Mons. Žydrūnas Vabuolas
2020 m. pabaigoje sulaukėme dviejų teminių metų Bažnyčioje: buvo paskelbti ir gruodžio 8 d. prasidėjo Šv. Juozapo metai, taip pat sužinojome, kad 2021 m. kovą pradėsime minėti Amoris laetitia Šeimos metus. Vis dėlto nedera pamiršti, kad vienus teminius metus jau gyvename – nuo 2020 gegužės 24 d. iki tos pačios 2021-ųjų dienos Bažnyčioje tęsiasi Laudato siʼ metai. Laudato siʼ – tai ir žodžiai iš šv. Pranciškaus giesmės apie tai, kaip kūrinija šlovina savo Kūrėją Dievą, ir kartu popiežiaus Pranciškaus 2015-aisiais išleistos enciklikos apie rūpinimąsi kūrinija pavadinimas. Būtent šios enciklikos išleidimo 5-ųjų metinių proga ir buvo paskelbti Laudato siʼ metai. Ir nors jų paskelbimą bei minėjimą sutrikdė koronaviruso pandemija, kartu ji savotiškai parodė kūrinijos temos aktualumą.
Asmeniška kančia dėl to, kas dedasi bendruose namuose
Enciklikos pradžioje popiežius apžvelgia gamtosaugines problemas: kalba apie oro, vandens ir dirvožemio užterštumą, įvairių atliekų gausą, paverčiančią žemę milžinišku šiukšlių sąvartynu, įvairių gyvybės rūšių nykimą, klimato kaitą. Šiais pavyzdžiais nesiekta pateikti išsamaus ekologinės padėties aprašymo. Popiežius tik bendrai išvardija aplinkosaugos skaudulius, kad galėtume skausmingai suvokti, kas dedasi pasaulyje, pamėginti tai paversti asmeniška kančia ir per tai atpažinti, kuo galime prisidėti (LS, 19) prie padėties gerinimo. Manau, pastarasis aspektas labai svarbus. Apie ekologines problemas dabar kalbama tikrai daug – skaitome ar girdime ir apie tirpstančius ledynus, ir apie stichines nelaimes, ir apie įvairų užterštumą. Vis dėlto pripažinkime, kad dažnai tai mums atrodo tolima ir kažkaip su mumis nesusiję. Regis, tai negresia mums tiesiogiai ir todėl taip pat nedaro įtakos mūsų pačių pasirinkimams ir elgesiui. Todėl popiežius nori pabrėžti, kad visa tai, kas dedasi pasaulyje, dedasi mūsų bendruose namuose. Jau enciklikos paantraštėje vartodamas šį posakį, jis stengiasi priminti, kad Žemė nėra kažkieno kito vieta ir kažkieno kito bėda: tai mūsų bendri namai, kuriais niekas kitas be mūsų nepasirūpins (kaip ir nesudarko jų niekas kitas, tik mes patys – žmonės). Enciklikos įvade popiežius eina dar toliau – jis primena, kad ir mes patys esame žemė (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus, jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį (LS, 2) . Kitaip sakant, rūpintis Žeme iš tiesų reiškia rūpintis ir pačiais savimi, savo pačių kūnu, o kenkti jai – tai kenkti sau patiems. Žalodamas gamtą, žmogus panašus į kiaulę iš rusų rašytojo Krylovo pasakėčios, kuri knisa ąžuolo šaknis, o sugėdinta sako: „o kas man tas ąžuolas? Aš tai giles mėgstu!“ Tad žmogus turi saugoti gamtą, norėdamas gero ir sau pačiam. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja – sako šv. Paulius (Ef 5, 29). Reikia su liūdesiu pripažinti, kad žmogus iškreipia šią Šventojo Rašto tiesą ir kartais bjauroja savo paties kūną, o kartais tai, kas tą kūną palaiko ir maitina – aplinką. Popiežius nebijo pabrėžti, kad gamtą reikia gerbti ne tik aplink save, bet ir savyje: Savo kūno kaip dovanos priėmimas yra būtina sąlyga kaip Tėvo dovaną ir bendrus namus priimti visą pasaulį. (LS, 155) Panašią mintį buvo išsakęs ir popiežius emeritas Benediktas XVI, kalbėdamas Vokietijos parlamente. Ar tai negalėtų būti svarbi mintis diskusijose apie abortą, eutanaziją ar lyties keitimus? Ar šie dalykai, kuriuos bandoma pristatyti kaip žmogaus teisę, nereiškia to paties, ką reikštų teisė teršti gamtą ar kankinti gyvūnus?
