Taip nutinka, kad mažyčiame kaime, kažkur pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ukmergės, apsigyvena didžios dvasios Dievo žmogus ir ta maža nežinoma vieta tampa traukos centru. Kalbu apie regimai mažutę seserį Rozaną CMAT (Rose-Anne Graulich), kurią užsukus į Krikštėnus sutikau už koplytėlės ramiai varstančią rožinio karoliukus. Iš Belgijos, per Prancūziją Dievas ją atvedė į misijas Lietuvoje. Čia, prasimojavusi nesuskaičiuojamais mastais labdaros, pagalbos vaistais, medicinos priemonėmis, ypač kūdikiams, surengusi didžiulius krikščioniškus renginius, iš griuvėsių atstačiusi vienuolynus, įkūrusi Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių bendruomenę, galiausiai nusėdo mažo bažnytkaimio sodyboje...
– Maža sesutė, didelis Dievas. Nesu viena – taip pavadinta ką tik pasirodžiusi Odile Gauthier knyga apie jūsų ypatingą misiją Lietuvoje. Knygoje atsiskleidžia ir mūsų šalies prisikėlimo istorija atkūrus Nepriklausomybę, nes kaip tik tuo metu ir atvykote į Lietuvą. Tačiau knygoje mane labai liūdino skaudžios jūsų patirtys, kai lietuviai jus išvarė iš Kalvarijų vienuolyno Vilniuje, o vėliau teko palikti ir namus Truskavoje... Tad noriu pradėti nuo to, kaip jūs visa tai atlaikėte ir kodėl ne pabėgote, o atleidote?
– Taip, visko įvyko, bet tais momentais aš patirdavau Dievo dovaną, Jo veikimą manyje ir nesuvokdavau, kad baisu. Priėmiau kaip kasdienius įvykius ir galbūt dėl to man nebuvo sunku atleisti. Seniai atleidau, nes manau, kad jie nesuprato, ką daro. Kartais pagalvodavau, gal jų vietoje taip pat būčiau pasielgusi. Dabar mąstydama apie tai, galvoju – oho! Bet ačiū Tau, Dieve, Tu man padėjai.
– Kuri atmetimo patirtis jums sunkiausia?
– Sunkiausia buvo Truskavoje, nes ten nuoskaudą patyrėme iš Bažnyčios. Kai Vilniuje teko palikti mūsų pačių restauruotą vienuolyną prie Kalvarijų bažnyčios, iš pradžių nesuvokiau, kas vyko. Paskui supratau, kad susidarius naujai parapijos tarybai prasidėjo mano išvarymo istorija, nes tarp tarybos narių įsivėlė „mafija“, kuriai svarbiausia buvo pinigai. Tada atrodė, kad ir kunigas nesuvokė. Nekaltinu. O Truskavoje skaudėjo labiau, nes iniciatyva kilo iš Bažnyčios. Norėta pasinaudoti mūsų bendruomene, kaltinta vogimu. Klebonas norėjo kištis į bendruomenės gyvenimą ir veiklą, nuolat ateidavo į seserų klauzūrą, nors taip elgtis nedera. Atrodytų, kad Vilniuje netektis buvo didesnė, bet lengviau atleisti, supratus, iš kur visa tai kilo. O Truskavoje kažkiek sudėtingiau...
– Kaip jumyse gimė troškimas atvažiuoti į Lietuvą?
– Nėra paaiškinimo. Bijojau Rytų Europos šalių, man jos buvo kankinių šalys ir aš nejutau tada (o ir dabar) kankinių pašaukimo. Būdama maža svajojau apie Afriką. Kai tarnavau mokykloje Jeunesse-Lumière (liet. Jaunimo šviesa) su kunigu Daniel-Ange’u, tik atsivėrus sienoms, jis surinko jaunuolių grupę vykti į Lietuvą ir pakvietė mane, kad vesčiau mokymus. Sutikau su sąlyga, jei neilgai ir jei nieko neatsitiks... Ir meldžiausi, kad nieko neatsitiktų, kad nepapultume į sovietinės sistemos pinkles ir neištremtų į Sibirą... Dievas yra humoristas, nes priartėjus prie Lietuvos, patekome į maždaug 8 km ilgio eilę, o kirtę sieną, klausinėjome, kaip pasiekti Vilnių. Arba mes nesupratome, arba mūsų nesuprato (o viskas parašyta buvo rusų kalba, kurios niekas iš mūsų nemokėjo), nes kažkodėl mus nukreipė į Vilnių važiuoti pro... Minską! Ir Lietuvos sieną kirtome keletą valandų prieš Medininkų tragediją... Kai kitą dieną sužinojome apie ten įvykusias žudynes, turėjau pasakyti jaunimui, kad turime kuo greičiau grįžti į Prancūziją... Bet sykiu tuo momentu Lietuva tapo mano – aš panorau čia pasilikti ir kasdien tas noras vis augo. Taip Dievas mane prikalbino misijai.
