Štai keturiasdešimtmetis vyras, dar turįs motiną, ją gerbiantis ir rūpestingai globojantis, kasdien lankantis, kad ir kaip būtų užsiėmęs, praleidžiantis pas ją pusvalandį, draugiškai aptariantis su ja visus reikalus, o po pusvalandžio ją paliekantis iki rytdienos... Tikrai nė viena motina nesumanytų norėti daugiau, belieka tik linkėti, kad visi vyrai būtų tokie.
Šis vaizdelis mums kalba apie vidinės maldos pradžią, kai siela kasdien medituoja – tai iš pradžių būtina – ir ištikimai bei nuosekliai laikosi savo metodo. Tai jau šis tas ir vis dėlto čia tik pradžia, nors kai kurios sielos savo kalbomis ir samprotavimais mano darančios stebuklus.
Tarkim, siela yra ištikima, ir Dievas jai leidžia daryti pažangą. O! Vien nuo to kaip ji atjaunėja! Tai jau nebe keturių dešimčių sulaukęs vyras, kasdien paaukojantis pusvalandį motinai. Tai dvidešimtmetis sūnus, dėl savo reikalų, suprantama, tolstantis nuo motinos, bet vis dar švelniai prie jos prisirišęs. Dvidešimtmečio jaunuolio, kurio vaikystė buvo laiminga, ryšys su motina dar yra labai artimas.
Pažvelkime į naują pakopą pasiekusią sielą – dabar tai dešimtmetis sūnus. Tokiame amžiuje dar gyvenama motinos namuose, apsuptam visų tų brangių, šventų ir trapių vaiko įsivaizdavimų apie tėvus, gimtuosius namus. Ir tai vaikui yra viskas.
Taip ir mūsų mažytė siela savo dangiškojo Tėvo namuose, suteikiančiuose jai psalmininko prašytą malonę „gyventi Viešpaties Namuose per visas savo gyvenimo dienas“ (Ps 27, 4). Tie namai – tai vidinės maldos namai. Siela jų nepalieka. Aišku, ji be perstojo nekalba apie Dievą ar Dievui, bet jo neišleidžia iš akių, kitaip tariant, nedaro nieko Dievo nepaskatinta, visiškoje Dievo apsuptyje jos mintys tokios pat, kaip ir Dievo mintys. Kokia didžiulė pažanga – nebegalėti išeiti iš Dievo aplinkos!
Siela eina vis pirmyn. Dabar jai septyneri. Amžius, kai vaikas dar nemoka palaikyti pokalbio kaip suaugusieji, bet vaikiškieji samprotavimai juo labiau patinka motinai. Kokia pažanga, kai siela visiškai nebegali kalbėti, kaip kad savo ankstyvojoje vaikystėje! Šiame amžiuje ji visa mato kaip Dievas – lygiai kaip vaikas, matantis vien savo motiną.
Eikim toliau. Dabar vaikui ketveri metai – šis amžius taip patinka mamoms, nes tuomet motinai ir vaikui visiškai pakanka vienam kito. Vaiko kalba – tik čiauškėjimas, bet koks jis malonus motinos širdžiai! Ji netgi pati „pamažėja“, jei taip galima sakyti, kad galėtų čiauškėti su savo vaiku. Jiems daugiau nieko netrūksta... Koks jaudinantis ir didingas tas paveikslas – Dievas su savo šventaisiais! Jeigu koks nežinomas fonografas galėtų įrašyti ir mums pakartoti šventųjų maldas, nustebtume, apstulbtume nuo jų paprastumo, vaikiškumo, nuo meilės vapėjimo. Jiems būtinas šis paprastumas, kad norėtų tik Dievo, kad tarp visų darbų ir išbandymų tetrūktų tik Dievo. Jiems Dievo pakanka ir – įstabiausia – šventieji visiškai patenkina Dievą. Jam daugiau nieko nereikia. Besimėgaudamas šiuo šventųjų klegesiu jis visai užsimiršta. Ar rūpi motinai, kas dedasi aplinkui, kai ji kalbasi su vaiku? Jaudinantis palyginimas. Dievas užmiršta visas nuodėmes, visus piktžodžiavimus, pelnytai galinčius užtraukti Žemės sunaikinimo bausmę. Kartais klausiama: kodėl Dievas nebaudžia?.. Ach! Taigi Dievas yra su savo šventaisiais, jų apsuptas. Jis užmiršta, jis negirdi nieko daugiau, ir būtent šventųjų ulbėjimas mums laimi gailestingumą.
Šis vaikiškas mažutėlio čiauškėjimas su savo motina... ar tai jau vidinės maldos gyvenimo pabaiga? Pratęskim pradėtą palyginimą. Yra toks vaiko amžius, kai jis nekalba, nevaikšto, toks amžius, kai vaikas gyvena iš savo motinos, visada yra ant jos rankų, prie jos širdies. Šis amžius vaizduoja didžiuosius šventuosius. Paskendę Dievuje jie nebegali kalbėti. Šventa tyla pranoksta vaiko čiauškėjimą. Dabar jie ilsisi ant Dievo krūtinės, maitinasi jo syvais, kitas maistas jiems netinka, kaip ir visai mažiems, galintiems maitintis tik savo motina. Taigi šventieji negali palikti Dievo.
Ar čia paskutinis žodis, galutinė pažanga? Artimiausias ryšys, kokį tik gali turėti vaikas su savo motina, yra ta šventa akimirka, kai jie yra viena. Vaiko net nematyti – jis gyvena motinoje.
Tai patys didžiausi šventieji, jų net nesimato, jie išnykę, ištirpę Dieve, visai neįžiūrimi, sakytum, mirę, o vis dėlto jų gyvenimas su Dievu yra toks intymus ir slėpiningas. Būtent apie tokį gyvenimą šv. Paulius sakė: „Jūs juk esate mirę ir jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Mes esame mirę, nebegalima mūsų matyti...
