pavasariui ir pasibaigus maistui, teko palikus kūdikį eiti į miestelį prašyti pagalbos. Tačiau durys jai užsidarydavo, nes visi žinojo, kad tai moteris iš miško, bandito žmona. Tik klebonas Aleksandras Ramanauskas ją priėmė ir liepė atnešti vaikelį pakrikštyti. Sakė: „Užrašysiu, kad gimusi vasario 16-ąją, turėsit oficialią šventę“, išrašė dokumentus. Po daugybės metų jau Gabijos sūnus Liutauras (dabar – Kauno kunigų seminarijos auklėtinis), nuvažiavęs į Tytuvėnų bažnyčią, rado metrikų knygas ir parnešė gimimo liudijimo kopiją, kur parašyta, kad krikštatėviais buvo klebono gaspadinė ir zakristijonas. Ir iki šiol vasario 16-oji laikoma Gabijos gimimo diena. Šią žinią vyrui, kuris buvo įkalintas Šiluvos, o vėliau Raseinių kalėjime pranešė mažu laiškeliu, pririštu prie maisto davinio: „Mums gimė duktė; daviau vardą Gabija.“
Išties kunigas padėjo ne tik Krikštu, – kas antrą dieną šeimininkė į žydkapius atnešdavo maisto; vieną dieną lauknešėlyje atradusi dažytų kiaušinių, suprato, kad atėjo Velykos. Po kurio laiko kunigas Aleksandras perspėjo mamą, jog čia pasilikti nesaugu, davė anilinių dažų, kad už juos gautų maisto ir nakvynę. Taip mama iš Tytuvėnų suplyšusiais batais, skudurais apraišiotomis kojomis parėjo į Kauną. Prie oro uosto pamatė lakūną – senų laikų draugą, tačiau šis nusisuko. „Dieve... niekas manęs nenori pažinti“, – pagalvojo ji. Tačiau lakūnas iš pirmo žvilgsnio nepažino, nes ji išties buvo gerokai pasikeitusi – nuo Kauno poniutės iki benamės bandito žmonos. Sugrįžusi į Kauną mama pasiėmė pas žmones paliktą savo sūnų ir apsigyveno pas buvusią darbuotoją, kur pešdavo vištas.
Jei Dievas gali
Kaune mama, pamelavusi, kad vyras miręs nuo šiltinės, gavo darbą (politinio kalinio žmonos niekas nebūtų priėmę į darbą). O dvejų metų Gabiją leido į seserų pranciškonių Montessori darželį. Ji prisimena, kaip sesuo Danutė išsivesdavo ją pasivaikščioti į Žaliakalnį, kai nenorėdavo miegoti ir kad netrukdytų kitiems vaikams. Kartą vedasi vienuolė Gabiją ir sako: „Užkišk rankutę už šios tvoros lentelės, ten paukščiukas tau paliko saldainį.“ Ir tikrai! Tada Gabija paklausė: „O iš kur paukščiukas žino, kad aš čia eisiu?“ – „Paukščiukai yra arti Dievo, jie viską girdi, o žmogus kartais nutolęs nuo Dievo, todėl ne visada Jį girdi.“ Po sesutės paaiškinimo ji pirmą kartą susimąstė, kad Dievas yra. Nors buvo sutvarkyti, bet kol augo, niekada neidavo į bažnyčią. Tikriausiai dėl tėvų patirties: „Mama pasakodavo, kad per karą nebuvo taip baisu, kaip po karo, kai matydavai partizanus, išmestus ant gatvės, sušaudytus, nukankintus. Ji šaukdavo Dievui: ‘Kodėl šitai leidi?!’ Gimdydama viena miške, bunkeryje, ji šaukėsi Dievo. Atrodė, Jis negirdi. Sakydavau mamai: ‘Juk aš esu, gyva, vadinas, Dievas girdėjo ir padėjo’, tačiau jai buvo tą sunku priimti.“ Buvo laikas, kai ir pati Gabija nutolo nuo Dievo, buvo pionierė, komjaunuolė, nors ją visada žavėjo tėtės kovos už nepriklausomybę.
