Tai lietuvis kankinys, tapęs principingumo ir krikščioniškumo etalonu. Ganytojo, patrioto, humanisto ir dvasinės tvirtybės pavyzdys. 1991 metais pradėta jo beatifikacijos byla.
Tėvų namai, vaikystė
Vilkaviškio apskrityje, Šunskų parapijoje gyveno pasiturinti suvalkiečių Borisevičių – ūkininkų Augustino Borisevičiaus ir Marijonos Rugieniūtės – šeima. Vaisinga buvo ne tik Bebrininkų kaimo žemė, bet ir Borisevičių šeima. Marijona gimdė 13 (kitų šaltinių duomenimis – 15) kartų! Užaugo aštuoni vaikai. Du sūnūs tapo kunigais. Iš penkių dukterų ištekėjo tik viena, bet vaikų ir ji neturėjo.
Vincentas gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Su broliais Kazimieru ir Juozu lankė Šunskų pradinę mokyklą, kur, savaime aišku, mokoma buvo rusų kalba. Sprendžiant pagal patriotinį Borisevičių šeimos nusiteikimą, daraktorius ar šiaip prakutęs suvalkietis turėjo mokyti vaikus ir lietuvių kalbos. Baigusį pradinę mokyklą berniuką nuvežė į Petrapilio Šv. Kotrynos katalikišką gimnaziją, kur jau mokėsi jo brolis Kazimieras. Mokslai prasidėjo 1897 m. Po šešerių metų Vincentas – jau Seinų seminarijos klierikas. 1894 m. gausus Borisevičių šeimos būrys netenka mamos.
Jaunystė
Mokslai seminarijoje truko nuo 1903 m. iki 1909 m. Kad užbaigtų edukaciją, teko važiuoti į Šveicariją, Fribūro universitetą ir gauti mokslinį – teologijos licenciato – laipsnį. Po studijų 1913 m. jaunas kunigas pradeda dirbti vikaru Kalvarijoje ir kalėjimo kapelionu. Tačiau tuoj pat atūžia Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. kunigas Vincentas jau darbuojasi Minske, lietuvių pabėgėlių šalpos komitete. Vietos vyskupas metropolitas paskiria jį ir vienos iš carinių armijų kapelionu.
Vincentas Borisevičius buvo veiksmo žmogus. Tai ne užsidariusio, kontempliuojančio eremito tipas. Jis aktyvus, darbštus, šviesus ganytojas. Tad neatsitiktinai atsiduria 1917 m. sušauktame Rusijos lietuvių Seime Petrapilyje.
Būdamas visuomeniškas, grįžęs Lietuvon įstoja į Krikščionių demokratų partiją. Joje veikia 1918–1921 m. Vėliau jokiai partijai nepriklausė, bet greta ganytojiškos veiklos darbavosi įvairiose organizacijose (Ateitininkų, Pavasarininkų, Moterų katalikių, Vincento Pauliečio ir kt.).
Nepriklausomoje Lietuvoje
Trejus metus Vincentas Borisevičius dėsto tikybą Marijampolės (vėliau pavadintos Rygiškių Jono) gimnazijoje, dvejus metus uoliai darbuojasi miesto valdyboje. Galiausiai grįžta į Seinų kunigų seminariją, šį kartą kaip profesorius.
1926 m. jis jau naujai įkurtos Telšių vyskupijos kurijos kancleris, o nuo 1927 m. – Telšių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1928 m. – prelatas. Darbų galybė, bet jis visur spėja. Gelbsti visiems, kam reikia padėti. Dalyvauja Lietuvos katalikų mokslo akademijos veikloje, rašo straipsnius į Tiesos kelią, Ateitį, Žemaičių prietelių. O kur dar darbas aibėje religinių ir labdaros organizacijų! Bet prelatas toks aktyvus, darbštus ir atsakingas, kad tiesiog norisi pavydėti.
Europoje neramu. Lietuva yra kelių kryžkelėje, tad čia dvigubai neramu ir nesaugu.
1940 m. Vincentas Borisevičius tampa Lizijos vyskupu. Konsekruojamas Telšių katedroje ir paskiriamas vietos ordinaro sufraganu. Po trejų metų miršta vyskupas ordinaras Justinas Staugaitis. Vincentas Borisevičius pradeda valdyti vyskupiją.
Bolševizmo pragare
Lietuva šurmulyje, vyksta karas. Telšių vyskupas gelbėja kiekvieną, kam gresia pavojus. Dabar kaip niekada ir iki mirties jis iki smulkmenų vadovaujasi savuoju credo: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Vincentas Borisevičius nuo nacių išgelbsti kelis žydų gydytojus, išslapsto mažą mergytę žydę. Beje, kai KGB dorojo vyskupą, išgelbėti žydai narsiai jį bandė gelbėti. Judėjai nepamiršta savo geradarių, ką ne visada pasakysi apie mus...
Nacių okupacijos metais vyskupas šelpė ir gelbėjo vokiečių atgintus darbams rusus bei represuotus kairiųjų pažiūrų žmones. Kai reikėjo, pagelbėdavo maistu, drabužiais ir avalyne partizanams. Prašė, kad vyskupijos kunigai juos remtų, nes likę be maisto partizanai būtų priversti atiminėti jį iš sodiečių piktuoju.
Vyskupas Borisevičius darė absoliučiai viską, ko Kristus moko, ir kaip įmanydamas stengėsi padėti kovotojams už Lietuvos laisvę.