– Kas jus labiausiai patraukė Lietuvoje per pirmąsias viešnages?
– Tuo momentu Lietuva tapo mano ir viskas. Paskui vėl sugrįžus ir važinėjant su jaunimu nuo vieno miestelio prie kito mane palietė lietuvių tikėjimas, aš mačiau daug uždarytų bažnyčių, o atvirosios ne tik sekmadieniais, bet ir paprastomis dienomis būdavo pilnos tikinčiųjų. Sekmadieniais kai kur reikėdavo melstis lauke, nes žmonės netilpdavo. Ir melsdavosi su tikėjimu ir šiluma, ne dėl reikalo ar tradicijos. Mane tai labai stipriai jaudino.
– Mes dar prisimename mūsų Bažnyčios atgimimo pradžioje tokius įspūdingus įvykius kaip Vilties šventė Kauno sporto halėje, už kurią ypač jums esame dėkingi – buvote viena iš iniciatorių ir spiritus movens! Kaip tai gimė?
– Dirbdama su labai ugningu kunigu Daniel-Ange’u, mačiau jį rengiantį dideles šventes kitose šalyse. Pagalvojau, o kodėl ne Lietuvoje? Tuomet pasikalbėjau su Dariumi Chmieliausku, kunigu Kęstučiu Rugevičiumi ir pasiūliau čia surengti Vilties šventę. Pakviečiau Daniel-Ange’ą ir daugelį kitų žinomų misionierių... Man šiaip jau niekada neskauda galvos, bet prieš tas šventes turėjau baisų galvos skausmą. Likus metams iki šventės, subūrėme organizacinę komandą ir pasiskirstėme atsakomybėmis. Po mėnesio susitikome – niekas dar nieko nė nebuvo pradėjęs daryti. Tas pats kartojosi ir po kito mėnesio. Artėjant šventei, turėjau sugrįžti į Belgiją pas mamą, o grįžusi pamačiau, kad praktiškai nieko nepadaryta. Mane suėmė siaubas! Užsiregistravo 4–5 tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, atvyks dviem dienoms, o maistas neužsakytas, apgyvendinimas neparuoštas... Vis dėlto viskas pavyko. Šventės išvakarėse komanda dirbo visą naktį, kol ryte viskas buvo paruošta. Tada supratau: jeigu lietuviai sako, kad bus, tai ir bus. Galbūt paskutinę minutę, bet bus. Nuo tada mažiau nervinuosi, kai viskas daroma paskutinę minutę.
– Koks šių švenčių rezultatas Lietuvai, kaip jūs matėt?
– Tai buvo pats pirmasis masinis evangelizacinis renginys Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, tapęs pasirengimo Didžiajam 2000 m. krikščionybės jubiliejui pradžia. Kauno sporto halė 1993 m. balandžio 17–18 d. tiesiog lūžo nuo dalyvių. Manau, žmonės suvokė, kad krikščionys kartu gali padaryti didelius darbus, kad egzistuoja krikščionybės galia ir vienybė. Net ir dabar sutinku žmonių, kurie sako: „Prisimeni Vilties šventę? Kaip buvo nuostabu!“ Tuo metu Lietuva buvo išgyvenus blokadą ir daug ko trūko. Į šventę atvykę svečiai iš Prancūzijos ir Belgijos realiai pamatė, kokios pagalbos reikia ir paskui galėjo padėti... Na, bet netrukus lietuviai pasuko Vakarų keliu ir pradėjo atsitolinti nuo Bažnyčios...
