Kunigas Artūras Kazlauskas
Tuo metu su piligrimų grupe lankiausi Romoje. Mūsų vizito į Vatikaną dieną, kaip visada, leidau sau pasibūti katalikiškuose knygynuose, kurių gausu Šv. Petro aikštės prieigose. Kaip tik tądien, o buvo 2008-ieji, Vatikane pristatytas pirmasis Josepho Ratzingerio-Benedikto XVI Opera Omnia(„Visi darbai“) tomas. Buvo numatyta išleisti šešiolika solidžių tomų, apimančių platų teologo ir ganytojo dėmesio lauką. Visiems natūraliai kilo klausimas: kodėl pirmiausia buvo parengtas ir atspausdintas liturgijai skirtasis. Negalėjau neįsigyti...
Pirmiausia – Dievas
Sprendimą pradėti spausdinti pilną raštų leidimą liturgijos tematika (11 tomas) savo įvade aiškina pats popiežius. Vatikano II Susirinkimas savo darbus pradėjo svarstydamas dokumentą, skirtą šventajai liturgijai ir priimtą 1963 m. gruodžio 4 d. kaip konstituciją. Kai popiežius šv. Jonas XXIII sušaukė vyskupų asamblėją ir priėmė sprendimą, kuriam visi džiaugsmingai pritarė, dar kartą patvirtinti krikščionybės vaidmenį didžiulių permainų laikais, nebuvo pasiūlyta jokia konkreti programa. Parengiamoji komisija rengė daug įvairių projektų, bet jai trūko kompaso, kuris būtų padėjęs susigaudyti pasiūlymų gausoje. Iš visų projektų tekstas apie šventąją liturgiją atrodė mažiausiai prieštaringas, tad atrodė, kad svarstyti ir priimti jį bus tarsi savotiškos pratybos, per kurias Tėvai išmoks Susirinkimo darbo metodų.
Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atsitiktinumas, žvelgiant į Bažnyčios temų ir užduočių hierarchiją, pasirodo esą teisinga iš esmės. Pradedant nuo temos „Liturgija“, buvo nedviprasmiškai pabrėžtas Dievo pirmumas, temos „Dievas“ prioritetas. Dievas visų pirma – tarsi sakoma pirmąja Susirinkimo konstitucija apie liturgiją. Kai dėmesys nesutelktas į Dievą, visa kita praranda orientaciją. Šv. Benedikto regulos (43, 3) žodžiai: „[broliai] nieko tenevertina labiau už Dievo darbuotę“ taikomi konkrečiai vienuolystei, tačiau jie taip pat yra vertingi kaip prioritetų tvarka Bažnyčios ir kiekvieno žmogaus gyvenimui. Galbūt čia pravartu prisiminti, kad sąvokoje „ortodoksija“ antroji žodžio dalis doxa reiškia ne „nuomonę“, bet „spindesį“, „šlovinimą“: kalbama ne apie teisingą „nuomonę“ apie Dievą, bet apie teisingą būdą Jį šlovinti Jam atsiliepiant. Juk tai yra esminis žmogaus, pradedančio teisingai suprasti save, klausimas: kaip man susitikti su Dievu? Taigi tikėjimas visų pirma mums suteikia galimybę mokytis teisingo šlovinimo būdo – ortodoksijos. Čia įžvalgiai perkuriamas senovinis, dar V amžiuje sukurtas posakis: ut legem credendi lex statuat supplicandi – „maldos įstatymas įtvirtina tikėjimo įstatymą“. Kitaip tariant, viešasis Bažnyčios garbinimas yra neklystančio jos tikėjimo išraiška bei liudijimas ir turi padėti mums suprasti, kad visi gėrio, tiesos, grožio ir meilės siekiai yra įsišakniję ir išsipildo viską pranokstančio Dievo tikrovėje.
Taigi, popiežius savo darbų leidime laikosi Susirinkimo nustatytos prioritetų tvarkos: pirmasis tomas apie liturgiją. Bažnyčios liturgija Ratzingeriui, kaip pats teigia, nuo vaikystės buvo pagrindinė gyvenimo veikla, o teologijos mokykloje tapo ir teologinio jo darbo ašimi. Jo pasirinkimas studijuoti fundamentinę teologiją buvo skirtas išsiaiškinti, kodėl tikime. Tačiau į šį klausimą nuo pat pradžių buvo įtrauktas ir kitas klausimas apie teisingą atsakymą Dievui, taigi ir klausimas apie dieviškąją tarnystę. Būtent taip reikia suprasti liturgijai skirtus Ratzingerio darbus. Jį domino ne konkrečios liturgijos mokslo problemos, bet liturgijos įtvirtinimas pagrindiniame mūsų tikėjimo akte, taigi ir jos vaidmuo žmogiškojoje mūsų egzistencijoje.
Raštų tome, skirtame liturgijai, surinkti visi mažos ir vidutinės apimties darbai, liudijantys įvairiomis progomis ir iš įvairių perspektyvų prisiimtą poziciją liturginiais klausimais. Jubiliejiniais 2000 m. pasirodė studija Liturgijos dvasia. Įvadas, kuris yra ir pagrindinis šio tomo tekstas. Benediktas XVI apgailestauja dėl reakcijų ir recenzijų, skirtų šiam tekstui. Buvo susidomėta vienu skyriumi „Altorius ir maldos orientacija liturgijoje“ (vos devyni puslapiai iš dviejų šimtų). „Tokiu būdu skaitytojai turėjo padaryti išvadą, kad visas mano darbas susijęs tik su šventimo orientacija, o jo turinys susiaurintas iki noro vėl įvesti Mišių šventimą „atsukus nugarą žmonėms“. Atsižvelgdamas į šį iškraipymą, netgi buvau pagalvojęs, kad šį skyrių reikėtų išbraukti, kad diskusija grįžtų prie tikrosios temos, kuri mane domino ir tebedomina šioje knygoje.“ Tad kokia esminė, tikroji tema? Liturgijos santykiai trimis kryptimis: pirmoji – glaudus Senojo ir Naujojo Testamentų ryšys; be santykio su Senojo Testamento paveldu krikščioniškoji liturgija būtų visiškai nesuprantama. Antroji sritis – santykiai su pasaulio religijomis. Galiausiai trečioji sritis – kosminis liturgijos pobūdis, kuris yra kai kas daugiau nei vien didesnio ar mažesnio žmonių būrio susirinkimas; liturgija švenčiama kosmoso platybėse, kartu apimant kūriniją ir istoriją. Būtent tai ir buvo kalbos apie orientaciją – kryptį esmė: Atpirkėjas, kuriam meldžiamės, taip pat yra Kūrėjas, todėl liturgijoje visada išlieka meilė kūrinijai ir atsakomybė už ją. „Labai džiaugčiausi, jei šis naujas mano liturginių raštų leidimas padėtų atskleisti didžiąsias mūsų liturgijos perspektyvas ir nustumtų į deramą vietą tam tikrus smulkius ginčus dėl išorinių formų“, rašo Ratzingeris su linkėjimu: „Tegul visa tai prisideda prie to, kad liturgija būtų vis geriau suprantama ir vertingiau švenčiama, kad Viešpaties džiaugsmas būtų mūsų stiprybė (plg. Neh 8,10).“
Liturgijos teologas
Nors Josephas Ratzingeris nebuvo liturgistas (tai vis pažymi kritikai), įvairiose publikacijose nagrinėjo su dieviškuoju kultu susijusias temas. Ratzingeris buvo labai dėkingas XX a. liturginiam judėjimui, tačiau rūpestis dėl autentiško liturgijos atnaujinimo vertė jį abejoti kai kuriais posusirinkiminės reformos aspektais. Jam atrodė, kad nebuvo pakankamai sureikšminti Viduramžių ir Baroko laikotarpių liturgijos vystymosi aspektai kaip organiškas liturgijos raidos elementas. Jam buvo svarbu, kad būtent šių laikotarpių labiau personalistinė, asmeninė liturgija maitino daugybę krikščionių kartų, įskaitant didžiuosius šventuosius. Tad Ratzingeris kvestionavo plačiai paplitusį Mišių su tauta (cum populo) įvedimą ir iš to kilusį bažnyčių pertvarkymą.
Svarbus Ratzingerio teologijos liudijimas yra esė rinkinys Tikėjimo šventė (vokiškai išleistas 1981 m.). Iš jo ir vienas svarbiausių Ratzingerio argumentų, kad Paskutinė vakarienė nustatė dogminį Eucharistijos turinį, bet ne jos liturginę formą, kuri turėjo susiformuoti vėliau. Kitaip tariant, Mišios nėra vien tik Paskutinės vakarienės inscenizacija, bet pati Paskutinė vakarienė turi būti suprantama kaip Kryžiaus aukos numatymas po sakramentinių ženklų skraiste. Ši įžvalga paskatino Ratzingerį siūlyti Bažnyčiai patvirtinti Mišių kaip aukos pobūdį: Eucharistija, kaip „sutaikintųjų pokylis“, yra integruota į Kristaus savęs paaukojimą, kuris ant altoriaus pateikiamas liturginės apeigos pavidalu, pasiskolintu iš sinagogos ir šventyklos. Šiame kontekste Ratzingeris pakartojo, kad pirmenybę teikia Mišių šventimui „veidu į rytus“ kaip tinkamiausiai, matomiausiai ir ritualinei eucharistinės aukos išraiškai.
Popiežius šv. Jonas Paulius II jam patikėjo plačios apimties ir sunkias Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto pareigas (1981–2005 m.). Tad Ratzingeris parašė jau minėtą Liturgijos dvasią. Kai kas šią knygą laiko tiesiog revoliucine, kuri ilgainiui bus vertinama kaip lūžio taškas katalikų liturgijos studijose ir praktikoje. Ji įkvėpė naują mokslininkų kartą pažvelgti toliau nei didysis posusirinkiminės reformos naratyvas ir iš naujo apsvarstyti liturginės tradicijos pilnatvę. Ji taip pat paskatino dvasininkus ir tikinčiuosius išsakyti savo susirūpinimą dėl dabartinės, dažnai apgailėtinos, katalikų liturgijos būklės. Kai kas įžvelgia šioje studijoje Ratzingerio darbų ir minčių šia tema sintezę. Pagrindiniu knygos indėliu galima laikyti pastangas pagilinti ir išplėsti „aktyvaus dalyvavimo“ principą – svarbiausią Vatikano II Susirinkimo liturgijos reformos tikslą, kuriam Ratzingeris suteikė tvirtą teologinį pagrindą. Liturgija savo didybės semiasi iš to, kas ji yra, o ne iš to, ką mes iš jos padarome... Liturgija nėra bendruomenės sąžinės išraiška, kuri bet kuriuo atveju yra išsklaidyta ir kintanti. Tai apreiškimas, gautas tikėjimu ir malda.
Naujasis liturginis judėjimas
Josephas Ratzingeris gyveno ir dirbo tuo metu, kai tikėjimu ir malda gauto apreiškimo forma ir išraiška Katalikų Bažnyčioje tapo kontroversiška tema. 2005 m. balandžio 19 d. išrinktas į Petro sostą Benediktas XVI savo tarnystę suvokė kaip liturgijos ateities ugdytojo tarnystę. Į šią tarnystę jis žvelgė su tam tikru nerimu, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad autentiškas liturginis at(si)naujinimas negali vykti vien dekretais ir nuostatais.
Savo homilijose ir kalbose, o ypač pats vadovaudamas liturgijai Benediktas XVI pradėjo sistemingai perteikti Vatikano II Susirinkimo prioritetų tvarką. Pirmiausia, kad šventoji liturgija turi būti Dievo šlovės atspindys, kuriame mes pašaukti dalyvauti pirmiausia per Kristaus auką prie altoriaus, kai esame panardinami į jo kančios, mirties ir prisikėlimo velykinį slėpinį. Ši sakramentinė bendrystė yra ne vien tai, ką mes (bendruomenė, susirinkusi toje vietoje ir tuo laiku) darome, bet ir didesnės tikrovės dovana, kurią Kristus patikėjo visai Bažnyčiai.
Jau 1997 m. kardinolas Ratzingeris ragino sukurti „naująjį liturginį judėjimą“, kuris „atgaivintų tikrąjį Vatikano II Susirinkimo paveldą“. Jis buvo įsitikinęs, kad įgyvendinant Konstitucijos apie šventąją liturgiją principus padaryta netinkamų sprendimų. Nepakankamai dėmesio buvo skirta dokumento 23-iam straipsniui: „Pakeitimai tebūna įvedami tik tada, kai iš jų numatoma tikros naudos Bažnyčiai, ir rūpestingai atsižvelgiant į tai, kad naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų.“
2003 m. paskaitoje Sacrosanctum Concilium 40-ųjų metinių proga Ratzingeris teigė, kad atėjo laikas iš naujo perskaityti šią Susirinkimo konstituciją. Siekdamas įveikti supaprastintą Susirinkimo aiškinimą, Ratzingeris pasiūlė išskirti du skirtingus lygmenis, einančius per kiekvieną dokumento skyrių. Pirma, Sacrosanctum Concilium plėtoja principus, kurie esmingai liečia liturgijos ir jos šventimo pobūdį ir yra aukščiausio autoriteto. Antra, remdamasi šiais principais, konstitucija pateikia normatyvinius nurodymus dėl praktinio Romos liturgijos atnaujinimo. Ratzingerio nuomone, šios normos yra labiau savo laiko produktas nei principinė nuostata. Konkreti liturginė reforma įgyvendinama po Susirinkimo. To laikotarpio bažnytinės valdžios nustatytos liturginio atnaujinimo formos yra privalomos, bet netapačios Susirinkimui. Ratzingeris sako, kad tie, kurie negalvoja, kad viskas šioje reformoje gerai pavyko, ir mano, kad daugelį dalykų galima reformuoti ar net privalu peržiūrėti, nėra Susirinkimo priešininkai. Po keturiasdešimties metų jis kvietė Sacrosanctum Concilium tekstą dar kartą kontekstualizuoti, t. y. perskaityti atsižvelgiant į jo įtaką naujausiai istorijai ir dabartinei situacijai.
Dvi to paties ritualo formos
Benediktas XVI savo 2007 m. motu proprio laišku Summorum Pontificum pateikė esminį tokio perskaitymo pavyzdį, vadovaudamasis tęstinumo hermeneutika ir panaikindamas ankstesnius apribojimus naudoti ikisusirinkimines liturgines knygas. Jis tai pavadino „ekstraordinarine forma“ arba to paties Romos rito usus antiquior. Atrodo, sprendimas patenkinamas. Vis dėlto akivaizdaus abiejų liturginių formų tęstinumo nėra. Šie skirtumai ne tokie akivaizdūs, jei naudojamas lotyniškasis šv. Pauliaus VI mišiolas, o kunigas celebruoja prie altoriaus neatsigręžęs į tikinčiuosius. Tačiau skirtumai dideli tiek pačios liturgijos šventimo dvasios (ankstesnė – asmeninė, ši – bendruomeninė), tiek maldų, tiek skaitinių, tiek liturginių metų, tiek pačiose apeigų struktūrose. Gali būti, kad kalbėdamas apie „dvi tų pačių apeigų formas“, Benediktas nurodė tikslą – lėtą ir laipsnišką procesą, turėjusį prasidėti Summorum Pontificum ir galėjusį baigtis abiejų formų abipusiu praturtinimu. Popiežius Pranciškus 2021 m. motu proprio laišku Traditionis Custodes šios vizijos nepalaikė, o iki Susirinkimo išleistų liturginių knygų statusas, nors jos vis dar naudojamos su dideliais apribojimais, toli gražu neaiškus.
Kviesdamas į abipusį praturtinimą, Benediktas XVI žengė drąsų žingsnį, kad įveiktų tendenciją „įšaldyti“ posusirinkiminės reformos būklę, neatitinkančią organiškos liturgijos raidos principo, ir imtųsi liturginio atsinaujinimo, kurio pageidavo Susirinkimas. Kalbėdamas apie „reformos reformą“, jis išskyrė tris sritis. Pirma, matė būtinybę įveikti klaidingą kūrybiškumą, kuris nėra liturgijos kategorija. Čia turėjo omenyje daugiaprasmius posusirinkiminių liturginių knygų elementus, prisidėjusius prie apeigų nestabilumo. Pirmiausia čia kalbama apie galimybes pritaikyti apeigas prie aplinkybių ar nuostatą ad libitum („tokiais ar panašiais žodžiais“). Esminė problema, kurią Ratzingeris įžvelgė tokiose nuorodose, yra ne tik liturginio pobūdžio (pavyzdžiui, nutrūksta liturgijos tėkmė), bet ir ekleziologinėje srityje: dėl šio kūrybiškumo, liturgiją paverčiančio katechetinėmis pratybomis, sunaikinama jos vienybė ir bažnytiškumas. Antra, Ratzingeris aptarė posusirinkiminių liturginių vertimų klausimą. Nuo anglakalbių kraštų čia prasidėjo tikras atsinaujinimo procesas. Trečia, Ratzingeris vėl iškėlė Mišių „su žmonėmis“ klausimą. Kuklus jo pasiūlymas buvo bent jau ant altoriaus pastatyti aiškiai matomą kryžių, kad ir kunigas, ir žmonės turėtų bendrą orientaciją.
Jautrus ganytojas
Benediktas XVI, atverdamas naujas galimybes, siekė sudaryti palankias sąlygas organiškai Romos apeigų raidai, kad būtų išvengta pertrūkių, padariusių tiek daug žalos katalikų apeigoms posusirinkiminiu laikotarpiu. Tokią trajektoriją atitinka po 2009 m. apaštališkosios konstitucijos Anglicanorum Coetibus sukurtų asmeninių ordinariatų liturginė tvarka buvusiems anglikonams. Ypač Mišiolas (išleistas 2015 m.) atitinka pagrindinę Romos apeigų schemą, tačiau praturtintą paveldo, iš dalies kylančio iš platesnės Viduramžių tradicijos (pvz., Įžangos apeigos ir Atnašavimas), o iš dalies – iš savito anglikoniško maldos stiliaus, suderinto su katalikų doktrina.
Atrodo, kad Benedikto XVI idėja buvo ta, jog organiškas vystymasis turėtų vykti nuolat ir beveik nesąmoningai įsisavinant liturginę tradiciją. Svarbus šio proceso elementas buvo paties pontifiko pavyzdys vadovavimo liturgijai metu. Tokiais ritualiniais elementais, kaip altoriaus centre pastatytas ryškus kryžius, Komunija dalijama tikintiesiems priklaupus ant kelių ir dedant ant liežuvio, lotynų kalba, siekta sukurti pavyzdį, kurį būtų galima perimti. Benediktas buvo įsitikinęs, kad autentiškas liturginis atsinaujinimas vyksta ne per nurodymus ir taisykles. Jis buvo santūrus ir kaip įstatymų leidėjas: jo pontifikato metu nebuvo išleista nė viena nauja liturginė knyga (editio typica). Kai kas tai gali interpretuoti kaip praleistą progą. Kita vertus, teisėkūros sprendimų trapumas atsiskleidė, kai jo įpėdinis popiežius Pranciškus panaikino Summorum Pontificum nuostatas.
Buvęs ceremonijarijus monsinjoras Vincentas Peroni pasakoja, kad kai tik įeidavo į zakristiją Šv. Petro bazilikoje ar apaštališkosiose kelionėse prieš liturgiją apsivilkti šventųjų drabužių, jį visuomet apimdavo jausmas, kad iš Benedikto XVI sklinda švelnus ir intensyvus kitos tikrovės buvimas, tiesioginis dieviškumo priminimas. Taigi per liturgiją beveik fiziškai buvo galima pajusti maldos intensyvumą, pasinėrimą į slėpinį. Žmogus iš tiesų patyrė tai, ko jis ne kartą mus mokė: Bažnyčios liturgijoje Dangus paliečia žemę. Ir nors ceremonijų meistras rizikuoja išsiblaškyti daug kuo rūpindamasis pamaldose, Benedikto XVI šventimo intensyvumas ir sąmoningumas mokėjo nukreipti ir perorientuoti į tikrą maldą.
Viliuosi, kad pamatysime, kaip bus vainikuotos Josepho Ratzingerio-Benedikto XVI epochinės pastangos sugrąžinti šventąją liturgiją į Bažnyčios širdį, pasižyminčios intelektualine drąsa, dvasiniu gilumu ir didele asmenine kaina.