Pretenzija viešpatauti ir tuščia širdis
Šios mintys leidžia mums pereiti prie temos, kurią popiežius paliečia įvairiose enciklikos vietose, gal ypač antrajame ir trečiajame skyriuose: kokios yra blogo žmogaus elgesio su gamta šaknys? Viena pagrindiniųؘ – tai, kad žmonės blogąja prasme pasijuto jos savininkai ir šeimininkai, turintys teisę ją plėšti (LS, 2) Kad ir iš kur tokia galvosena kiltų – ar iš neteisingo Šventojo Rašto aiškinimo (popiežius tvirtai atmeta nuomonę, esą buvimas sukurtam pagal Dievo paveikslą suteikia žmogui neribotą valdžią visiems kūriniams), ar iš netikėjimo į Dievą ir Jo neigimo – ji vienodai žalinga ir pavojinga. Tačiau gal dar labiau tokia galvosena graudžiai juokinga, nes yra paprasčiausia iliuzija. Gana gerai ją pavaizduoja šių pandeminių laikų pokštas: žmogus vis gyrėsi: „Aš pasaulio viešpats, aš pasaulio karalius!“, o gamta jam ir sako: „Tai še karūną!“ (žodis „karūna“ lotyniškai corona, taip ir vadiname išplitusį virusą). Gaila, kad žmogus šia iliuzija vis dėlto mėgsta vadovautis, ir ne tik pats nudega, bet ir kūrinijos veidą subjauroja.
Kaip dar vieną beatodairiško Žemės išnaudojimo priežastį popiežius nurodo žmogaus širdį: Juo ji tuštesnė, tuo labiau jam reikia pirkti, turėti ir vartoti daiktų (LS, 204). Ši klaida turi skaudžias pasekmes pirmiausia dėl to, kad širdis taip ir lieka nepasotinta, nes esminio žmogaus širdies alkio daiktais nepatenkinsi; antra, nes tai turi liūdnų pasekmių gamtai, kuri, siekiant patenkinti augančias užgaidas, nuolat išnaudojama ir teršiama atliekomis. Su tuo susijusi vadinamoji vartojimo ir išmetimo „kultūra“ (vartoju šį žodį kabutėse, nes greičiau tau ne kultūra, o jos nebuvimas), kuria paremta ir šiandienė ekonomika: siekiant skatinti vis didesnį vartojimą, nebetaisyti ir nebenaudoti senesnių daiktų, bet juos išmesti ir pirkti vis naujų. Toks elgesys pradėtas viešai skatinti Jungtinėse Valstijose po 1929–1933 m. ekonominės krizės, vadintos Didžiąja depresija. Tada, siekiant įsukti beveik sustojusį ekonomikos variklį, pasirodė panašios reklamos: Kam taisyti seną daiktą? Pirk naują!“ Italų vyskupas, dabar jau Dievo tarnas A. Bello, dar XX a. pabaigoje taikliai pastebėjo, kad ši „kultūra“ vėliau dar labiau išsigimė; sukeitus žodžius vietomis, vietoj „vartok ir išmesk“ ji tapo „išmesk ir vartok“. Tai reiškia, kad dabar daiktas išmetamas ne todėl, kad sugedo, bet kad atsirado naujesnis, madingesnis modelis. Įsisukus tokiam norų ir vartojimo ratui, reikia vis daugiau išteklių jiems patenkinti. Skaičiuojama, kad jeigu kiekvienas Žemės gyventojas vartotų tiek, kiek vidutinis amerikietis, mums reiktų penkių Žemės planetų. Tačiau ją turime tik vieną. Kiek ilgai ji galės tverti žmogaus godumą?
Paskola iš ateities kartų
Atkreipkime dėmesį į dar vieną enciklikoje išsakomą popiežiaus mintį – atsakomybę ateities kartoms. Popiežius pastebi, kad Žemė yra bendri namai ne tik su tais, kurie gyvena kituose pasaulio kampeliuose, bet ir su tais, kurie gyveno ar gyvens kitu laikmečiu. Dabartinė žmonija šiuos namus iš praeities kartų paveldėjo ir privalo palikti būsimosioms. Popiežius klausia: Kokius juos paliksime kitoms kartoms. Tai ne tik jų gerovės, bet mūsų pačių orumo klausimas (plg. LS, 159). Prie orumo klausimo šiame straipsnyje sugrįšime vėliau, o štai klausimas, ar siekdamos savo gerovės dabartinės kartos ją kuria ir būsimosioms, yra ginčytinas. Teko skaityti įžvalgą, kad mūsų dabarties pramonė dirba ne pelningai (nors tuo giriasi), o nuostolingai. Pelnas yra tik įsivaizduojamas, kadangi į gamybos kaštus neįskaičiuojama žala gamtai – tiek išteklių naudojimas, tiek teršalai kaip gamybos pasekmė. O jeigu sąžiningai būtų paskaičiuota ir visa tai, išeitų, kad dabartinė žmonija gyvena skolon, vaizdžiai tariant, ima kreditą iš savo vaikų ir kitų būsimų palikuonių. Šį kreditą kartu su didelėmis palūkanomis turės grąžinti ateities kartos. Nereikėtų manyti, kad polinkis nematyti ir nemokėti ekologinių kaštų būdingas tik stambiajai pramonei – panašų požiūrį galima aptikti ir asmeniniame žmonių veikime. Štai pora buitinių pavyzdžių. Miestuose prie šiukšlių konteinerių neretai guli ir dideli daiktai: seni čiužiniai, sofų ar spintų dalys, kurias šiaip jau reiktų atiduoti į stambių atliekų aikšteles. Nesunku įsivaizduoti, kad kažkas, matyt, nutarė atsinaujinti ir, pvz., pirko naujus baldus. Naujus baldus, be abejo, reikėjo iš parduotuvės atsigabenti namo, ir tikriausiai tam žmogui nekilo klausimas, kad už tai teks susimokėti papildomai. Tačiau už senų baldų išvežimą jis mokėti nenori (nei pinigais, nei, pvz., laiku, nes pasirūpinti šiukšlių išvežimu arba pačiam jas į skirtą vietą pristatyti reikalauja ir laiko) ir pasirenka juos palikti tam neskirtoje vietoje. Prie ežerų ar poilsio aikštelėse šiukšlių konteineriai (jeigu tokių yra) dažnai irgi perpildyti, šiukšlių primėtyta aplink. Galima, žinoma, kaltinti, kad vietos valdžia ar tvarkytojai apsileido ir laiku neišveža atliekų. Tačiau galima pažvelgti ir kitaip. Poilsiautojai juk sugebėjo maisto ir kitų poilsiui reikalingų daiktų iki tos vietos atsivežti, tad kodėl jie lygiai taip pat negalėtų visko ir išsivežti? Kodėl galvoja, kad šiukšles už juos turi išvežti (ar net ir surinkti) kažkas kitas? Tai visiškai ta pati logika kaip ir pramonėje: savo interesu laikyti ir būti pasirengus išteklių ir laiko skirti tik tam, kas man tiesiogiai naudinga, o plačiąja prasme ekologinius kaštus ir palūkanas už juos palikti kažkam – gamtai, visuomenei ar ateities kartoms.
Ne tik ekologinis, bet ir žmogiškojo kilnumo klausimas
Kokias išeitis popiežius siūlo? Pirmiausia atsisakyti Žemės karaliaus įvaizdžio. Geriausias būdas, kaip sugrąžinti žmogų į jo vietą, yra pagaliau padaryti galą jo pretenzijoms į absoliutų viešpatavimą žemei ir vėl atsigręžti į Tėvą Kūrėją (LS, 75). Šios Žemės kaip bendrų namų ir kaip mūsų nuosavybės įvaizdžiai geri, bet riboti. Supratimas, kad ji yra bendri namai, gali padėti atsakingai joje elgtis, atsižvelgiant ir į kitus jos gyventojus, tačiau lygiai taip pat gali klaidingai paskatinti be atodairos ją plėšti, nes juk kas bendra, tas niekieno (sovietinius laikus prisimenantieji puikiai tokią galvoseną pažįsta). Tai, kad ji mūsų nuosavybė, gali padėti ją tausoti (įprastai žmogus linkęs saugoti tai, kas jo), bet lygiai taip pat gali pastūmėti neatsakingai ją eikvoti (juk mano – ką noriu, tą ir darau). Todėl Žemės kaip Dievo kūrinio atpažinimas pagelbėtų rasti pusiausvyrą tarp minėtų įvaizdžių ir nurodytų teisingą santykio su ja kryptį. Savo ruožtu, puoselėjama gamta gali padėti atrasti santykį su Dievu. Popiežius gražiai pabrėžia, kad ji pati šlovina Dievą savo egzistencija, taip pat yra ir žmogaus susitikimo su Dievu erdvė; asmeninės draugystės su Dievu istorija visada rutuliojasi tam tikroje geografinėje erdvėje (LS, 84) Daugeliui nesvetimas jausmas, kad būnant gamtoje labiau patiria Dievą. Ir nors katalikams tai neturėtų pakeisti šv. Mišių lankymo (gana dažnai girdima teisinantis, kad į Mišias nebūtina eiti, patiri Dievą ir gamtoje), vis dėlto gamtoje, kūrinių grožyje Dievą galima sutikti.
Dar vienas dalykas, kurį popiežius siūlo: rūpinantis aplinkos apsauga neapsiriboti vien ekonominiais skaičiavimais. Aplinka yra viena iš gėrybių, kurios rinkos mechanizmas negeba tinkamai apsaugoti ir skatinti (LS, 190), todėl neužteks rūpinimąsi gamta suderinti su finansiniu pelnu, padaryti naudingą. Popiežius kalba, kad gamtos tausojimo kultūra kyla iš dosnaus ir kilnaus kūrybiškumo, kur žodis dosnus ypač reikšmingas. Ekologiniam elgesiui reikia dosnumo – siaurai suprantamos naudos atsisakymo, o ne jos ieškojimo. Tas dosnumas, be abejo, turi reikštis ir valstybių bei pasaulinėje politikoje, visuomenės kultūroje, bet kartu (o gal pirmiausia) turi pasirodyti asmeniškais kasdieniais pasirinkimais; popiežius išvardija keletą jų: vandens ir elektros taupymą, atliekų rūšiavimą, saikingą vartojimą. Tiesa, kartais tokie veiksmai gali atrodyti kaip kova su vėjo malūnais, nes ekologiniams pasirinkimams dažnai nepadeda ne tik sistema, bet ir nemažos dalies visuomenės priešingas elgesys, regis, ir mūsų pastangas paverčiantis niekinėmis.
Popiežius Pranciškus neleidžia pulti į tokią neviltį, manant, kad nieko pakeisti neįmanoma: Tokiais veiksmais visuomenėje skleidžiamas gėris, visada duodantis vaisių, kurių dažnai nepastebime (LS, 212). Tačiau dar gilesnė tokių pasirinkimų prasmė yra paties juos padarančiojo asmens kilnumas (primenu straipsnyje cituotą popiežiaus mintį, jog palikti ateities kartoms šią Žemę kaip gyvenamą yra ir mūsų orumo klausimas). Ir net jeigu akivaizdžiai nematysime savo ekologinio elgesio vaisių nei sulauksime pritarimo iš kitų, tačiau juo išsaugosime ir išskleisime savo pačių žmogiškąjį kilnumą, t. y. būsime tuo, kuo būti Dievas mus pašaukė.