– Jūs įkūrėte naują vienuoliją Lietuvoje? Kaip šią mintį pakuždėjo Dievas?
– Neplanavau, bet pirmomis dienomis Lietuvoje sutikau Birutę Ruzgienę, kuri norėjo stoti į Karmelį ir paprašė manęs pradėti šią bendruomenę. Su ja buvo dar trys moterys. Pradėjome susitikinėti šv. Mišiose, po jų kalbėtis: mačiau, kad tos moterys turi tikrą troškimą. Nejutau, kad Lietuvoje turėčiau atkurti tokį pat bendruomenės modelį kaip savosios Šv. Juozapo Karmelio moterų kongregacijos, kurioje sesutės kontempliatyvų gyvenimą sieja su kasdieniu darbu visuomenėje. Tokių vienuolynų, išėjusių iš pogrindžio, Lietuvoje buvo. Man atrodė, kad tuo metu trūko maldos bendruomenių, į kurias žmonės ateitų melstis, susikaupti, pagyventi kartu. Pakalbėjau su tuometiniu Vilniaus arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu. „Pradėkit, aš palaikysiu“, – sakė jis. Dievas mane vedė per įvykius ir sutiktus žmones. Oficialiai Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenės (seserų karmeličių) pradžia Lietuvoje yra 1994 m. kovo 25 d. Būtent tuo metu pradėjome bendrą gyvenimą atgaunamame Vilniaus Kalvarijų vienuolyno pastate.
– Kokia jūsų bendruomenės vizija, kaip ji formavosi?
– Apsigyvenus Vilniuje, praktiškai griuvėsiuose, žmonės iškart ateidavo su mumis melstis, vykdavo naktinės adoracijos. Nežinau, ar Jėzui buvo blogiau Betliejuje nei mums, bet sąlygos buvo siaubingos, tik stogas atnaujintas, o visa kita... Kurdamos namus daug dirbome su jaunimu, organizuodavome tarptautines darbo stovyklas, jaunimas ateidavo mums padėti, eidavome į mokyklą, parapiją. Dabar mes mažiau einame pas žmones, daugiau jie ateina pas mus melstis, pabūti tyloje. Krikštėnuose ūkinį pastatą pertvarkėme į namus svečiams priimti. Rengiame rekolekcijas, pačios jas vedame arba kviečiame kitus. Mūsų misija – malda. Jai skiriame šešias valandas per dieną: šv. Mišios, lectio divina, Valandų liturgija, asmeninė malda. Dirbame namuose ir apaštalaujame, kad žmonės atrastų maldą, ypač tylos. Taip pat bandome matyti ir klausyti, ko reikia aplink mus. Parapijoje padedame giedoti, zakristijonaujam, kad visa tai būtų skirta Dievo šlovei.
– Ką Krikštėnams davė jūsų gyvenimas čia ir malda?
– Pasikeitė žmonės. Pradžioje į mus žiūrėjo atsargiai, bet greitai mus priėmė. Ryšiai ypač sustiprėjo, kai organizuodavom stovyklas ir žmonės savo namuose priimdavo gyventi stovyklautojus. Bendravimas pamažu tapo vis šiltesnis ir šiltesnis. Krikštėnų parapija nedidelė, bet šilta. Ne tik iš mandagumo pasisveikiname susitikę. Tačiau yra ir liūdnas pokytis: seniau kasdien į šv Mišias mūsų koplyčion ateidavo septynios močiutės, o dabar niekas nebeateina, nes tos močiutės viena paskui kitą numirė, o ir šv. Mišios yra tik vieną kartą per savaitę. Sekmadienį bažnyčioje susirenka apie dešimt močiučių, nes jaunimas išvyko mokytis į miestus ir negrįžo, o su naujai atsikėlusiomis šeimomis sunku užmegzti santykius – jos labai uždaros.
– Ar jūs turite svajonių?
– Svajoju būti šventa (juokias) ir kad mano sesutės būtų šventos! Bet mes esame, kas esame. Aišku, svajoju, kad sesučių daugėtų, kad galėtume daugiau žmonių patraukti Dievo link. Esam keturios, viena sesutė serga rimta liga. Be to, mes pradedam senti ir nebegalime padaryti tiek, kiek norėtume, arba viską darome lėčiau. Svajonių turiu, bet reikia gyventi realybėje, stovėti abiem kojom ant žemės. Darom, ką galim, o Dievas daro visa kita.