Gabija Montessori darželyje
„Niekada nekaltinau savo tėvų, kad užaugau be Dievo. Net labiau vertinu, kad pati Jį atradau. Pirmą kartą Dievą atradau per kaimą, antrą kartą – jau studijuodama Vilniuje. Dievas veda savo keliais. Kai man buvo devyneri, kaimynas nusivedė į bažnyčią, padovanojo maldaknygę. Nieko kito žmonėms taip nepavydėjau kaip kaimo. Ir vieną dieną tas pats kaimynas Aliukas (Algimantas) Palubinskas nusivežė į kaimą, kur galėjau ganyti karvę. Tada galvojau: ‘Kas kitas gali padovanoti man kaimą, jei ne Dievas? Jis tikrai yra, jei gali dovanoti tokius dalykus kaip kaimas.’ Ten praleisdavau vasaras. Kas sekmadienį eidavau į bažnyčią, brolis net davatka vadino. Tik mokykla mane išmušė iš vėžių. Paauglystėje vėl įklimpau į klausimų duobę, mokykla įtikinėjo, kad Dievo nėra, Jis – tik iliuzija kvailiams, kad lengviau būtų juos valdyti“, – prisimena Gabija.
Antrą kartą į Dievo paieškas ji leidosi bendrakursių dėka. „Jie papasakojo apie kunigą, kuris Suvalkijoje sako labai gerus pamokslus, ir aš turiu jį būtinai pamatyti. Nuvažiavus išgirdau Sigito Tamkevičiaus pamokslą. Man ta pavardė, tas žmogus ir jo žodžiai taip įstrigo, kad per tai pradėjau vėl atrasti Dievą. Jo beklausant pasidarė gėda, kad buvau pionierė. Kartą nuvažiavau turėdama tris rublius, už kuriuos turėjau grįžti ir dar pragyventi, bet pamokslas buvo toks, kad atidaviau viską, ką turėjau, – visus tris rublius. Tada pirmą kartą partranzavau. Vėliau tie patys studijų draugai nusivežė į Paberžę, ten dar labiau dangus atsivėrė“, – savo istoriją tęsė Gabija.
Ši kelionė autostopu buvo pirmoji, bet tikrai ne paskutinė, – Gabija, pasak jos, ištranzavo visą Europą su didžiausiais Dievo dovanotais nuotykiais: išnirusiu ir griovyje atstatytu klubu, miegojimu ant mėšlo krūvos ar netikėtais pasiūlymais. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo sunku: juk visos santaupos su bankais išėjo į Sovietų Sąjungą, o pinigų neturėjo net duonai. „Neverkiau, kai mūsų pinigai, kaip ir daugelio, pražuvo banke. Žinojau, kad turiu vėl bandyti užsidirbti“, – optimistiškai kalba moteris. Atrodo, tokiomis sąlygomis gimus viskas įmanoma. „O tranzavimas moko pasitikėti Dievu, kai stovi ant greitkelio ir esi vienas prieš Jo veidą. Nežinai, kas paims, kur veš, kur nakvosi ar valgysi. Bet visada turi globojančią ranką, žinai, kad nesi vienas. Tik kai nieko nesupranti apie ateinančią akimirką, supranti Dievo ranką, tik tada išgirsti Jo balsą. Kai aš žinau nieką, Jis žino viską.“
„Aš neturiu ko prarasti, nebent save pačią; protas ateina su amžiumi, dėl to labai gerbiu senus žmones, ir pati būdama jau sena suvokiu, kad brangiausia, ką turiu, yra mano patirtis, tai, ką galiu papasakoti“, – taip mūsų susitikimą užbaigė Gabija Bulanavičiūtė-Vilėniškienė, kurios istorijų gera klausytis, o pasidalyti su jumis galėjau tik maža atkarpėle tų palaiminimų, kurie prasidėjo persekiojimais.