1945 m. KGB pririnko „duomenų apie antitarybinę Vincento Borisevičiaus veiklą“, tačiau jų būta nepatikimų ir per mažai. Tada bandė vyskupą pagauti siųsdami apsimetėlius iš savo tarpo. Tačiau jis nei karto nesileido apgaunamas. 1945 m. gruodį jį suėmė ir laikė šešias dienas, bandydami palaužti ir užverbuoti. Ką su juo darė per tas dienas, nežinia, bet KGB ir vėl patyrė fiasko.
1946 m. sausio mėnesį vyskupas Borisevičius parašė oficialų pareiškimą KGB komisarui ir priminė, jog maitino SSSR piliečius, atvežtus į Lietuvą darbams, išgelbėjo nuo nacių sušaudyti nuteistus penkis komunistus, taip pat žydų bei įvairių įsitikinimų žmonių. Parašė, kad skundimai, išdavystės nesuderinami su jo tikėjimu, sąžine ir pareigomis, todėl kategoriškai atsisako tai daryti.
Galiausiai komunistiniai budeliai suprato, kad jie niekaip neprivers vyskupo įdavinėti partizanus ir šnipinėti KGB naudai. Kas jiems beliko? Reikėjo tvirtą, nepalaužiamą dvasininką nužudyti. 1946 m. vasario mėnesį jį uždarė į KGB kalėjimą.
Visos vyskupo Borisevičiaus bylos archyve nėra, išliko tik fragmentai. Žinoma, jog tardyti pradėjo po poros dienų. Tardymai vykdavo naktimis ir trukdavo nuo 7–8 iki keliolikos valandų. Aišku, apie mušimą, kankinimus įrašų nėra. Tačiau ekonomė, atvežusi švarių baltinių pamainą, gavo nešvariuosius suplėšytus ir kruvinus. Ir kuo tik jo nekaltino! Antitarybiniais buvo įvardyti grynai religinio turinio ganytojiškieji laiškai, antitarybinės knygos laikymas (Jono Petruičio Kaip jie mus sušaudė). Žinoma, kaip „baisus nusikaltimas“ – ryšiai su „nacionalistinio pogrindžio banditais“. Tardymai vis ilgėdavo, pasiekdavo keliolikos valandų trukmę. Sunku net įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, kurį visą naktį psichologiškai kankino. Ir taip kasnakt.
Vyskupas neišdavė nei vieno laisvės kovotojo, kunigų, rėmusių maistu partizanus, ar gyventojų, besislapstančių nuo represinių struktūrų.
Jo byla buvo sujungta su kitų „nusikaltėlių“ – mokytojos Valerijos Valickaitės, kunigo Prano Gustaičio, zakristijono Prano Kaušio, Lietuvos diplomato Eduardo Misevičiaus – bylomis.
Galiausiai įvyko teismo parodija. Tai buvo uždaras NKVD karo tribunolo teismo posėdis: be prokuroro, liudininkų, dalyvaujant dviem advokatams, kurių argumentai atliko balso tyruose vaidmenį. Nuosprendį paskelbė vadinamoji „trojka“: KGB pulkininkas rusas, kapitonas Rugienis (vėliau tapęs kulto reikalų įgaliotiniu) ir puskarininkis rusas. Nuosprendis buvo toks: Vincentą Borisevičių, Eduardą Misevičių, Praną Gustaitį sušaudyti, o Valeriją Valickaitę ir Praną Kaušį įkalinti su „priedais“ (tremtimi po kalėjimo, pilietinių teisių atėmimu ir t. t.). Vyskupui nuosprendį įteikė rytojaus dieną ir tuoj pat perkėlė į Lukiškes.
Vincentą Borisevičių nužudė 1946 m. lapkričio 18 d. šūviu į pakaušį. Užkasė bendrame kape Tuskulėnų dvaro parke (ten KGB žmogžudžiai pakasė 767 savo aukas).
Sąjūdžio bangoms priartėjus
1989 m. pavasarį dvasininkijos spaudžiamas LTSR prokuroras Artūras Paulauskas kreipėsi į KGB pirmininką Eduardą Eismuntą, kad atnaujintų vyskupo Borisevičiaus bylą. Itin aktyviai to reikalavo vyskupas Antanas Vaičius ir Telšių vyskupijos tikintieji. Bylą neva peržiūrėjo, nusikaltimo sudėties nebuvo, tad teko reabilituoti. Tačiau klausiami apie palaikų palaidojimo vietą KGB „berniukai“ apsimetė nieko nežinantys.
1994 m. grupė archeologų pradėjo paieškas Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Tarp daugelio kitų buvo identifikuoti Vincento Borisevičiaus ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros – palaikai. 1999 m. rugsėjį vyskupo palaikus iškilmingai palaidojo Telšių katedros kriptoje.
Vyskupo Borisevičiaus beatifikacijos byla pradėta 1991 m. Taip pat jis įtrauktas į Bažnyčios martirologą.
1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vincentas Borisevičius po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, o 2003 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Kodėl?
Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius neišvyko į Vakarus, nors tam buvo visos galimybės? To klausia daugelis žmonių. Jie pamiršta vyskupo credo: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Jo avys buvo čia, Lietuva – jų ganykla, ir ganytojas jų palikti negalėjo. Palikti savo kaimenę neleido kunigystė, principai, sąžinė ir Tėvynės meilė.