– Kaip misionierė atvykote iš Vakarų į Rytų Europą sustiprinti mūsų tikėjimą; ko dabar reikia Europai iš misionierių?
– Nereikia daugiau negu anksčiau, bet gal truputį kitaip. Manau, svarbus yra tikėjimas, kad Dievas mane šaukia, kad tai šaliai, į kurią esu pašaukta, reikia Dievo. Kas yra kitaip negu anksčiau? Tai, kaip liudyti. Seniau misionieriai melsdavosi arba dirbdavo mokyklose, ligoninėse ir buvo gana – žmonės matydavo ir ateidavo. Dabar, tiesą pasakius, aš nelabai žinau. Gal užtektų gyventi kitaip, nebūtinai naudojantis visais pasaulio patogumais, – gal tada žmonės pradėtų galvoti: kodėl jie kitaip gyvena? Su sesutėmis vis pasvarstome, ką ir kaip galima daryti. Viskas taip greitai pasikeitė, kad net nežinai, ar tai, ką darai, yra gerai. Darai tai, kas, atrodo, būtų Dievo valia, ir atiduodi į Dievo rankas. Aš neturiu recepto. Jei žinotume, ko reikia, galbūt būtų pavojinga, nes tada kiltų pagunda sakyti: „Aš žinau.“ Bet juk iš tiesų tai Dievas žino. Sunku išlaikyti pusiausvyrą, nes aš turiu kažką daryti, spręsti, bet kartu veikia ir Dievas: per maldą, situaciją, žmones sufleruoja, ko Jis nori. Reikia išlaikyti tą pusiausvyrą: ko Jis nori ir ko aš noriu. Ko aš noriu, aš žinau, o ko Dievas nori – aš turiu klausyti, stebėti.
– Šią vasarą Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje iškilmingai šventėte 85-ąjį savo gimtadienį, o kartu ir 60 metų nuo vienuolinių įžadų davimo bei 30 metų, kai jūsų įkurta seserų karmeličių bendruomenė gyvena Krikštėnuose. Apie ką galvojote švęsdami?
– Mano pirma reakcija – niekada negalvojau, kad aš taip ilgai gyvensiu! 60 metų, kaip daviau įžadus, 63 metus gyvenu vienuolyne. Su sesutėmis galvojome, kad reikia švęsti ne dėl manęs, bet dėl Dievo, nes labai svarbu žmonėms matyti, kad Dievas yra ištikimas. Jis neša mane tokią, kokia esu, jau daugiau kaip 60 metų. Aš tikrai toli gražu nesu tobula, o Jis vis tiek ir per sunkumus, ir per džiaugsmus, per nuovargį mane laiko. Tik Dievas tai gali. Svarbu pamatyti, kad su Dievu galima daug padaryti. Kai aš ką nors darydavau, man buvo lengva. Ir paskui suvokdavau: taip, tai Tu, Viešpatie, viską padarei, aš buvau tik Tavo įrankis. Jis viską daro. Todėl švęsti jubiliejų – tai švęsti Dievo meilę ir gailestingumą. Į šventę susirinko daugybė žmonių. Žinojau, kad daugelio esu mylima, bet kad tiek daug... Dėkoju Dievui už tai. Jei nebūčiau mylima, daug dalykų nebūčiau galėjusi padaryti.
– Kokie jūsų misijos Lietuvoje vaisiai patys brangiausi?
– Sunku įvardyti. Nelabai galvojau apie tai. Atrodo, kad žmonės Lietuvoje kažkiek klausosi, kai kalbu. Tuomet galiu pakviesti daugiau klausančiųjų prie Dievo. Gal tai būtų vaisiai?! Tai, kas esu, – Dievo dėka. Tai, ką padariau, – irgi Dievo dėka. Vadinasi, ir vaisiai yra Dievo. Taip, jaučiu, kad esu misionierė Lietuvoje ir iš žmonių lūpų tai girdžiu. Veikdavau spontaniškai, Dievas vedė ir ėjau.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja
